Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

H. A. Čigriejus: Aš – praeities žmogus

Gintautas Lesevičius | 2014-10-27

„Kur tokį kišti? Kur nori, ten ir kiški“, – apie save – praeities žmogų – sako Nacionalinės premijos laureatas poetas, prozininkas, vertėjas Henrikas Algis Čigriejus. Su Gintautu Lesevičiumi jis kalbėjosi ne tik apie poeziją, bet ir apie mitiniu virstantį laiką.

Įdomu sužinoti, ar jaučiate poetinį bendrumą su kitais apie 1930 m. gimusiais lyrikais A. Baltakiu, J. Degutyte, A. Maldoniu, J. Marcinkevičiumi? Galbūt su irgi keleriais metais jaunesniu J. Juškaičiu iš šių poetų kartos konteksto iškrentate, juk karo laiku ir poros metų skirtumas galėjo būti lemiamas?

– Žinoma, kad iškrentu. Ir svarbu ne metų skirtumas, nors jis, beje, gana mažas. Ir J. Marcinkevičius, ir A. Baltakis į kūrybinį kelią įstojo anksti, iki pirmųjų publikacijų ir knygų jų stalčiuose, manau, jau gulėjo sąsiuvinių sąsiuviniai, pilni jaunatviškų eilių. O aš mokyklos suole buvau tik poezijos skaitytojas. Tiesa, uolus. Plunksną paėmiau įstojęs į Vilniaus universitetą. Iki tol mano planai buvo susiję su daile.

Tad kodėl pasukote į literatūrą?

– Paprasčiausiai pavėlavau. O gal galima pasakyti ir taip: išlaukiau meto, kai drastiški pageidavimai – reikalavimai – kurti tik „pilietiškus“ tekstus jau buvo gerokai priblėsę. Nebereikėjo absurdiškų „duoklių“, gudrių „perkūnsargių“. Ir aš, ir J. Juškaitis vis dėlto buvome kritikuoti už apolitiškumą. Teisybę sakant, savo apolitiškumą demonstravau. Yra tokia Salomėjos Nėries eilutė: „Aš nežinau nė vieno žodžio tai stepių svetimybei.“ Tad ir aš neradau nė vieno žodžio anai „tvarkai“. Nemokėjau. Gal man trūko elementaraus profesionalumo? Profesionalus poetas žodį minko kaip molį. Ir lipdo ką tik nori. Tereikia susikaupti ir racionaliai pasvarstyti. Nemokėjau, nekilo ranka.

Su J. Juškaičiu buvote draugai nuo studijų laikų. Išėjote tą pačią literatūrinę mokyklą. Ar yra paralelių tarp jųdviejų kūrybos?

– Mus siejo ta pati poetinė estetika, literatūrinė mokykla: J. Aistis, B. Brazdžionis, A. Miškinis. Buvom tarpukario ir kai kurios vokietmečio periodikos „žinovai“. „Naujosios Romuvos“, pirmųjų ir antrųjų „Vainikų“, „Varpų“, „Kūrybos“ gerbėjai. Su tais leidiniais neblogai susipažinome dar sėdėdami mokyklos suole. Mus siejo ir tas pats nesugebėjimas pagarbinti stabo, negalėjimas davinėti „duoklių“.

Šiandien mums neduoda ramybės tos pačios tolimos dainos. Tai, kas pasiutusiai sava, bet jau ir toli. Tik Jono kūryboje šitie motyvai išreiškiami gerokai įspūdingiau, giliaprasmingiau, su žvilgsniu aukštyn. Mano eilėraščiai buitiškesni. Manoji metafora primityvesnė. Mus nuo seno sieja ta pati idealistinė pasaulėžiūra, tik maniškė jau su protestantizmo injekcija.

Koks jūsų santykis su ankstesniųjų poetų kūryba? Kaip svarbu buvo mokytis iš lietuvių literatūros klasikų ir autoritetų?

– Mano vaikystės poetas – Kazys Binkis. Ką atrandi vaikystėje, išlieka visiems laikams. „Kiškių sukilimą“ beveik visą mokėjau atmintinai, dar nemokėdamas skaityti, nes ši knyga, kauniečio dėdės Petro dovana, mūsų namuose skaityta ne tik man, bet ir visiems namiškiams. Tai labai rimta knyga, be jokios sarmatos prisipažįstu, kad man ji tokia pat įspūdinga ir šiandien.

Darė įspūdį ir visa kita K. Binkio kūryba, jo keturvėjiškumas, sugebėjimas rašyti smagiai ir tuo pačiu rimtai. Jis mokėjo džiaugtis gyvenimu ir tuo užkrėsti kitus. Jei mano kūryboje yra optimizmo (vis dėlto jo turėtų būti), „ačiū“ sakau K. Binkiui. Ak, jis užkrėtė ne tik optimizmu, bet ir užuojauta bet kuriam, kas tik yra vejamas, gaudomas, kam grasinama.

O ką manote apie amžininkų ir vėlesnės kartos poetų kūrybą?

– Amžininkai mane seniausiai pralenkė visom prasmėm, bet negaliu ant jų nei pykti, nei jiems pavydėti. Beprasmiška, nes knygos turi savo likimą. Kaip minėjau, man labai artimas M. Martinaitis, o ką jau kalbėt apie J. Strielkūną – nepakartojamą ketureilio virtuozą. Iš savo kartos labiausiai gerbiu ir myliu M. Martinaitį, nes jis sako: „kažko kaimietiško yra mano kraujyje… Tu, mano žemdirbe dvasia…“

Vėlesnės kartos poetai džiugina. Noriu juos atsiversti. Rašyti kaip G. Grajauskas man, žinoma, kvapo pritrūktų, bet skaityti apie Simoną Stulpininką, sėdintį sau su knygele ant 10 000 voltų, smagu. Jie jauni, drąsūs ir išradingi, neieško žodžio kišenėje. Kaip gražiai moka nustebinti netikėtu posūkiu D. Kajokas, kokia valiūkiškai šmaikšti Žagrakalytė. Tiesą sakant, vėlesniąją kartą su jaunąja jau jungiu į vieną. Sakau be apsimetinėjimo ir pataikavimo: gražūs man ir Kukulas, ir Stankevičius, ir Jonynas, ir Jakimavičius, ir Marčėnas, ir… O tokio savotiško rimto nerimtumo arba nerimto rimtumo yra ir mano kūryboje, bet čia mielojo K. Binkio pamokos.

Papasakokite apie studijų laikus. Buvote ne tik J. Juškaičio, bet ir J. Girdzijausko, L. Gudaičio kolega. Kokie literatūriniai, kultūriniai interesai jus siejo?

– Su L. Gudaičiu ir J. Girdzijausku buvom dideli draugai. Tik abu ėjo literatūros tyrinėjimų keliu, aš daugiau – kūrybos. Jie buvo gerokai rimtesni, nors kartais ir jie leisdavo sau atsipalaiduoti. Juozas su kitais kambario draugais, Broniumi ir Benu, gražiai dainuodavo lietuvių liaudies dainas. O Leonas kiek pasididžiuodavo savo paskaitų užrašais. Ir ne tuščiai, užrašai buvo, anot jo paties, „kaip ledas“, taigi nei sulankstyti, nei suglamžyti, nei subraukyti. Rašyti stebėtino aiškumo ir gražumo rašysena tik vienoje lapo pusėje. Paskiau įrišti. Palyginti su jais, buvau plevėsa, bet mes, gal ir keista, labai sutarėm. Sutariam ir šiandien. Apie stalinistine dvasia persisunkusius kūrinius (tekstus) mokėjom pasakyt po kietesnį žodelį.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 131779 [post_author] => 504 [post_date] => 2014-10-27 11:49:18 [post_date_gmt] => 2014-10-27 08:49:18 [post_content] => (A. Ufarto nuotr./BFL) [post_title] => Čigriejus [post_excerpt] => „Nemoku vertinti šios dienos, ir tik po geroko laiko pamatau, kad ji buvo graži“, - prisipažįsta H. A. Čigriejus. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => 131779 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2014-10-27 11:49:18 [post_modified_gmt] => 2014-10-27 08:49:18 [post_content_filtered] => [post_parent] => 131778 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2014/10/Cigriejus.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai