Kol vieni suka galvą, kaip pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti sūnų, Martynui Levickiui kurį laiką labiau rūpėjo įkurti akordeono orkestrą, mokyklą ir šių instrumentų gamyklą. Apie mokytojo vaidmenį, ištikimybę tango muzikai ir ironišką likimą jaunasis akordeonistas pasakojo IQ.
– Neseniai baigei bakalauro studijas Londono karališkojoje muzikos akademijoje. Ar mokslai ir gyvenimas Anglijos sostinėje pateisino lūkesčius, ar būta nusivylimų?
– Sunku vertinti mokslus, nes nestudijavau Lietuvoje, bet, be abejo, studijos Londone davė labai daug visomis prasmėmis, tiek kaip asmenybei, tiek kaip muzikantui. Esu vienintelis mamytės sūnelis, tad kažin, jei ne mokslai užsienyje, ar būtų mane kas virtuvėje ar apskritai buitį tvarkantis išvydę (šypsosi). Mano gyvenimo sąlygos ten buvo pačios įvairiausios: gyvenimas su lietuviais statybininkais, studentais ar ramus būstas pamiškėje. Pats kaitaliojau vietas, kur apsistoti, nes niekaip nepritapdavau prie tam tikros aplinkos, kita vertus, ir dalytis būstą su muzikantu ne visi gali.
O pačios studijos irgi davė daug, tiesa, pastebėjau, kad daugiausia dirbdavau ir stengiausi pirmaisiais metais, antraisiais mažiau, o paskutiniais daugiausia jau tik grodavau ir koncertuodavau. Bet įdomu tai, kad įdedant mažiau pastangų mano rezultatai tik gerėdavo.
– Lietuvoje nuo rugsėjo pradės veikti akordeono atlikimo meno mokykla „accoAkademija“, kurioje dėstysi ir dalysiesi akordeono grojimo subtilybėmis. Kaip manai, kaip mokiniai reaguos į tokį jauną dėstytoją?
– Dar būdamas penkiolikos metų svajojau apie savo akordeonistų orkestrą, mokyklą ir akordeonų gamyklą. Orkestro nebenoriu, nes pasikeitė požiūris. Manau, kad orkestras gali būti tik simfoninis arba kamerinis. Gamyklos nesiruošiu įsteigti, nes vis dėlto noriu būti menininku, o ne verslininku. Taip ir liko tik mokykla. Su keliais bendraminčiais įkūrėme viešąją įstaigą, kuri rūpinasi akordeono muzikos propagavimu Lietuvoje. O dėl jauno mokytojo tai aš jau įgavau labai geros patirties Londone – dėsčiau privačiai. Turėjau labai įvairų mokinių spektrą – mokiau lietuvį, brazilą, vokietį, anglą… O šeštadieniais dėsčiau muziką šeštadieninėje lietuvių mokykloje. Būtent toje lietuvių mokykloje vaikų amžiaus skalė svyravo nuo keturių iki septyniolikos metų, tad su vyresniaisiais ir stengiausi bendrauti tiesiog kaip su draugais, juk negaliu iš savęs išlaužti seno profesoriaus.
Londone teko mokytis ir pedagoginių pagrindų, tad ir mano, kaip mokytojo, sampratoje susiklostė vakarietiški metodai – draugiškas ir paprastas bendravimas su mokiniais. Nors pats perėjau griežtesnę mokyklą, kai mokinys yra labiau spaudžiamas, ant manęs niekada nebuvo rėkiama, kumščio į stalą irgi nedaužė. Manau, kad geriausia yra rasti vidurio kelią tarp tų abiejų metodų – draugiškumo ir spaudimo.2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)