Pasak antikinio mito, gražuolį Narcizą, dievų nubaustą už nesugebėjimą mylėti, pražudo jo paties atvaizdas vandenyje. Nesinori išduoti Narcizo iš Dovilės Gasiūnaitės filmo baigties, todėl kalbą su režisiere kreipiu į pradžią: ilgą kelią didžiojo ekrano link.

Iki „Narcizo“ D. Gasiūnaitė kūrė trumpo metražo filmus, vykdydavo aktorių atrankas ir, kaip dauguma kino kūrėjų, svajojo apie ilgo metro filmą. Ilgai jos brandintos kino istorijos apie daug kuo gyvenime apdovanotą, tačiau vis nepatenkintą žmogų pasirodymo reikėjo gerokai luktelėti. 2009 m. nufilmuotos juostos nepavyko pristatyti pernykščiame „Scanoramos“ festivalyje, paskui premjerą teko atidėti dėl kitų lietuviškų filmų pasirodymo. D. Gasiūnaitė pasakoja, kad derinti negausias lietuviško kino premjeras – įprasta, nesinori vieniems iš kitų paveržti žiūrovų.

D. Gasiūnaitė: „Būna toks periodas, kai ieškai ir mąstai, o gal nėra tokio žmogaus, kokį susigalvojai, bet kai juos randi, iškart supranti, kad jie yra tai, ko reikia.“

Bet premjeros laukimas, anot jos, juokas, palyginti su filmavimo pradžios laukimu. „Reikia paduoti paraišką Kultūros ministerijai ir laukti, ar suteiks finansavimą. Jei ne tais metais, tai kitais. O gal ir niekada. Ši mintis nuolat seka iš paskos“, – pamena D. Gasiūnaitė. Kino kūrėjai šis laukimas prilygo gladiatorių kautynių nuosprendžiui – aukštyn arba žemyn parodytam nykščiui. „Nežinai, ar dveji įdėto darbo metai nebus užbraukti vienu brūkšniu, ar nereikės jų pamiršti“, – pasakoja režisierė.

Dabar intrigos šioje pasakojimo vietoje jau nėra. Filmo premjera numatyta, ir akivaizdu, į kurią pusę buvo parodytas nykštys. D. Gasiūnaitė tai vadina ne tik darbo, talento ar kitų aplinkybių nulemtu, bet ir sėkmės dalyku.

Pagrindinį jos filmo herojų suvaidinęs graikų muzikantas Amvrosios Vlachopoulos atsirado pirma nei scenarijus. D. Gasiūnaitė savo pažįstamam paskambino dar prieš sėsdama rašyti scenarijaus ir paklausė, ar jis sutiktų filmuotis. Teigiamas atsakymas filmą pasuko muzikaliu keliu. A. Vlachopoulos – violončelininkas, tad juo tapo ir filmo herojus Teodoras. Narcizo savybėmis pasižyminčio muzikanto žmoną filme įkūnijo operos solistė Asmik Grigorian, kino juostoje apvilkta medikės chalatu, todėl savo muzikinių gebėjimų taip ir nepademonstravusi.

D. Gasiūnaitei nebuvo svarbu, ar vaidmenis atliks profesionalūs aktoriai, ar ne. Ji dairėsi asmenybių, kurios labiausiai atitiktų jos aprašytąsias. „Būna toks periodas, kai ieškai ir mąstai, o gal nėra tokio žmogaus, kokį susigalvojai, – šypsosi režisierė. – Bet kai juos randi, iškart supranti, kad jie yra tai, ko reikia. Jeigu aktoriai gerai parinkti, net ir jiems pasielgus ne pagal scenarijų, matai, kad viskas tinka.“

A. Vlachopoulos teko nemenkas iššūkis – prabilti lietuviškai. „Jo charakteris tvirtas, – pastebi režisierė ir prisimena sunkų graiko kelią bandant perprasti mūsų kalbos niuansus: lietuvių kalbos mokytojas, filmo kūrėjų garso įraše įskaitytas scenarijus ir po ilgo filmavimo laukdavusios lietuviško teksto mokymosi valandos. „Buvo viena panikos naktis, – prisimena kino kūrėja, – galvojau, kad jau viskas – Amvrosios pasakė, kad nebepajėgs, kad mes jį pervertinome.“ Tačiau galiausiai dėl graikiško užsispyrimo ieškoti naujo Narcizo neprireikė. Bet nutarta, kad graiko akcentas vis dėlto per didelis ir kad jį turės įgarsinti kitas žmogus. Po ilgų paieškų Teodorui balsą „paskolino“ Rusų dramos teatro aktorius Valentinas Krulikovskis.2 psl. >>