Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Mirusių žodžių gaivintojas

Viktorija Vitkauskaitė | 2015-03-19

Jei Michailas Šiškinas Vilnių būtų aplankęs bent prieš kelerius metus, pokalbių su šiuo vienu garsiausių rusų rašytojų temos ir fonas būtų skambėję kitaip. Tačiau šiandien visada aktyviai pilietinę poziciją reiškęs romanistas sutinka, kad diskutuoti vien apie knygas nebeįmanoma. Vilniaus knygų mugės svečią kalbino IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

Pirmą kartą lankėtės Lietuvoje, kai jums buvo devyniolika. Kokią Lietuvą pamatėte dabar?

– Turbūt negalima sakyti, kad tada buvau Lietuvoje. Labiau buvau savyje. Aplankė pirmoji meilė, norėjosi romantikos, o tada romantiką mums reiškė kelionė į Baltijos šalis. Taip susiklostė, kad su mergina buvome Taline, Rygoje, o Vilniuje susibarėme. Todėl negaliu sakyti, kad atsimenu ką nors apie Vilnių, išskyrus tai, kad viskas baigėsi blogai (juokiasi). Dabar Vilnius, kaip ir kiti jo likimo miestai, atrodo esantis tarp sovietų imperijos ir Europos. Sovietų Sąjunga lyg sugriebusi laiko Vilnių ir nenori paleisti: tai pamatai vos išvažiavęs iš centro, žvelgdamas į visą tą chruščiovinę statybą. O miesto centras – priešingai – labai jaukus.

Išties neįtikėtiną įspūdį man paliko ir bene labiausiai lietuviška pasirodė ne architektūra, o visi tie žmonės, kurie būriais plūdo į knygų mugę. Nuostabu, kad dar yra tokių šalių, kur gyventojams taip reikia knygos.

Kokia situacija šiuo atžvilgiu Rusijoje?

– Dabar ten rūpi ne knygos. Kai patrankos griaudžia, mūzos tyli. Ką tik buvau knygų mugėje Krasnojarske. Čia ir kitur, kur tik nuvykstu, visi klausinėja apie Putiną, karą, o ten niekas apie tai nekalba. Žmonės ir taip tuo gyvena nuo ryto iki vakaro. Per televiziją – karas, gatvėje – karas. Jie ateina į knygų mugę to pamiršti. Pajutau, kad jiems šis renginys – kaip švaraus, neužteršto oro gurkšnis. Nes jie gyvena kvėpuodami užterštu oru. Visa šalis apimta puvėsio, ir tas puvinys prasiskverbia į sielą.

Skaitydama ir klausydama jūsų interviu Vilniuje pastebėjau, kad visi pirmiausia nori su jumis kalbėti apie tai, kas vyksta tarp Rusijos ir Ukrainos, tik vėliau – apie jūsų kūrybą.

– Taip ir yra, bet tai galima suprasti. Ką šiandien domina aukštoji literatūra, kai už durų vyksta karas? Praėjo laikas, kai karas galėjo atrodyti vykstantis tik toli, kur nors Afganistane ar Irake. Gyvename XXI a. Bet koks karas tampa europietiškas. Bet kuris karas yra ir tavo karas. Jei šaudo kažkur toli, kita strėlė lėks Paryžiuje, Briuselyje ar, neduok Dieve, Vilniuje. O lietuviai juk puikiai supranta, kad siena šalia. Jei pereis Ukrainą, kitu žingsniu atsidurs… (pabeldžia į stalą). Bet jūs ir patys tai puikiai žinote.

Būdamas vos 16-os supratote gyvenąs šalyje, kur niekada nesijausite laisvas. Bet tuo pat metu suvokėte, kad niekas neatims to, kas slypi jūsų galvoje. Knygos buvo savotiška rezistencijos forma, bet gal tokią pačią funkciją atlieka visas menas?

