Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Laisvės gynėjas

Rasa Baškienė | 2015-10-08

Kunigaikštis Mykolas Kleopas Oginskis, kurio 250-ąsias gimimo metinės minimos rugsėjį, vėlesnių kartų atstovų atmintin labiau įsirėžė kaip garsiojo polonezo autorius. Tačiau ne mažiau svarus jo palikimas politikos, diplomatijos ir kultūros srityse.

Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtą, darbą ir gyvenimą – tokią priesaiką 1794 m. balandžio 29 d. Vilniuje pasirašė M. K. Oginskis. Garsios didikų giminės atstovas ir buvęs Abiejų Tautų Respublikos (ATR) Seimo iždininkas tapo vienu Tado Kosciuškos sukilimo, įsižiebusio po 1793-iųjų antrojo bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo, vadų.

Jis savo lėšomis apmokėjo ir apginklavo sukilėlių dalinį, vadovavo kariniams reidams į dabartinės Baltarusijos teritoriją, Daugpilį. Vis dėlto kur kas gausesnės rusų ginkluotosios pajėgos sukilimą negailestingai slopino. Dalis sukilėlių buvo nužudyti, kiti ištremti į Sibirą, likusieji pasitraukė į užsienį. Iš gimtinės teko bėgti ir M. K. Oginskiui.

„Trys ljė iki pasienio palikome arklius bei karines uniformas ir persirengėme senais redingotais, taip ir pasiekėme pirmuosius austrų postus, iš ten buvome nukreipti į Liubliną. Atvykęs į šį miestą, tuojau susiradau generolą komendantą, kuris, perskaitęs įrašą mano pase, pasakė, kad Galicijoje, kur aš keliauju, nepažįsta jokio Michailovskio ir kad apskritai jis gali duoti leidimą keliauti per Austriją tik tiems, kurie turi rusiškus pasus. Jis įsakė man nedelsiant palikti Liubliną ir keliauti į Tarnogurą, Lenkijos ir Rusijos pasienį“, – priverstinę emigraciją atsiminimuose aprašo pats M. K. Oginskis, kuris į užsienį keliavo prisidengęs Michailovskio pavarde. Į sunkią padėtį patekusiam kunigaikščiui ir jo bendrakeleiviams Lazinskiui ir Prozorui padėjo ponia Soltan, pasiūliusi vyrams vykti apsimetus jos tarnais.

Pasiekęs Vieną M. K. Oginskis susitiko žmoną Izabelę, kuri turėjo pasą vykti į Veneciją. Oginskiams tebuvo likę keli šimtai aukso dukatų, nes visi dvarai ir žemės buvo nusavinti Rusijos imperatorės Jekaterinos II įsakymu. Tiesa, didikui siūlyta parašyti imperatorei, apgailestauti dėl dalyvavimo sukilime, pripažinti kaltę ir gailėtis. Pasipiktinęs kunigaikštis atmetė žeminantį siūlymą ir vėliau atsiminimuose rašė: „Rusijos imperatorė sugeba kilniai atleisti žmogui, kuris gal ir pasielgė netinkamai jos atžvilgiu, bet kuris, kita vertus, dėl savo nepriekaištingo elgesio neprarado teisės į jos pagarbą bei globą, ir ji galėtų tik niekinti tokį, kuris žemintųsi ir dėl jos aukotų savo garbę ir pareigą.“

ATR emigrantai išsibarstė po visą Europą, tačiau dauguma glaudėsi Paryžiuje ir Venecijoje, dideles viltis siedami su naująja Prancūzijos Respublikos vyriausybe ir su generolu Napoleonu Bonapartu, skinančiu pergales Italijoje. Prieš jauną respubliką buvo susivienijusi kone visa senoji Europa, paniškai išsigandusi laisvės, lygybės ir brolybės užkrato. Prancūzai, regis, palaikė per trečiąjį padalijimą 1795 m. galutinai sunaikintos ATR teisę į valstybingumą: Venecijoje prancūzų pasiuntinys kunigaikštį M. K. Oginskį užtikrino, kad Lenkijos egzistavimas yra „… vienintelis Prancūzijos troškimas“. Žlugusios respublikos patriotų atstovybės įgaliotas M. K. Oginskis kaip aneksuotos valstybės atstovas išvyko į Konstantinopolį. Tikėtasi įtikinti turkų sultoną pradėti karą su Rusija, siekiant susigrąžinti neseniai atplėštą Krymą, bet iš sultono išgirdo tik jo mėgstamą atsakymą „Bakalym“ (pažiūrėsim). Žodžiais palaikydami Lenkijos ir Lietuvos siekį atkurti bendrą valstybę, turkai nedrįso veltis į karą su Rusija. Iš Konstantinopolio M. K. Oginskis parašė laišką generolui Napoleonui Bonapartui ir prašė padėti gelbėti Lenkiją ir Lietuvą iš Rusijos nelaisvės. „Kaimynų parklupdyta tauta gali atsitiesti tik paėmusi į rankas ginklą“, – atrašė karvedys. Svetima pavarde prisidengęs didikas, suvokdamas savo misijos beprasmiškumą, iš Konstantinopolio išvyko į Paryžių.

 

Viltys atkurti LDK

Keistomis aplinkybėmis mirus Rusijos carui Pavelui I, į imperijos sostą įžengė Aleksandras I. Kunigaikščiui Adomui Čartoriskiui, artimam naujojo imperatoriaus draugui, padedant, M. K. Oginskiui 1801 m. leista grįžti į tėvynę. Čia jam perduotas valdyti nusenusio dėdės Pranciškaus Ksavero Oginskio dvaras Zalesėje. Pasinaudojęs diplomatiniais sugebėjimais ir asmeniniais ryšiais, M. K. Oginskis pamažu įsijungė į politinę ir visuomeninę veiklą. 1810 m. Aleksandras I jį net paskyrė savo patarėju ir senatoriumi. Tai nepatiko daugeliui lenkų ir lietuvių patriotų, tačiau kunigaikštis pasitikėjo caru, kuris nuolat pabrėždavo nepritariantis Lenkijos ir Lietuvos padalijimui.

M. K. Oginskis tikėjosi Rusijos valdovo malonės, nes jam neliko abejonių, kad Napoleonas, pamynęs visus laisvės idealus ir pasiskelbęs Prancūzijos imperatoriumi, neleis atgimti laisvai valstybei, nors jo kariuomenėje kovėsi lenkų ir lietuvių legionai.
„Nė kiek neabejojau, kad jis panaudos lenkus kaip galingą skydą prieš Rusiją, tačiau tikrai neketina atkurti Lenkijos…“ – 1811 m. Napoleono planus pranašavo M. K. Oginskis.

Tų pačių metų gegužės 27 d. jis su kunigaikščiu Ksaveru Liubeckiu ir grafu Kazimieru Pliateriu parengė memorandumą dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) atkūrimo projekto, o spalio 22 d. parengė LDK atkūrimo, turėjusio užtikrinti kunigaikštystės autonomiją Rusijos sudėtyje, įsako projektą. Projekte siūlyta LDK sudaryti iš 8 gubernijų (Vilniaus, Gardino, Minsko, Vitebsko, Mogiliavo, Voluinės, Podolės ir Kijevo) bei Baltstogės ir Tarnopolio sričių. Jai turėjo vadovauti sostinėje Vilniuje reziduojantis imperatoriaus vietininkas, Sankt Peterburge numatyta steigti kanceliariją Lietuvos reikalams. Šį projektą papildė 1812 m. M. K. Oginskio parengtas LDK konstitucijos projektas. Konstitucijoje, kurią palaikė lietuvių bajorai, daug dėmesio skirta ekonominiams ir socialiniams klausimams, numatyta per 10 metų panaikinti baudžiavą. Tačiau caras Aleksandras I delsė patvirtinti Lietuvos autonomijos projektą. Jis galutinai žlugo, kai 1812 m. Napoleono kariuomenė persikėlė per Nemuną ties Kaunu ir visa Lietuva virto karo veiksmų teatru.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 136956 [post_author] => 581 [post_date] => 2015-09-01 11:04:15 [post_date_gmt] => 2015-09-01 09:04:15 [post_content] => (Lietuvos dailės muziejaus nuotr.) [post_title] => T-60_Oginskis [post_excerpt] => Dailininko Francois Xaviero Fabre (1766-1837 m.) nutapytas M. K. Oginskio (1765-1833 m.) portretas saugomas Lietuvos dailės muziejuje. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => t-60_oginskis [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-09-01 11:04:15 [post_modified_gmt] => 2015-09-01 09:04:15 [post_content_filtered] => [post_parent] => 136952 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/09/T-60_Oginskis.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai