Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Bundančios sielos

Ieva Rekštytė, „Intelligent Life“ | 2015-08-11

Tai netipiška fotomenininko Vaclovo Strauko ciklo „Paskutinis skambutis“ nuotrauka. Turbūt įprasčiausi joje bijūnai, kuriuos rankose spaudžia daugelis jo užfiksuotų mokinių. Ieva Rekštytė aprašo nostalgiškiausią mokyklos šventę ir ieško šių stilingų abiturientų.

 

„Kodėl pasirinkote būtent tą nuotrauką?“ – šiek tiek nustebusi manęs klausia meno kritikė,  V. Strauko kūrybos tyrinėtoja Danguolė Ruškienė. Žinau, ką ji turi galvoje. Fotografas visuomet labiau mėgo fiksuoti merginas. Gyvenimo džiaugsmą ir jaunat­višką energiją rinkosi atskleisti jų šypsenomis, smalsiais žvilgsniais, iškrakmolytomis apykaklėmis ir klostuotais, dažnai vėjo nenaudėliškai keliamais uniforminiais sijonais. „Paprastai, jei V. Strauko fotografijoje atsirasdavo vaikinų, jie būdavo tarsi antriniai veikėjai, – sako D. Ruškienė. – Visi dominuojantys akcentai atitekdavo merginoms.“

Tačiau tik ne šioje fotografijoje. Jaunystės polėkiu ir šventine nuotaika čia trykšta du vyrukai. Dėmesį pirmiausia patraukia jų apranga bei šukuosenos, būdingos laikotarpiui, kai abiturientai šoko pagal disko bei rokenrolo muziką ir žavėjosi jų atlikėjų stiliumi. Sunku nuspėti, ar V. Straukas per daugiau nei dešimt paskutinio skambučio šventės fiksavimo metų tesutiko tik du ryškius, be merginų kadre apsieinančius vyrukus, bet būtent tas klausimas ir neįprastas menininkui kadras galop nulėmė pasirinkimą.

„Visą gyvenimą paskyriau mokyklai“, – be menkiausios pasiaukojimo gaidelės balse sako 92-ejų fotomenininkas, ilgus metus Klaipėdoje dirbęs lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Mokytojavimo ir fotografavimo metai jam atmintyje išliko šviesūs ir nostalgiški: „Buvau susibičiuliavęs su savo mokiniais, jie man mielai pozuodavo. Iš mokyklinio gyvenimo labiausiai jaudindavo pats paskutinis momentas – atsisveikinimas su mokykla ir vaikyste, išėjimas į suaugusiųjų gyvenimą. Paskutinis skambutis – tai pabaigos ir pradžios šventė, vienu metu labai džiugi ir liūdna.“ Iš tikrųjų 1975–1987 m. įamžintų švenčių nuotraukose galima užčiuopti įvairiausių jaunystės atspalvių: jaudulį, nežinomybę, flirtą, nerūpestingumą, išsiskyrimo liūdesį ir nepamatuojamus ateities lūkesčius.
„<…> šis ciklas bene labiausiai žadina emocijas. Tai – ne tik nostalgija vaikystei ar paauglystei, pirmosioms meilėms ir neapykantoms. Tai – ir autoriaus kūrybos nepaliekantis tikėjimas žmogumi ir gyvenimu. Nė lašelio dramatizmo, ironijos ar realios gyvenimiškos nuojautos <…> Kad suteiktų savo herojams sparnus, autorius linkęs nepastebėti dramatiškosios gyvenimo pusės“, – V. Strauko fotografijų albumo įžanginiame tekste rašo D. Ruškienė.

Jokios dramos ir plačiuose vyrukų žingsniuose. Deja, kas tie abiturientai ir kaip susiklostė jų gyvenimas baigus mokyklą, sužinoti nepavyko. Menininkas apgailestaudamas šypteli, kad ir dėl garbaus amžiaus, ir dėl didelės mokinių, kuriuos teko mokyti ir fotografuoti, gausybės, jaunuolių vardų nebeprisimena. Padėti išsiaiškinti jų tapatybę pasišovė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Jis paskelbė nuotrauką savo tinklalapyje, tačiau atrasti prieš daug dešimtmečių įamžintus ir dabar neabejotinai pasikeitusius žmones ne taip greita ir paprasta. Tačiau jei ši fotografijos istorija turės tęsinį, jis, tikiuosi, atsidurs „Intelligent Life“ puslapiuose.

Galbūt atgaivinti atmintį padėtų spalvos. D. Ruškienė pasakoja, kaip V. Straukas ne kartą jai guodęsis, kad savo darbuose jų pasigenda. „Tai itin įdomus jo išsakytas dalykas: jis pats labai lyriškas, daug poezijos ir grožinės literatūros skaitęs žmogus. Jo nuotraukose žodžiai, siužetai perteikti vaizdu. Tačiau vis dėlto jam stigo spalvų“, – atkreipia dėmesį meno kritikė. Prieš kelerius metus menininkas išleido dar vieną albumą, kuriame su dizainerių pagalba kompiuterio programomis nuotraukos buvo nuspalvintos. Dėl to, kokią vertę jos įgijo (ar kaip tik nuvertėjo), kilo įvairių diskusijų ir nuomonių. D. Ruškienė įžvelgia savotišką paradoksą: šiuolaikiniai fotografai paprastai linksta į švaresnę, grynesnę estetiką ir renkasi nespalvotą analoginę fotografiją, o štai klasikas ilgisi spalvų. Fotomenininkas Romualdas Rakauskas yra sakęs, kad nemažai lietuvių fotografijos pradininkų, sulaukusių galimybės fotografuoti spalvotai, galiausiai nusivilia: tenka mokytis kone iš naujo. Norint kontroliuoti spalvas prireikia papildomų įgūdžių ir profesionalo patirties.

Meistrystės reikalauja ir fotografuojamojo emocijų, prigimties, netikėtų situacijų suvaldymas. D. Ruškienė įsitikinusi, kad šiandien V. Strauko nuotraukos vertingos ne tik dėl informacijos, kurią yra sukaupusios, – to laikotarpio moksleivių gyvenimo, aprangos, mokyklinių tradicijų fiksacijos, bet ir meniniu aspektu dėl išoriškai dekoratyvaus stiliaus ir subtilios kompozicijos. Fotografo gebėjimas priartėti prie žmogaus, nesuardant spontaniško, jo prigimties padiktuoto elgesio, taip pat neeilinis. Tos savybės nesumenkina ir faktas, kad kai kurias savo fotografijas V. Straukas iš dalies režisuodavo. „Negalėčiau pasakyti, ar ši fotografija su vaikinais yra reportažinė, ar iš dalies režisuota, – suabejoja meno kritikė. – Tačiau abiem atvejais akivaizdu, kad autoriui pavyko išsaugoti natūralią nuotaiką, akimirkos grynumą ir galimybę žvilgtelėti į aną laikotarpį.“

Tą gebėjimą D. Ruškienė akcentuoja ir menininko fotografijų albume išspausdintame straipsnyje „Tikrovė, išsižadėjusi tamsos“: „V. Straukas kaip niekad priartėja prie žmogaus kūno, tačiau nesiima jo anatominės analizės. Jį veikiau domina emocinė būsena, išraiškingas judesys, atspindintis sąmonės proveržius. Schematiški, be gilesnės psichologinės analizės herojų paveikslai kuria lengvą erotinį atspalvį, kurio autorius net nebando paneigti. Tai – dar vienas jaunystės ir bundančios maištingos sielos liudijimas.“ Kaip ir viena koja statomi žingsniai, ir platėjančios kelnės, ir vieno vaikinų žvilgsnis pro langą. Ir net bijūnai.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 136053 [post_author] => 581 [post_date] => 2015-08-07 11:36:37 [post_date_gmt] => 2015-08-07 09:36:37 [post_content] => (V. Strauko nuotr.) [post_title] => Paskutinis skambutis [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => paskutinis-skambutis-114-1974 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-08-07 11:36:37 [post_modified_gmt] => 2015-08-07 09:36:37 [post_content_filtered] => [post_parent] => 136052 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/08/Paskutinis-skambutis-114.-1974.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [1] => stdClass Object ( [ID] => 136054 [post_author] => 581 [post_date] => 2015-08-07 11:37:03 [post_date_gmt] => 2015-08-07 09:37:03 [post_content] => (Asmeninio archyvo nuotr.) [post_title] => vaclovas straukas asm_arch [post_excerpt] => Vaclovas Straukas. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => vaclovas-straukas-asm_arch [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-08-07 11:37:03 [post_modified_gmt] => 2015-08-07 09:37:03 [post_content_filtered] => [post_parent] => 136052 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/08/vaclovas-straukas-asm_arch.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai