Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Drąsios šalies muziejus

Viktorija Vitkauskaitė | 2015-08-06

Kanadoje gimusi Barbara Kirshenblatt-Gimblett didžiąją savo gyvenimo dalį sėkmingai kopė akademinės karjeros laiptais JAV. Tačiau vienas skambutis su kvietimu prisidėti prie Lenkijos žydų istorijos muziejaus kūrimo tapo lemtingas. Dabar profesorė gyvena Varšuvoje, laisvai kalba lenkiškai ir yra šios šalies pilietė. Ką POLIN muziejus buvusioje Varšuvos geto vietoje pakeitė ne tik jos, bet ir visos Lenkijos gyvenime, šio muziejaus nuolatinės ekspozicijos direktorės klausė IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

Kaip jūs, Niujorke gyvenanti kanadietė, įsitraukėte į Varšuvoje įgyvendinamo muziejaus projektą?

– Maždaug 2001 m. išgirdau gandus: Varšuvoje bus statomas Lenkijos žydų istorijos muziejus. Pamaniau, kad tai neįmanoma. Juk nuo komunizmo žlugimo prabėgo dar nedaug laiko, be to, ką jie ten rodytų? Gal po metų projekto direktorius Jerzy Halbersztadtas, kurį laikau tikruoju šio muziejaus autoriumi, paskambino ir pasakė: „Būsiu Niujorke, noriu su tavimi susitikti ir pristatyti projektą.“ Susitikome, vėliau jis mane pakvietė atvykti į Varšuvą. 2005-aisiais buvo pasirašytas sutarimas steigti muziejų, o po metų mudu jau surinkome akademinę komandą. Taip ir įsitraukiau.

Kodėl būtent į mane kreipėsi J. Halbersztadtas, – atskira istorija. Jis dirbo su Amerikos žydų istoriku Mike’u Steinhoffu, ir šis pasakė: „Jerzy, tau reikėtų pakalbėti su Barbara, nes ji yra Rytų Europos žydų kultūros specialistė.“ Esu akademinio pasaulio žmogus, dėstau ir publikuoju savo tekstus. Taip pat daug dirbau muziejuose kaip parodų kuratorė. Tai labai neįprasta kombinacija. Be to, esu Lenkijos žydų vaikas. Dar 1976 m. su Lucjanu Dobroszyckiu parengiau parodą „Image before my eyes“, kurioje eksponuotos fotografijos iš Lenkijos žydų gyvenimo tarpukariu. Vėliau iš to gimė knyga ir filmas. Dar išleidau knygą, pagrįstą tėvo prisiminimais apie žydų gyvenimą iki holokausto. Taigi atėjau dirbti gerai pasiruošusi. Kai mane pakvietė prisijungti prie POLIN kūrimo, turėjau dvi priežastis sutikti. Pirmiausia pamaniau, kad tai gali būti labai svarbus muziejus. Troškau prisidėti visomis savo žiniomis ir patirtimi. Antra priežastis – norėjau permąstyti muziejaus sampratą, o tam nėra geresnio būdo, nei dalyvauti jį kuriant. Mano karjeroje šis projektas pasitaikė gana vėlai: jau buvau profesorė emeritė, neieškojau darbo, nebesiekiau karjeros. Galėjau visiškai atsidėti šiam projektui.

Ką apie šį muziejų galvojate dabar, vaikštinėdama po jį kaip paprasta lankytoja?

– Tiesą sakant, vaikščiodama po jį laviruoju tarp dviejų būsenų. Pirmiausia jaudinuosi dėl visko, ką turime pataisyti ir pagerinti. Ypač jei esu užsidėjusi akinius, daugiau nieko kito ir nematau. Kitais kartais tiesiog vaikštau, žiūriu ir sakau sau: tai tikras stebuklas, kaip mes jį sukūrėme? Tiesą sakant, taip jaučiasi ir daugelis mūsų lankytojų. Žmonės tikina, kad tai geriausias muziejus, kuriame yra buvę, kad jis tiesiog užgniaužia kvapą.

Pristatydama šį muziejų Vilniuje vykusiame Investuotojų forume teigėte, kad vienas jo siekių buvo rebrandinti Lenkiją. Prieš kurį laiką teko kalbinti litvakų kilmės australų režisierių Rodą Freedmaną ir jis sakė pažįstantis žmonių, atsisakančių vykti į Lenkiją ar Lietuvą, nes jiems šios šalys – masinės žydų kapinės. Ar tokį požiūrį ir turėjote omenyje kalbėdama apie rebrandinimą?

– Taip, būtent. Šis žodis skamba banaliai, tarsi kokia plastinė operacija. Bet tai visai kas kita. Mano kolega, puikus sociologas Samuelis Heilmanas, kurio tėvai užaugo Lenkijoje ir išgyveno Aušvicą, taip pat nenorėjo važiuoti į Lenkiją. Bet jis laimėjo Fulbrighto stipendiją ir atvyko. Neseniai, prieš išvažiuodamas iš Varšuvos, jis man paskambino ir sakė, kad čia praleistas laikas buvo labiausiai transformuojanti patirtis jo gyvenime. Taigi jaučiu, jog dar turime užkopti į milžinišką kalną, bet prieš dešimtmetį, kol neveikė toks muziejaus, tai buvo kur kas sunkiau. Tarptautinė žiniasklaida čiupo naujieną apie muziejaus atidarymą ir paskelbė visam pasauliui – nuo „The Economist“ iki „Forbes“. Kur tik turėjau progą kalbėti apie jį, taip ir dariau, – jaučiausi lyg evangelistė. Šis muziejus intriguoja žmones, jie nustemba: negi iš tiesų toks yra Lenkijoje? POLIN yra duoklė ir Lenkijos visuomenei, ir mums. Amerikos žydai manęs klausdavo, kodėl jį kuriame Lenkijoje? Atsakydavau klausimu, kodėl jie to paties nesiteirauja apie muziejus Londone, Berlyne, Paryžiuje. Na, tarsteldavo man, Lenkijoje nėra žydų, geriau atidarykite jį Niujorke ar Tel Avive. Visų pirma, tai netiesa – Lenkijoje žydų yra. Be to, ar galite įsivaizduoti, kad muziejus turėtų tokį poveikį Niujorke ar Tel Avive? To niekada nebūtų. Istoriją reikia pasakoti ten, kur ji įvyko.

Kanadoje viešai kalbėjau holokausto edukacijos savaitės renginyje, kur dalyvavo daugiau kaip 800 žmonių. Tarp jų – išgyvenusieji holokaustą, jų vaikai. Daugybė susirinkusiųjų, išgirdę apie šį muziejų, man sakė nemanę kada nors vykti į Lenkiją, o dabar keliausią su visa šeima. Šis projektas yra muziejaus ir to, ką jis sako apie šiandienę Lenkiją, kombinacija. Pavyzdžiui, nemanau, kad Guggenheimo muziejus iš naujo apibrėžė Ispaniją. Bilbao miestą – taip, bet ne visą šalį. O POLIN muziejumi rebrandinama visa Lenkija.

Kaip Lenkijos visuomenę pakeitė POLIN?

– Manau, kad būtent dėl permainų visuomenėje jis apskritai tapo įmanomas. Žlugus komunizmui atsivėrė sienos, Lenkija tapo ES, NATO nare. Žmonės ėmė siekti aukštojo mokslo, daugiau keliauti, formuoti kosmopolitinę pasaulėžiūrą. Jaučiamas kultūros alkis: per pastaruosius 20 metų Lenkijoje atidaryta ar atnaujinta daugiau kaip 100 muziejų. Aišku, vienaip yra Varšuvoje, kitaip – provincijoje. Bet manau, kad pokomunistiniai lenkų visuomenės pokyčiai buvo esminis veiksnys, lėmęs tokio muziejaus poreikį. Jis labai svarbus ir žydams. Pirmiausia gyvenantiems Lenkijoje, nes tai lyg jų dabarties patvirtinimas. Tačiau ne mažiau svarbus ir užsienyje įsikūrusiems žydams. Jų istorija tarsi liko susiaurinta iki holokausto ir antisemitizmo, o dar tūkstantis jos metų – dingę. Be to, pas mus atvyksta ir daug žmonių iš Japonijos, buvusios Jugoslavijos, kitų valstybių. Jų atsiliepimai taip pat labai įdomūs: nebūdami nei žydai, nei lenkai, ekspozicijoje matomus įvykius jie identifikuoja su savo šalies genocidu.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 135747 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-06-29 21:02:53 [post_date_gmt] => 2015-06-29 19:02:53 [post_content] => (Dariaus Markūno nuotr.) [post_title] => DMR_5853 small [post_excerpt] => B. Kirshenblatt-Gimblett: „Antisemitizmas suaktyvėja tam tikromis aplinkybėmis. Šiuo metu tai labiausiai siejasi su Izraelio ir Palestinos konfliktu.“ [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => dmr_5853-small [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-06-29 21:02:53 [post_modified_gmt] => 2015-06-29 19:02:53 [post_content_filtered] => [post_parent] => 135746 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/06/DMR_5853-small.jpg [menu_order] => 1 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [1] => stdClass Object ( [ID] => 135748 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-06-29 21:05:23 [post_date_gmt] => 2015-06-29 19:05:23 [post_content] => [post_title] => Gallery Holocaust FOT. M.STAROWIEYSKA_D.GOLIK (3) small [post_excerpt] => Holokausto – ekspozicijos fragmentas [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => gallery-holocaust-fot-m-starowieyska_d-golik-3-small [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-06-29 21:05:23 [post_modified_gmt] => 2015-06-29 19:05:23 [post_content_filtered] => [post_parent] => 135746 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/06/Gallery-Holocaust-FOT.-M.STAROWIEYSKA_D.GOLIK-3-small.jpg [menu_order] => 2 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [2] => stdClass Object ( [ID] => 135749 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-06-29 21:05:57 [post_date_gmt] => 2015-06-29 19:05:57 [post_content] => [post_title] => Gallery On the Jewish Street FOT. M.STAROWIEYSKA_D.GOLIK (4) small [post_excerpt] => Žydų gatvės – ekspozicijos fragmentas [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => gallery-on-the-jewish-street-fot-m-starowieyska_d-golik-4-small [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-06-29 21:05:57 [post_modified_gmt] => 2015-06-29 19:05:57 [post_content_filtered] => [post_parent] => 135746 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/06/Gallery-On-the-Jewish-Street-FOT.-M.STAROWIEYSKA_D.GOLIK-4-small.jpg [menu_order] => 3 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai