Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Mirtis ir mergaitė

Leonidas DONSKIS
Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius
| 2015-07-09

Kas buvo Danijilas Charmsas? Jo būta vieno paslaptingiausių ir keisčiausių rusų rašytojų, kurio poetikos ir filosofijos neatpažino ir neiššifravo net juo besižavintys. Autorius rašė tragiškus dalykus, o iš jo kūrinių juokėsi – it iš to niekieno nesuprasto klubinio komiko (t. y. vadinamojo stand-up comedian) Andy Kaufmano, apie kurį Milošas Formanas sukūrė sukrečiančią, bet už kitus jo filmus mažiau rezonansinę juostą „Žmogus mėnulyje“ (Man on the Moon). Jis buvo tragikas, tik pasaulis, aiman, to nesuprato ir palaikė jį komiku.

Būrimais ir magija tikėjęs D. Charmsas kūrė gilaus religinio jausmo ir misticizmo persmelktą meną, o jo gerbėjai ir kiti rašytojai jį įvardijo avangardistu. Visiškai tikėtina, kad tikroji anapusinė D. Charmso sielų bendruomenė buvo didieji mąstytojai mistikai Emanuelis Swedenborgas ir Williamas Blake’as, o ne ano meto Europos grynojo avangardo pranašai, svajoję apie tradicijos, istorijos ir religijos mirtį. D. Charmsas veikiau svajojo apie paslėptos žmogaus tikrovės atvėrimą ir aukščiausio estetinio realizmo pakopą, o jį ėmė ir palaikė absurdo estetikos kūrėju ir absurdo teatro pradininku. Beje, šio termino kratėsi visi juo nusakyti dramaturgai – tiek Eugène’as Ionesco, tiek Samuelis Beckettas. Kad ir kaip būtų, D. Charmsas tapo daugelio didžiųjų rašytojų alter ego, jiems patiems apie tai nieko nenutuokiant.

Sovietinės valdžios kalintas ir persekiotas kūrėjas mirties bausmės išvengė, bet pateko į psichiatrijos ligoninę ir per Leningrado blokadą mirė badu. Lygiai kaip ir Michailas Bulgakovas, Jevgenijus Zamiatinas ar „Serapijono broliai“, „oberiutų“ (t. y. OBERIU – „Objedinenije realnogo iskustva“, Realiojo meno susivienijimo) siela D. Charmsas buvo pasmerktas užmarščiai iki praėjusio šimtmečio septintojo dešimtmečio. Nežinodami, ką su juo daryti ir kaip jį suprasti, sovietiniai kritikai jį klasifikavo kaip vaikų rašytoją ir literatūrinį chuliganą. Tragikas virto komiku, ieškotojas – provokatoriumi, o mistikas – pokštininku. Taip „atrastas“ D. Charmsas po mirties. Pastatydamas jo pjesę „Jelizaveta Bam“ Oskaras Koršunovas žiūrovams ne tik padovanojo kerinčio grožio spektak­lį, bet, manding, savo teatro kalba leido atrasti šį tą, kas yra gerokai arčiau tikrojo D. Charmso ir jo kūrybos esmės. Tai kūrinys apie vaiko akistatą su mirtimi, kuri pasirodo keistais pavidalais. Jos nuojauta tampa kaltinimai tuo, ko ji niekada nedarė ir sykiu ko ji niekaip negali paneigti. Tiesiog tave kaip auką ir taikinį pasirenka jėgos, kurių tu nepajėgi nei suprasti, nei paaiškinti. Slogaus sapno jausmas, bet niekaip neatsibundi. Vadinasi, tai ne sapnas – tai kažkas daug baisiau.

Į kampą įvarytas ir kenčiantis žmogus, nebesuvokiantis savęs pasaulyje ir blogį laikantis baisaus pasaulio fatalizmo ir neišvengiamybės ženklu, o ne savo nuodėmių ar nuopuolių išdava, – prieš mus veriasi Rytų ir Vidurio Europos literatūros pasaulis.

Į kampą įvarytas ir kenčiantis žmogus, nebesuvokiantis savęs pasaulyje ir blogį laikantis baisaus pasaulio fatalizmo ir neišvengiamybės ženklu, o ne savo nuodėmių ar nuopuolių išdava, – prieš mus veriasi Rytų ir Vidurio Europos literatūros pasaulis. Franzas Kafka, Robertas Musilis ir Arthuras Koestleris Vidurio Europoje, o Rytų Europoje ir visų pirma Rusijoje – tai M. Bulgakovas, Andrejus Platonovas, J. Zamiatinas ir neabejotinai D. Charmsas. Taip – mano giliu įsitikinimu, D. Charmso brolija yra distopiniai rašytojai. D. Charmsas – George’o Orwello pirmtakas, tik jo šaknys glūdi ne kare ir žurnalistikoje kaip pastarojo, o baisioje pasakoje ir pasaulio misterijoje. Kad ir kaip būtų, distopija yra satyros sesuo. Juk pakanka lengvo interpretacinio vėjo gūsio, ir niūrus perspėjimo romanas virsta kandžia socialine satyra. Arba priešingai.

„Jelizaveta Bam“ – pasaulio misterija ir sykiu mergaitės susitikimas su mirties pasiuntiniais – keistais personažais be aiškios tapatybės, kurie savaime nutrina gyvenimo ir mirties ar baisaus sapno ir tikrovės ribą. O. Koršunovo pasiūlytas šios pjesės teatrinio perskaitymo būdas iškelia opų klausimą: o kas mums sakė, kad distopija yra pats baisiausias ir labiausiai viltį iš mūsų atimantis žanras? Kuo gi distopija baisesnė už niūrią ir grėslią pasaką, kuri mus nuo vaikystės ruošia pasaulio siaubui ir mirčiai? Ar brolių Gri­mmų pasakos nėra taip pat baisios vaikui, kiek mums siaubingos atrodo XX a. distopijos? Ir kuo gi Charles’io Pe­rrault „Mėlyn­barzdis“ nusileidžia G. Orwello „1984-iesiems“, jei prabilsime apie mums grasantį ir savęs nepaaiškinantį siaubo įsikūnijimą? Juk greičiausiai vaikas išgyvena siaubą ir jaukinasi mirtį nuo mažumės, tik mes šito nežinome. Būtent šitas raktas padėjo O. Koršunovui genialiai atrakinti D. Charmsą. Menas ir yra gyvenimas sapno, siaubo ir mirties nuojautos erdvėje. Laimė ir džiaugsmas – trumpalaikė užmarštis. Žaislai yra tokie pat mirties pasiuntiniai, kaip mums nesuvokiamus kaltinimus žeriantys teisėjai, tardytojai, biurokratai ir žurnalistai – šie uolūs anoniminės užmaršties ir nebūties pažado vykdytojai.

O. Koršunovo „Jelizavetoje Bam“ gausu autocitatų – šiame intertekstualiame spektaklyje metaforos atkeliauja iš kitų jo spektaklių. Didžiuliai žaislai („Oidipas karalius“), žiurkė („Hamletas“) ir prie veidų prilimpančios kaukės išnyra kaip O. Koršunovo pasaulio suvokimo formos ir metaforos, bet ypač įspūdingas atrodo pjūklas – destrukcijos ir darbo ambivalencijos ženklas. Tai „Meistras ir Margarita“. Per erotine orgija virstančią misteriją pjūklas atveria į mirtį nenumaldomai vedančią aistrą, nesuvaldomą ir pražūtingą geismą, seksualinę agresiją, nekaltybės praradimą, iniciaciją į kultūros griežtai kontroliuojamą ir maskuojamą, bet sykiu pačią kultūrą visiškai valdančią eroso karaliją. Pjūklas – tai destruktyvios aistros ir mirties, o sykiu ir brutalios intervencijos į žmogaus kūną ir sielą metafora. Sunku įsivaizduoti labiau kvapą gniaužiantį moters trapumo ir pažeidžiamumo pavaizdavimą scenoje už šokį virš pjūklo ašmenų. Sykiu pjūklu grojama – tai svajinga ir kraupi mirties melodija, budelio niūniuojama dainelė, greitos nebūties pažadas.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 135738 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-06-29 20:48:33 [post_date_gmt] => 2015-06-29 18:48:33 [post_content] => [post_title] => Brussels, 19 December 2011 [post_excerpt] => Leonidas Donskis [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => brussels-19-december-2011-6 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-06-29 20:48:33 [post_modified_gmt] => 2015-06-29 18:48:33 [post_content_filtered] => [post_parent] => 135737 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/06/Leonidas-Donskis-small.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai