Būti privilegijuotu skaitytoju, priklausančiu tam tikram luomui, t. y. literatūros kritiku, nelengva. Visų pirma, tenka daug skaityti; antra, artimesni ar tolimesni pažįstami tik ir klausinėja, kokią knygą galėčiau pasiūlyti kaip tikrai gerą. Tokiomis akimirkomis visada prisimenu savo kirpėjo atsaką į amžiną prašymą „apkirpti gražiai“. („Žinoma, juk niekas niekada neprašo kirpti baisiai, visi nori tik gražiai“, – visad atšauna jis.) Taip ir su knygomis: niekas nenori skaityti blogų ir prašo rekomenduoti tik pačias geriausias.

Tad pavargusi nuo prašymų patarti ir įkvėpta pastaruoju metu išpopuliarėjusių bandymų reitinguoti ir į dešimtukus, dvidešimtukus, šimtukus sprausti įvairiausius kultūros reiškinius, su derama linksmumo ir žaidybiškumo doze imuosi sudaryti savąjį rekomendacinį knygų sąrašą – tryliktuką. Kodėl toks skaičius? Todėl, kad šias knygas reikėtų perskaityti iki trisdešimties. Kodėl? Todėl, kad paskui jos gali tapti tiesiog nebepaveikios, o gal ir, neduokdie, neįdomios ar nuobodžios. Iš anksto atsiprašau tų, kurie gali pajusti diskriminaciją ne tik dėl amžiaus, bet ir dėl knygų. Tai yra absoliučiai asmeninė, todėl subjektyvi mano nuomonė ir dėl jos „vartojimo“ nereikia tartis nei su vaistininku, nei su gydytoju, tik su savo skaitytojo intuicija ir, žinoma, literatūriniu skoniu.

1. Geras detektyvas, geriausia klasikinis ir angliškas

Prisipažįstu, esu priklausoma nuo detektyvinių istorijų, tokių kaip Šerloko Holmso, Erkiulio Puaro nuotykiai. Detektyvų skaitymas ar žiūrėjimas padeda labai gerai išvalyti nuo rūpesčių ir įsipareigojimų pervargusią galvą, visiškai atsiriboti nuo gyvenamosios aplinkos, pakeisti ją, nors fiziškai ir nepalikti. Sykiu tai, žinoma, puiki smegenų mankštelė. 

Kažkas yra pasakęs, kad detektyvo skaitymas – proto šlovinimo aktas, kuriame dalyvauja skaitytojas ir genijus detektyvas. Žinoma, tai apie klasikinius angliško modelio detektyvus, tad ir mano rekomendacija neabejotinai klasikinė: Arthuro Conan Doyle’io Šerloko Holmso raštai, gausybė Agathos Christie herojų – mis Marpl ir Puaro – nuotykių. Siūlau šias knygas, ypač Šerloko Holmso nuotykius, skaityti angliškai ir lėtai, ypač jei esate matę senus ir naujus filmus ar net naujausiąjį, pasakojantį apie XXI a. gyvenantį Šerloką (BBC serialas).

2. Postmodernistinis romanas

Regis, vis dar tęsiasi postmodernizmo epocha, todėl privalu perskaityti bent keletą postmodernizmo principus liudijančių romanų. Pirmiausias turėtų būti jau postmodernizmo klasika tapęs Umberto Eco „Rožės vardas“. Dar ir dabar atsimenu, kaip ir su kokiu skaitymo alkiu skaičiau šią puikią knygą. Perskaityti privaloma ne tik dėl to, kad dar kartą galėtumėte išgyventi pasaulio sukūrimą per septynias dienas, bet ir tam, kad klajodami klaidžiais viduramžių vienuolyno koridoriais turėtumėte galimybę panardyti ir po viduramžių sąmonę, patirti į postmodernybės ir modernybės priešpriešas, galų gale pasirinkti, kurį romano sluoksnį norite skaityti: detektyvinį, istorinį, filosofinį, semiotinį. O gal visus iš karto?

Minėtinas ir šiek tiek ramesnis, gal ne toks sodrus, bet irgi postmodernistinę tapatybę atskleidžiantis norvegų rašytojo Josteino Gaarderio romanas „Cirko direktoriaus duktė“, kurio pagrindinis herojus Peteris yra pasakorius, valdantis didžiulius pasakojimų srautus, galintis sukonstruoti bet kokią istoriją. Jis tikras postmodernizmo herojus: žaisdamas jam patinkančiais skirtingais konceptais nuolat išardo nuoseklų pasakojimo siužetą. Todėl ir šis romanas – skirtingų istorijų dėlionė, kurioje skaitytojas gali išsirinkti mėgstamiausią.2 psl. >>