Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Antras dublis

Ieva Rekštytė, „Intelligent Life“ | 2015-04-30

Su Lietuva lengva nebuvo. Tik iš antro karto vienas pirmųjų šalies alpinistų, fotografas Romualdas Kęstutis Augūnas su bendražygiais užkopė į niekieno dar nelankytą viršukalnę ir pavadino ją Lietuvos vardu. Į prieš penkiasdešimt metų vykusią ekspediciją Pamyro kalnuose su pašnekovu nusikelia Ieva Rekštytė.

 

Šešių kopiančių vyrų laikysena išduoda ir nuovargį, ir viltį. Prieš tai, kai šioje nuotraukoje užfiksuoti viršukalnės – potencialios Lietuvos – ieškantys alpinistai, toje pačioje ekspedicijoje jie jau buvo įkopę į dar du kalnus ir suteikę jiems Čiurlionio ir Donelaičio vardus.

„Čiurlioniu nusprendėme pavadinti todėl, kad tarp mūsų buvo keli muzikai: Aleksandras Jurgelionis – pianistas, Juozas Antanavičius – muzikologas, buvęs Lietuvos muzikos akademijos rektorius, – sako R. K. Augūnas. – Donelaitį pasirinkome, nes būtent tais metais, 1964-aisiais, minėtos jo 250-osios gimimo metinės.“  Man mėginant įsivaizduoti į šešių kilometrų aukštį besiropščiantį rektorių, pašnekovas priduria, kad pirmieji alpinizmu Lietuvoje užsikrėtė būtent aukštąjį išsilavinimą turintys žmonės, o darbininkijos atstovų pasitaikydavo retai.

Rūstus uolų, sniego ir debesų scenovaizdis ir jame boluojančios alpinistų figūros šiek tiek primena „Žiedų valdovo“ siužetą.  Galiausiai jie pasiekė 6220 m viršūnę. Ten ėmė krauti turą (iš akmenų sudedamą piramidę), į jį įspraudė raštelį su data, grupės pavadinimu, vadovo pavarde ir, naudodamiesi pirmojo įkopėjo teise, pavadino kalną Lietuvos vardu. Didinga akimirka. Tačiau vieno ekspedicijos dalyvių klausimas „Žiūrėkit, ar tik ne turas ten iš po sniego kyšo?“ staiga nutraukė euforiją. Praardę akmenų krūvą, lietuviai rado raštelį, skelbiantį, kad čia jau lankėsi Leningrado technikos instituto alpinistai. Kalnų schemose jų įkopimas nepažymėtas, matyt, rusai nebuvo pateikę ataskaitos. Džiaugsmingą lietuvių nuovargį pakeitė kartus nusivylimas. Apie mėnesį trunkanti ekspedicija jau ėjo į pabaigą, laiko ieškoti kito kalno nebuvo daug.

Naujam žygiui į netoli bazinės stovyklos esančią 6080 m (pagal pernai atnaujintus duomenis – 6140 m) viršukalnę vadovavo R. K. Augūnas. Be įprastos alpinisto mantos, jis nešėsi ir du „Zenito“ fotoaparatus (vieno reikėjo skaidrėms). Žinoma, ne tik nešėsi: „Eini į šoną, kad pagautum kadrą, paskui reikia pasivyti grupę, kuri laukti nėra nusiteikusi, – sudėtingą alpinizmo ir fotografijos derinį aiškina R. K. Augūnas. – Paskui, jau nusileidę, kai nuotraukų reikia ataskaitoms ar asmeniniams albumams, visi jų prašydavo, bet ten, viršuje, kur kiekvienas judesys reikalauja dvigubų jėgų, galvota kitaip.“ Kopti su po kaklu mataruojančiais fotoaparatais buvo, švelniai tariant, nepatogu. Siauri „Zenito“ dirželiai skaudžiai brūžino kaklą, o į kuprinę kameros, anot pašnekovo, juk neįsidėsi – pamatęs įspūdingą momentą nespėsi išsitraukti. „Negana to, nesi tikras, ar tos varginančios pastangos pasiteisins, – negali pažiūrėti, ar nuotraukos pavyko, gal tik bergždžiai pliauškini.“

Pastangos iš antro sykio pakilti į žmogaus kojos neliestą viršukalnę pasiteisino. Lietuvių ekspedicija iš akmenų sukrovė didelį Gedimino pilies bokštą primenantį turą, iškėlė vėliavą, fotografavosi. Tos nuotraukos, kaip ir ši, tapo Lietuvos alpinizmo pradžios istorija. Fizinį išsekimą ir nesėkmės kartėlį užgožė pergalės emocijos. „Valandėlei užmirštame sunkumus, nuovargį, – rašo R. K. Augūnas ekspedicijos dienoraštyje, – ilgai stovime lyg užburti. Sukrauname turą, paliekame raštelį ir gairelę. Nuo šios minutės ta viršūnė vadinsis Lietuvos vardu. Žiūrime į laikrodžius – jau 19 val. Grįžti atgal – sudėtingas ir ilgas kelias, eiti pirmyn – nežinoma kalnų grandinė. Apsinakvojame pačioje viršūnėje. Tokiame aukštyje dar niekam iš mūsų neteko praleisti nakties.“

Tokiame aukštyje patiriama ir daugiau prieš tai neišgyventų dalykų. „Reikia pripažinti, kad artimųjų, savo krašto, jo peizažo ilgesys dažnai aplankydavo ir sukeldavo daug jausmų, – pastebiu, kaip žybteli R. K. Augūno akys. – Apgalvodavai viską, ką gražaus, gero ten palikai. O čia tik sniegas ir uolos… Grįžti atitrūkęs nuo visų menkų kasdienybės problemų ir juokiesi, kodėl kiti taip spurda dėl smulkmenų. Kalnai ugdo susivokti, kas yra tikrosios vertybės.“ Paklaustas apie svarbą kopti į nepasiektas viršukalnes, jis gūžtelėja pečiais: „Matyt, tokia žmogaus prigimtis – veržtis ten, kur niekas nebuvo. Nugalėti kalną, bet iš tikrųjų save, yra ypatinga.“

Apie ekspediciją plačiai kalbėta to meto spaudoje. Prie „Švyturio“ žurnalo įdėtos alpinistų nuotraukos (tiesa, nespalvotą fotografiją leidinio vadovybė nusprendė nuspalvinti) užrašyta – „Tarybų Lietuva“. Tai iki šiol R. K. Augūną stebina: „Visose alpinizmo schemose buvo įrašytas Lietuvos  pavadinimas, ir jis niekam nepasirodė įtartinas. Tai kliuvo tik partiniams darbuotojams arba bailiams. Kai kurie lietuviai akivaizdžiai persistengdavo pataikaudami Tarybų valdžiai.“ Keliais metais anksčiau Estijos ir Latvijos vardais pavadintos Pamyro viršukalnės taip pat apsiėjo be žodžio „Tarybų“. Kodėl Baltijos šalys nusitaikė būtent į Pamyrą? „Jame buvo daugiausia bevardžių viršūnių, – paaiškina fotografas. – Tarkime, Kaukaze net tais laikais buvo sunku rasti bent vieną nepavadintą.“

Trijų Baltijos šalių alpinistai nuo 1958 m. laikosi tradicijos kasmet susiburti. Akivaizdu, kad kalnų tvirtybė persmelkia ir juos įveikiančių žmonių santykius, – garsiai pastebiu. „Kai vyko mano 70-metis, – pavyzdžiu į mano repliką atsako pašnekovas, – dalyvavo visi Čiurlionio–Donelaičio–Lietuvos ekspedicijos nariai. Žinoma, kaip senais laikais, padarėme bendrą nuotrauką.“2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 134902 [post_author] => 581 [post_date] => 2015-04-30 09:07:41 [post_date_gmt] => 2015-04-30 07:07:41 [post_content] => (R. Augūno nuotr.) [post_title] => R. Augūno nuotr. [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => 19-7 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-04-30 09:07:41 [post_modified_gmt] => 2015-04-30 07:07:41 [post_content_filtered] => [post_parent] => 134901 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/04/19.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [1] => stdClass Object ( [ID] => 134903 [post_author] => 581 [post_date] => 2015-04-30 09:08:36 [post_date_gmt] => 2015-04-30 07:08:36 [post_content] => (Asmeninio archyvo nuotr.) [post_title] => Romualdas Kęstutis Augūnas [post_excerpt] => Romualdas Kęstutis Augūnas. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => v-romualdas-kestutis-augunas [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-04-30 09:08:36 [post_modified_gmt] => 2015-04-30 07:08:36 [post_content_filtered] => [post_parent] => 134901 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/04/V-Romualdas-Kęstutis-Augūnas.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai