Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Išvarymas? Egzodas? Ar laisvės dilemos?

Leonidas DONSKIS | 2014-11-10

Oskaro Koršunovo režisuotas „Išvarymas“ – pats tikriausias dabartinės Lietuvos epas, o sykiu – tragedija, kurioje neasmuo virsta oriu asmeniu, nežmogus tampa žmogumi

Zygmuntas Baumanas rašė apie nenaudingus ir globalizacijos atliekomis virstančius žmones bei jų gyvenimus. Jie niekam nereikalingi, jų niekas nepasigenda, o jiems dingus statistika pagerėja. Įvairūs ekonomikos ir saugumo rodikliai taip pat. Pavyzdžiui, iš Lietuvos per du dešimtmečius emigravus kone milijonui žmonių sužinojome, kad šalyje smarkiai sumažėjo nedarbas ir nusikalstamumas. Jų niekas nepasigedo, kol pradėta kalbėti apie visuomenės senėjimą ir realią perspektyvą mums bei kitoms dviem Baltijos valstybėms tapti visoje ES seniausiomis pensininkų visuomenėmis, išlaikomomis emigrantų ir imigrantų. Kol įsijungė ekonominė logika ir argumentacija, trečdalis lietuvių tautos buvo sėk­mingai nukelta į mūsų gyvenimo, dėmesio ir jautrumo paraštę.

Manding, mūsų laikotarpis kuo puikiausiai apsieina be žmogaus. Mums nereikia vieniems kitų kaip žmogiškosios visumos. Užtenka dalies vietoj visumos: balsuojant – balso; mažinant gamybos išlaidas – pigios darbo jėgos; saugiai, verslui patrauk­liai ir patikimai aplinkai formuoti – vadinamojo solidarumo (kitaip tariant, protesto išsižadėjimo ir savo teisių negynimo, verčiau renkantis tylią emigraciją arba degradaciją). Vienais atvejais anoniminė masė labai reikalinga – jos geidžia ir ją aistringai medžioja politikai, prieš kiekvienus rinkimus prisimenantys emigrantus kaip būtiną pas mus dar neįteisinto elektroninio balsavimo elektorato dalį. Kitais atvejais jos aktyviai kratomasi puikiai suvokiant, kad problemos, dėl kurių žmonės palieka viską ir ryžtasi gyventi svetur, yra iš esmės neišsprendžiamos silpnos ekonomikos šalyse, kurių nuo stipraus ūkio valstybių nebeskiria jokios sienos.

Reitingai neįmanomi be anoniminės masės – žiūrovų ir balsuotojų, todėl mylime Didįjį Anonimą tol, kol jis legitimuoja mus savo beveidžiu ir besieliu lojalumu. Mums masė būtina, jei esame politikai, televizijos prodiuseriai, žvaigždės ir visi kiti į viešą žinomumą, atpažįstamus vardą ir pavardę teisę įgijusieji. Bet vos ta masė nustoja legitimavusi mus ir kreipiasi į mus ne atpažindama ir tuo pakartotinai sukurdama mus, o, priešingai, prašydama, kad įsidėmėtume iš jos, t. y. Didžiojo Anonimo, išsiskiriančius veidus, vardus ir pavardes, vos ji pradeda įgyti žmogiško skausmo, dramos ir tragedijos bruožų, pradedame jos kratytis. Nes kone instinktyviai suvokiame jų problemų principinį neišsprendžiamumą pasaulyje, kuriame visa, ko jie siekia, buvo pažadėta. Tik nepasakyta, kur ir kokia kaina visa tai pasiekiama. Savo šalyje? Namie? Deja, ne.

Kur jie? Lietuvoje? Jungtinėje Karalystėje? Jie – niekur. Iš Niekieno Žemės jie „išvarė“ į Niekuriją.

Argi nebuvo pažadėtas mobilumas ir judėjimo bei pasirinkimo laisvė? Argi nebuvo pažadėtas pasaulis be sienų? Tokia pasaulio būklė tampa itin nepalanki nedidelei ir ekonomiškai bei politiškai silpnai šaliai stiprinti. Stipriosios dėl jos stiprėja, silpnosios silpnėja. Deja, sienų nebuvimas tapo ­egzistencine grėsme mums ir kitoms mažoms šalims. Nepatinka Lietuvos aukštojo mokslo sistema ar politinė klasė, nekelia pasitikėjimo valstybė ir jos institucijos – išvažiuoji į Londoną, Dubliną arba Alikantę. Užuot keitęs savo šalį, tu ją palieki. Kas ką pakeis? Štai klausimas. Ji tave paveiks taip, kad nebetikėsi galimybe ką nors pakeisti šiame pasaulyje, ar tu pakeisi ją taip, kad patikėtum keičiąs ne abstraktą, o savo santykius su žmonėmis?

Argi nebuvo pažadėta galimybė mums laisvai kirsti bet kurią Europos sieną? Nusakysiu šią situaciją Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Išvarymas“ ir pagal ją O. Koršunovo sukurto to paties pavadinimo spektaklio (anti)herojės Eglės žodžiais: sieną tu pereisi lengvai, tik vieną dalyką turėsi palikti, dalyką, kurio tau neleis įsivežti, – savo vertę. Bet kada įvyko tas vertės pokytis – iki išvarymo ar po jo? „Išvarymas“ pjesėje ir spektaklyje nuskamba kaip dvilypis žodis – jis reiškia ir „varom iš čia“ fenomeną, ir valingą bei tikslingą atsikratymą kažkuo, kieno buvimas tampa skausmingu tavo paties ar sistemos ydingumo paliudijimu. Ar tau bus leista būti savimi? Ar turėsi tapti beždžionėle, varginga sociopolitine papūga, mėgdžiojančia aukštesnės klasės atstovų tartį, žodyną, manieras, toną, balso tembrą, motoriką?

„Išvarymo“ kolektyvinis veikėjas – Didysis Anonimas. Ne tiek Arvydo Šliogerio sąvokos lauke skleisčiau jo turinį, veikiau pabrėžčiau anonimiškumą garantuojančią ir iš jos kylančią sistemą. Sistema – tai jos operatoriai ir objektai, represyvūs ir kontroliuojantys organai ir aukos, mėginančios išgyventi. Tiesioginiai veikėjai, turintys visų pirma pravardes ir tik po to vardus ir pavardes, – tai mūsų lietuviškasis „prekariatas“ (naujoji globalizacijos varguomenė, pakeitusi Karlo Marxo proletariatą). The precarious (angl.) – tai nesaugieji, esantys nuolatinio pavojaus ir rizikos zonoje. Niekas jiems negarantuota, dėl nieko jie negali būti užtikrinti. Iš jų visam laikui ir negrįžtamai atimtas saugumo jausmas. Dėl nieko jie negali būti tikri, užtikrinti ir saugūs. Tiesa, jie gali prakusti, bet tai įvyks per socialinę savižudybę – tampant didžiuoju Niekuo svetimoje šalyje. „Prekariatas“ įkūnija ir aptarnauja visą pasaulio anoniminių asmenų ir organizacijų tinklą, pradedant statistika ir baigiant įvairove, kuri laikoma pakankamu įrodymu, kad visuomenėje gali saugiai egzistuoti siaubingi socialiniai kontrastai ir nelygybė. Jie bus liberaliai paaiškinti kultūriniais skirtumais ir būtinybe palikti jiems teisę oriai egzistuoti – kitaip tariant, nesuteikti nei politinės, nei ekonominės galios, sykiu apsaugant savo idėjų ir kultūros terpę nuo svetimųjų primetamų jautrumo formų ir pasaulio interpretacijų. Tampi darbo jėga – gauni teisę mėgdžioti teisingus vietinius akcentus ir skraidančių klasių vartojimo būdus, bet netenki teisės į savo autentišką istorinį-politinį naratyvą ir savęs interpretaciją savo kultūros formomis.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 131966 [post_author] => 598 [post_date] => 2014-10-31 11:09:57 [post_date_gmt] => 2014-10-31 08:09:57 [post_content] => (Tomo Lukšio nuotr.) [post_title] => Isvarymas3 small [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => isvarymas3-small [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2014-10-31 11:09:57 [post_modified_gmt] => 2014-10-31 08:09:57 [post_content_filtered] => [post_parent] => 131965 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2014/10/Isvarymas3-small.jpg [menu_order] => 1 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [1] => stdClass Object ( [ID] => 131967 [post_author] => 598 [post_date] => 2014-10-31 11:10:35 [post_date_gmt] => 2014-10-31 08:10:35 [post_content] => (Tomo Lukšio nuotr.) [post_title] => Isvarymas4 small [post_excerpt] => Išvarytųjų personažams režisierius O. Koršunovas pasitelkė jaunosios kartos aktorius. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => isvarymas4-small [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2014-10-31 11:10:35 [post_modified_gmt] => 2014-10-31 08:10:35 [post_content_filtered] => [post_parent] => 131965 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2014/10/Isvarymas4-small.jpg [menu_order] => 2 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [2] => stdClass Object ( [ID] => 131968 [post_author] => 598 [post_date] => 2014-10-31 11:11:18 [post_date_gmt] => 2014-10-31 08:11:18 [post_content] => (Tomo Lukšio nuotr.) [post_title] => Isvarymas5 small [post_excerpt] => Nevertingas gyvenimas? [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => isvarymas5-small [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2014-10-31 11:11:18 [post_modified_gmt] => 2014-10-31 08:11:18 [post_content_filtered] => [post_parent] => 131965 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2014/10/Isvarymas5-small.jpg [menu_order] => 3 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai