Vos susitikus vienoje sostinės Pilies gatvės kavinių, Jurga Šeduikytė tarstelėja frazę, kurią kažin ar trokšti išgirsti iš pašnekovo pokalbio pradžioje: „Šiandien nelabai turiu nuotaikos kalbėti.“ Iš tiesų prielaidų tai nuotaikai nėra daug – šalta ir lietinga diena. Kita vertus, švelnus minoras neatsiejamas nuo Jurgos kūrybos, tad taip turbūt ir geriau.
Nueiname į giliausią kavinės kampą ir prisėdame ant aukštų kėdžių. Jurga pastebi ant stalo gulinčią knygą, kurią jos laukdama skaičiau. „Apie Maskvą… Gal čia taip ruošiesi mūsų pokalbiui?“ – šypteli. Patikinu, kad tai tik atsitiktinumas, bet pokalbio pradžiai tema jau yra – Rusijos metropolis, kuriame su šeima buvo apsistojusi J. Šeduikytė.
Maskva Jurgai – jau pereitas etapas, o jei keliai į šį miestą dar kada ir nuves, priežastis bus ne ilgesys, bet muzika. „Ilgai ten užsibūti nenorėčiau. Gyventi Maskvoje nekamuojant depresijai, manau, neįmanoma. Reikia tik pasiimti iš to miesto, ką jis turi geriausia – tai kitokia kultūra ir publika, išsiilgusi dalykų, kurių neturi“, – pašnekovė lėtai atsignybia pyrago. O publika ten nuo lietuviškos skiriasi kaip diena ir naktis. Jurga sako, kad mūsiškiai labai santūrūs, išėjus iš koncerto ji pati dažniausiai klausia: „Na, tai kaip?“ Rusijoje klausimų nekyla. Reikėtų pradėti nuo to, kad mūsų kaimynai ir į patį koncertą žiūri kitaip – eina į jį kaip į didelę šventę. Jurga pasakoja: traukia iš spintų šermuonėlių kailius, o jei neturi, bent vilnones skareles. „Nes jie sau šventę daro. Tai man labai įstrigo.“ Dainininkė pastebėjo, esą jei pasieksi klausytojų širdis, tą akimirką tapsi geriausiu jų draugu. „Neaišku tik, ar tokiu, kurio neišduotų“, – priduria J. Šeduikytė. Ji teigia pasigedusi Lietuvos publikos jausmų protrūkio. Maskvoje ir per teatro spektaklį aktoriui įtikinamai vaidinant blogiuką žiūrovas nesusitvardęs gali nepatenkintas šūktelėti: „Nu što ty delaješ?!“ („Na, ką gi tu darai?!“).
Rusiškoje kultūroje auksas pelenuose žiba dar labiau. Jurga pasakoja, kaip suprato, ką reiškia būti įžymybe: „Pirmą šoką patyriau Jūrmaloje, kai nuvažiavome į popmuzikos festivalį. Ten aš pamačiau, kas yra žvaigždė – dėl savo dievukų žmonės buvo pasiruošę vienas kitam gerkles perkąsti. Jie stumdėsi, klykė, mačiau ašaras jų akyse. O pas mus garsenybės turi dovaną – kad ir pats žymiausias to laiko žmogus gali tiesiog eiti gatve ir sveikintis su praeiviais. Žmonės gerbia už tai, ką darai, o tu už tai, kad jie tai vertina. O ką reiškia būti pasaulinio lygio žvaigžde? Man atrodo, kad jie patiria daugiau kančios negu smagumo. Nuolatinis nesaugumo jausmas, ritmas, tempas…“ – susimąsto. Po trumpą pauzę palydėjusio kavos gurkšnio Jurga tęsia: „Žmogui, kuris savo šalyje atseit yra šio to pasiekęs, žinomas žiniasklaidoje, atsidurti kur kas didesnėje šalyje, kurioje niekas jo nepažįsta, – labai geras šaltas dušas. Būdas ten išlikti – tai tiesiog daryti, kas tau smagu, gera. Vienintelis kokybės svertas.“2 psl. >>
Spausdinti
KOMENTARAI (0)