Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

„Auros“ žingsniai

Ieva Rekštytė | 2015-10-08

Tarptautinio šokio festivalio „Aura“ proga jo sumanytoja Birutė Letukaitė leidžiasi į prisiminimus apie pirmuosius modernaus šokio žingsnius, repeticijų sales, tarptautinius pasirodymus ir galiausiai patį „Auros“ reiškinį, kuris stebina, moko ir nepaliaujamai auga jau daugiau nei kelis dešimtmečius.

 

Pirmasis festivalis. Pirmasis „Auros“ festivalis subrendo natūraliai ir net, sakyčiau, nesąmoningai. 1988 m. sugalvojome surengti sezono uždarymo koncertą. Netrukus po jo atsitiktinai sutikau pramoginių šokių šokėjus Norvaišus, ir jie papasakojo, kad Krokuvoje susipažino su šiuolaikinių formų baleto trupe, užmezgė kontaktą ir galėtų juo pasidalyti, jei norėčiau tą trupę pakviesti į Lietuvą. Kitąmet, vėl organizuodami sezono pabaigos koncertą, nusprendėme, kad reikia juos pasikviesti ir surengti šiek tiek didesnį renginį. Jau nuo pirmųjų festivalių publika į juos reagavo palankiai ir smalsiai. Visų pirma, buvo mažai ką nors panašaus matę: Lietuvoje menai ir kultūros gyvenimas tik plėtojosi, buvo juntamas didelis alkis lankytis parodose, spektakliuose ir kituose renginiuose. Užsienio trupės net sutikdavo atvykti be honorarų, nes ši naujai atsivėrusi šalis jiems buvo egzotika.

 

Tarptautinis pripažinimas. Pirmas tarptautinis „Auros“ pasirodymas įvyko 1990 m. Taline, operos ir baleto teatre „Estonia“ surengtame festivalyje. Likome nustebę, nes tuomet tebuvome mėgėjų būrelis, staiga atsidūręs tarp profesionalų vien todėl, kad iš Lietuvos daugiau nebuvo ką siųsti. Pagal Broniaus Kutavičiaus „Dzūkų variacijas“ sušokome kompoziciją „Lietuviškos variacijos“, taip pat pristatėme Jurijaus Smorigino pastatymą pagal Josepho Haydno muziką „La Passione“. Mūsų šokėjai, nors ir neprofesionalai, buvo stiprūs – trupės pagrindą sudarė buvusios gimnastės. Pamenu, kad niekas netikėjo, jog esame mėgėjai. Festivalį stebėjusi Rūta Krugiškytė, mūsų Operos ir baleto teatro solistė, tuo metu aktyviai rašiusi į spaudą apie baletą ir šokį apskritai, buvo šokiruota –  Vilniuje nelabai kas žinojo, kad tokie dalykai vyksta Kaune. Ji surinko tame Talino festivalyje buvusių trupių choreografų parašus, patvirtinančius mūsų profesionalumo lygį, ir atvykusi į Kauną pradėjo rūpintis, kad galėtume savo būrelį įteisinti kaip šokio teatrą. 1995 m. galiausiai buvome įregistruoti. Tiesa, be patalpų, todėl teko repetuoti, kas kur leido.

 

Repeticijų salės. Vienu metu repetavome Kelių ir transporto tyrimo institute, nes vienos šokėjos tėvas buvo jo direktorius. Netrukus pastato dalis, kurios mažoje salėje vyko mūsų repeticijos, buvo perduota kitiems savininkams, tad mums teko ieškoti kitos vietos. Galiausiai aptikome sandėlį senamiestyje, M. Daukšos gatvėje. Ten sąlygos buvo baisokos: radome tik betonines grindis ir dvi devynių metrų pločio kolonas patalpos viduryje. Tačiau tai jau buvo mūsų namai: galėjome pasidėti magnetofonus, laikyti muzikos įrašus ir repetuoti. Ant žemės pribarstėme pjuvenų, patiesėme linoleumą ir ėmėme dirbti. Niekam nė į galvą neatėjo, kad salės grindys turi amortizuoti judesius, t. y. būti medinės, o šokant, kad ir ne ant pliko betono, kiekvienas žingsnis yra stipri atatranka į sąnarius.