– Taip, man išgyventi pagelbėjo knygos, jos padėjo išlaikyti žmogiškąjį orumą. Tačiau manau, kad literatūros menas negali pakeisti socialinio gyvenimo, valstybės ar istorijos. Jokia knyga dar niekada neužbaigė karo. Vokiška literatūra neišgelbėjo Vokietijos nuo fašizmo. Tolstojus, Dostojevskis, Puškinas neapsaugojo Rusijos nuo Gulago, bet jie galėjo padėti žmonėms jame išlikti. Nereikia pervertinti literatūros vaidmens. Ji tik gali suteikti stiprybės.

Kodėl žmonės skaito? Aišku, iš dalies tiesiog tam, kad praleistų laiką. Įprastomis aplinkybėmis knyga yra paslaugų verslo dalis. Kas nors man padarė pedikiūrą, o kas nors man parašė knygą. Bet jose slypi ir kitų galimybių. Tai lyginu su architektūra. Architektas gali pastatyti ne tik šventyklą, bet ir parduotuvę. Ir tą, ir tą galima pastatyti su bokštu, galima ir be jo. Tačiau šventykloje turėtų gyventi Dievas. Gali ir negyventi. Taip ir su knygomis: gali rašyti tam, kad žmonės prastumtų laiką metro, o gali ir taip rašyti, lyg statytum Dievui namus. Skaitant Tolstojų būna akimirka, kai pajunti knygos nemirtingumą. „Karą ir taiką“ kartos skaitė prieš tave, skaitys po tavęs, ir tą akimirką tu su jomis visomis susijungei, pats tapai nemirtingas. Todėl ir skaitome, vaikštome į koncertus, nes be meno sužadinti tokios akimirkos negali niekas.

O jūs tikite Dievą?

– Čia susiduriame su žodžio problema. Pasakyti žodį reiškia nepasakyti nieko, nes visi žodžiai, kuriuos jūs sakote, išreiškia viską, išskyrus tai, ką norite pasakyti. Jūs sakote „dievas“, bet už tų raidžių tiek visko slypi, kad Dievas gal ir prapuolė. Jei visą gyvenimą apsiriboji tik „duok valgyti“ ir „kiek kainuoja“, kalbos pakanka. Bet jei nori išreikšti ką nors svarbaus, atsimuši į sieną: ką žodžiai gali, o ko ne. Viskas, kas svarbu, vyksta už tos sienos, kur žodžių nėra. Šią problemą suvokiau tada, kai pirmą kartą norėjau išreikšti meilę. Sutinki savo mergaitę, atveri burną ir nori pasakyti tai, ką jauti. Galiausiai supranti, kad to negalima išreikšti, nes žodžiais užmuši viską, ką jauti. Kalba baigiasi kaip dantų pasta tūbelėje – viskas, daugiau neišspausi nieko. Nuo supratimo, kad nieko žodžiais neišreikši, ir prasideda rašytojo kelias. Todėl reikia imti mirusius žodžius ir juos prikelti. Rašytojas tai ir daro tam, kad mirusiais žodžiais vėl būtų galima ką nors pasakyti ir apie Dievą, ir apie meilę. Todėl negaliu jums atsakyti į šį klausimą, nes neturiu tinkamų žodžių.

Jūsų „Laiškų knygoje“ Volodia mato siaubingus gyvenimo žiaurumus, bet tuo pat metu mylimajai rašo tokius gražius laiškus. Skaitydama pagalvojau apie žydus, kurie, suvaryti į Vilniaus getą, mirties akivaizdoje įkūrė savo teatrą. Kaip paaiškinti, kad protu nesuvokiamas siaubas ir žiaurumai vis tiek nenužudo grožio, meno poreikio?2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 134242 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-03-09 18:23:30 [post_date_gmt] => 2015-03-09 16:23:30 [post_content] => (Dariaus Markūno nuotr.) [post_title] => DMR_1090n small [post_excerpt] => M. Šiškinas: „Nuostabu, kad dar yra tokių šalių, kur gyventojams taip reikia knygos.“ [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => dmr_1090n-small [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-03-09 18:23:30 [post_modified_gmt] => 2015-03-09 16:23:30 [post_content_filtered] => [post_parent] => 134233 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/03/DMR_1090n-small.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai