Aktorius Šarūnas Gedvilas jau trečią sykį vyksta į Japoniją tobulinti teatro guru Tadashi Suzuki metodikos. Po kelių savaičių Vilniuje vyksiančiame festivalyje „nowJapan“ ji bus pristatyta ir lietuviams. Su trupės „Degam“ aktoriumi kalbamės apie kūnu kalbantį teatrą ir T. Suzuki filosofiją, kuriai prireikia ne tik valios, bet ir lazdos.

– Japonų kultūros festivalyje „nowJapan“ trupė „Degam“ pristatys T. Suzuki aktorių mokymo metodą. Tuo metu pats būsite išvykęs į Japoniją, T. Suzuki festivalį. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šio metodo esmę ir kodėl jau trečią sykį keliai veda į Japoniją jo tobulinti?

– Susidomėjimas šiuo metodu atėjo iš mūsų kurso dėstytojos Vestos Grabštaitės, kuri yra T. Suzuki mokinė. Mokydama šio metodo ji vėliau pasiūlė mums patiems nuvažiuoti į Japoniją, dalyvauti paties T. Suzuki kūrybinėse dirbtuvėse, pamatyti jo spektaklius. Viskas vyksta mažame kaimelyje kalnuose, Togoje, kuriame žmonės visiškai atsiduoda teatrui ir tik jis vienintelis ten terūpi.

T. Suzuki metodo tikslas – savyje pažadinti energiją. Šiuo metu yra sudaryti šeši pratimai. Tikriausiai pats sudėtingiausias yra tas, kurio metu reikia atsitūpus ir kilnojant kelius tris minutes smarkiai kaukšėti į grindis. Fiziškai tai tikrai sunku, o vos baigus pratimą reikia jau ir vaidinti, sakyti tekstą, tad turi stengtis valdyti savo kvėpavimą ir neuždusti. Aktoriams, kurie jau kokius dvidešimt metų dirba su T. Suzuki, tai jau yra tapę savotišku ritualu, meditacija. Jie ateina iš ryto, atlieka pratimus ir tik tada vyksta repeticijos.

Tie pratimai iš tiesų sukelia tiek energijos, kurios tu net nepagalvotum, kad turi. Kūnas yra naudojamas tam, kad būtų ištraukiamos emocijos. T. Suzuki nemėgsta jokių perteklinių judesių, viskas tikslu, tik tiek, kiek reikia, kūnas jokiu būdu negali paslėpti minties ir atvirkščiai. Santykis tarp kūno ir verbalinės kalbos labai glaudus, svarbu tiek viena, tiek kita. Stebint T. Suzuki spektaklius iš aktorių smogia toks energijos pliūpsnis, kad, rodos, tave priremia prie kėdės. Įdomiausia, kad aktorius scenoje gali ir visai nejudėti, bet jis tiek savyje verda, kad stovi išpiltas prakaito. Didžiausias pagyrimas po spektaklio yra išgirsti, kad tavo skleidžiama energija buvo gera.

– Kiek Jums teko susidurti su pačiu T. Suzuki, kokį įspūdį jis jums paliko?

– T. Suzuki yra net daugiau nei autoritetas, jo visur pilna, visas teatras ir aktoriai ten sukasi apie jį. Jo gali net nebūti repeticijose, bet tu žinai, kad jis yra (juokiasi). T. Suzuki turi kelis savo „šnipus“, kurie viską stebi ir jam papasakoja, mat jam svarbu žinoti, kaip mums sekasi. Įdomiausia, kai tik jis įžengia į repeticiją, viskas pasikeičia kardinaliai, aktoriai ima dar labiau stengtis. Bet ne iš baimės, o iš pagarbos.T. Suzuki, stebėdamas repeticiją, gali pradėti repetuoti tik su vienu aktoriumi, o tuomet kiti, rodos, stovi sustingę. Iš tiesų jie mintyse repetuoja vaidmenį.2 psl. >>