 

Žinios apie kūną. Dar Kauno profsąjungos rūmuose per repeticijas ankstyvą sekmadienio rytą šokdavome basomis, nors salėje būdavo kaip reikiant šalta, o grindys – kone ledinės. Nesupratome, kad tai – tiesus kelias į visas sąnarių ligas. Pirmuosiuose užsienio festivaliuose dalyvavome vilkėdami gimnastikos kostiumėliais ilgomis rankovėmis ir basomis kojomis. Kiti šokėjai treniruodavosi šiltai apsimuturiavę, avėdami megztomis kojinėmis, nors salėse ir būdavo šilta. Mums tada buvo naujiena, kad raumenys turi būti šilti, siekiant išvengti traumų. Nuvažiavę į Vokietiją ir pamatę, kad visi šokėjai repetuoja tiek apsirengę, kitais metais ir mes jau apsimuturiavome.

Visą informaciją apie šokio techniką, anatomijos žinias, treniravimosi metodikas mums teko rinkti po kruopelę, nes iki nepriklausomybės jokių žinių apie tai nebuvo iš kur gauti. Tik vėliau išsiaiškinome, kaip svarbu paprasčiausius pratimus atlikti taisyklingai. Kai pradėjome kviestis šokio pedagogus į Lietuvą vesti seminarų, jie visų pirma akcentavo, kad šokėjas technikas turi derinti prie savo kūno galimybių, o ne atvirkščiai.

 

Sugrįžimas. 1939 m. Danutė Nasvytytė į Kauną atvežė modernųjį šokį iš Vokietijos. 1940 m. vokiečiai uždarė mokyklą, nes tai buvo per daug laisvas, jausmingas, todėl visiškai netoleruotinas menas. D. Nasvytytė vėliau pasitraukė į Vakarus. Buvau nuskridusi į Australiją, Melburną, ir ten susipažinau su jos sūnumi, kuris užsiima tapyba. Pamačiusi jo paveikslų ciklą „Labirintai“ supratau, kad būtina šio menininko darbus parodyti Lietuvoje, ir tai tapo mano didžiuoju kitų metų planu, kai bus minimos šimtosios D. Nasvytytės gimimo metinės. Tai bus simbolinis jos sugrįžimas per sūnaus darbus, o aš – trečios kartos choreografė, tęsianti Kaune jos pasėtą veiklą, pristatysiu spektaklį pagal jo kūrinius.

 

Modernus ir šiuolaikinis šokis. Modernus šokis – tai išlavinti, stiprūs, profesionaliai paruošti kūnai, kurie scenoje gali atlikti sudėtingus judesius: šuolius, piruetus, pakėlimus. Šiuolaikinio šokio scenoje fiziškumas absoliučiai nesvarbus, gali pasirodyti ir kojų ar rankų neturintis žmogus, tačiau jam bus suteiktas konceptualus vaidmuo. Modernus šokis pirmiausia yra amatas, kurį įvaldai savo  kūnu. Kas, jei ne kūnas, yra pagrindinė šokio priemonė? Jei šokėjas neįvaldęs savo amato, gal tuomet neįvardinkime, kad tai šokis? Geriau tai pavadinkime, pavyzdžiui, filosofavimu scenoje. Kitas kraštutinumas, kuris man taip pat nepatinka, tai matyti scenoje vien kūnus – be asmenybių, be minties. Forma reikalinga, tačiau be turinio ji bevertė. Kitaip tariant, šokis neturi tapti musių vaikymu scenoje.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 137759 [post_author] => 581 [post_date] => 2015-10-20 22:37:24 [post_date_gmt] => 2015-10-20 20:37:24 [post_content] => (D. Markūno nuotr.) [post_title] => DMR_0580s [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => closed [ping_status] => closed [post_password] => [post_name] => dmr_0580s [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-10-20 22:37:24 [post_modified_gmt] => 2015-10-20 20:37:24 [post_content_filtered] => [post_parent] => 137758 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/10/DMR_0580s.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai