Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Atminties simfonija

Viktorija Vitkauskaitė, „Intelligent Life“ | 2015-09-08

Dešimtmetį Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui vadovaujantis rašytojas Markas Zingeris, regis, taip ir nesusitaikė su kai kuriais šio biurokratinio darbo aspektais. Tačiau Viktorijai Vitkauskaitei jis tampa pavydėtinu vedliu tiek po ekspozicijų sales, tiek po XX a. istoriją.

 

Jau pirmąją susitikimo minutę M. Zingeris ištaria frazę, kuri niekais paverčia dalį iš anksto parengtų klausimų ir tuo savaip pradžiugina jų autorę: sugriuvus trapiam įsivaizduoto pokalbio karkasui, tenka atsiduoti improvizacijai ir leistis į kelionę paskui pašnekovo erudiciją. Profesionalaus meno nereikėtų vertinti pirmiausia pagal etninę kilmę, tai primityvoka, – sako muziejaus direktorius, ir tampa aišku, kad kalbėdami apie litvakų meną jo geneologinį medį nagrinėsime mažiausiai.

Tačiau Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus yra ne tik meno kūrinių laikymo vieta. Tolerancijos centre – viename jo padalinių, po kurį ir sukame ratus su M. Zingeriu, – saugomos ir autentiškos Vilniaus Didžiosios sinagogos interjero detalės (viskas, kas liko iš svarbiausios Lietuvos žydams šventovės), ir holokausto aukų atminimui skirta ekspozicija, iš liudijimų nuaudusi lankytojus sukrečiančią patirtį. Įkūnytos pastangos išsaugoti atminimą ir su atėjusiaisiais kalbėti ne faktais ir skaičiais, bet tikrų žmonių balsais ir jų istorijomis.

Pašnekovas sako, kad tokio muziejaus idėja jam ir jo broliui Emanueliui kilo dar Michailo Gorbačiovo laikais. Vilniaus žydų muziejus veikė kone prieš šimtmetį, tačiau Josifo Stalino nurodymu buvo uždarytas. Sumanymo jį atkurti finišas pasiektas 1997 m., tada buvusiame žydų teatro pastate atidaryta įstaiga gavo Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus vardą. Pirmasis direktorius buvo E. Zingeris, tačiau vėliau, jam tapus Seimo nariu, teko skelbti naują konkursą eiti tas pareigas. Rašytojas apie šį savo biografijos posūkį, įvykusį prieš dešimt metų, kalba aštriai: „Niekada neičiau dirbti valdiško darbo, bet taip susiklostė. Pamenu, konkurse, be manęs, dalyvavo dar keli pretendentai. Bet Prudnikovas (tuometis kultūros ministras Vladimiras Prudnikovas – red. past.) pasakė, kad iš 100 galimų taškų aš surinkau 115. Mano ambicija buvo laimėti tą konkursą, ir aš savo pasiekiau. Bet tai – tik mano ego, ir vertinu jį atsargiai. Ten, kur aš visas, kur esu pats sau nenuspėjamas, yra menai, bet jiems reikia visai kito gyvenimo būdo.“

Pažįstama švedų rašytoja, sužinojusi apie naują kolegos iš Lietuvos amplua, jam patarė: tu čia truputį pabūk, pažaisk ir dink. Tačiau toks planas neišsipildė. Su muziejumi susijusi veikla įtraukė visiškai – ir dėl objektyviai didelio darbų krūvio, ir dėl asmeninių rašytojo savybių: „Esu maksimalistas. Nepakenčiu provincialumo, uždarumo, ribotumo. Gal todėl, kad pats kažkada buvau uždaras, provincialus, nevisavertis. Savyje tai įveikęs, negalėčiau pakęsti to kituose žmonėse, sėdinčiuose prie durų, už kurių slypi didžiuliai lobiai, o jie juos saugo kaip bulvių maišus.“

 

Šiomis nuodėmėmis negalima apkaltinti ir M. Zingerio vadovaujamo muziejaus. Trečią kartą apžiūrėdama jo nuolatinę ekspoziciją iš naujo įvertinu gebėjimą sudominti. Netgi tekstai, kurie į lankytojus kreipiasi daugybėje erdvių, parinkti ir įkomponuoti itin tiksliai, – turbūt kitaip ir negali būti muziejuje, kuriam vadovauja rašytojas.

Vis dėlto labiausiai iš ankstesnių apsilankymų įsiminė ne tekstas, o balsas. Vaiko tyliai dainuojama liūdna melodija jidiš kalba skamba ilgalaikėje ekspozicijoje „Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa“ (hebrajiškai „Šoa“ vadinamas holokaustas). Iš erdvių, šviesių muziejaus salių laiptais leisdamiesi į ją pirmiausia atsitrenkiame į masyvias niūrias duris – lyg išlikusias iš laikų, kai jas atplėšdavo nekviesti svečiai ir visam laikui pakeisdavo šeimų likimus. Atsiduriame juodai išdažytoje klaustrofobiškoje patalpoje. Čia driekiasi ilgi nuotraukų, dienoraščių fragmentų, filmuotų liudininkų pasakojimų labirintai. Tylu, tamsu ir baugu – tarsi vaikystėje, įsmukus į gilų rūsį, kurio durys gali bet kada užsitrenkti. Tokia erdvė sukurta sąmoningai, siekiant geriau perteikti vaikų, turėjusių slapstytis nuo esesininkų, nakvoti palėpėse ar rūsiuose, bėgti požemiais, išgyvenimus. „Jei bandytume sustoti prie kiekvienos šių istorijų, išeiti būtų įmanoma, ko gero, tik po tiek laiko, kiek truko Antrasis pasaulinis karas“, – šypteli M. Zingeris ir žengia tiesiai į tamsiausią vietą – nedidelį interaktyvų memorialą.

Ekspozicijos pradžioje pašnekovas pasiūlė pasiimti akmenuką iš stende gulinčios krūvelės. Dabar, įžengusi į tamsų memorialą, padedu jį prie kitų specialiai tam skirtoje vietoje. Ant sienų akimirksniu ima ryškėti daugybė nespalvotų vaikų fotografijų: linksmų ir susikaupusių, droviai pozuojančių ar užsiėmusių savo reikalais. „Jų visų nebėra. Nuotraukos yra iš albumų, kurie po vaikų paėmimo akcijų buvo išbarstyti gatvėse“, – tyliai sako M. Zingeris. Per vaikų paėmimo akcijas – „Kinder Aktion“ – mažamečiai buvo masiškai atskiriami nuo tėvų, išvežami ir sušaudomi. Jiems atminti įrengtas memorialas, o jo dalyviais tampa ir lankytojai: kiekvienas, padėjęs akmenuką, pagerbia žuvusius pagal seną žydų tradiciją.

Kaskart iš memorialo norisi išeiti tiesiai į minią, į kuo garsiau klegančią gatvę ir ištylėti visas užplūdusias emocijas. Bet žengiame ekspozicijos labirintais tolyn, nes istorijos, kaip ir sakė M. Zingeris, čia neišsemiamos. Ir ne visos jos liudija vien nesuvokiamą žmogaus žiaurumą: tame, rašytojo žodžiais, pragare žemėje buvo ir šviesos spindulių. Štai Onai Šimaitei – pasaulio tautų teisuolei – skirtas stendas. Buvusi Vilniaus universiteto bibliotekininkė už pagalbą žydams buvo nuteista mirties bausme, vėliau ji pakeista įkalinimu koncentracijos stovykloje. O. Šimaitę M. Zingeris pavadina unikumu: moteris nešė į getą ir ginklus, ir duoną, o vokiečiams sakydavo, kad eina pas studentus atsiimti bibliotekai negrąžintų knygų.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 137174 [post_author] => 581 [post_date] => 2015-09-08 13:30:21 [post_date_gmt] => 2015-09-08 11:30:21 [post_content] => (D. Markūno nuotr.) [post_title] => M. Zingeris [post_excerpt] => Rašytojas M. Zingeris apgailestauja neturintis kada prisėsti prie naujo romano. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => dmr_4666 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-09-08 13:30:21 [post_modified_gmt] => 2015-09-08 11:30:21 [post_content_filtered] => [post_parent] => 137026 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/09/DMR_4666.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [1] => stdClass Object ( [ID] => 137175 [post_author] => 581 [post_date] => 2015-09-08 13:30:25 [post_date_gmt] => 2015-09-08 11:30:25 [post_content] => (D. Markūno nuotr.) [post_title] => Žydų muziejus [post_excerpt] => Klaustrofobiška erdvė atveria šimtus istorijų. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => dmr_4636-2 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-09-08 13:30:25 [post_modified_gmt] => 2015-09-08 11:30:25 [post_content_filtered] => [post_parent] => 137026 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/09/DMR_4636.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [2] => stdClass Object ( [ID] => 137176 [post_author] => 581 [post_date] => 2015-09-08 13:30:28 [post_date_gmt] => 2015-09-08 11:30:28 [post_content] => (D. Markūno nuotr.) [post_title] => Žydų muziejus [post_excerpt] => Lyg šiuolaikinio gatvės meno detalė, lyg senojo miesto epizodas. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => dmr_4684 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-09-08 13:30:28 [post_modified_gmt] => 2015-09-08 11:30:28 [post_content_filtered] => [post_parent] => 137026 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/09/DMR_4684.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai