Artėjanti vasara pakoreguoja ir knygų lentynos turinį: nejučiomis joje atsiranda kelionių vadovai, trumpųjų žanrų knygos… Ramiems pokaičio skaitiniams IQ siūlo Viktoro Gerulaičio meditacinius tekstus ar„vieno kirčio“ Aido Marčėno eilėraščius, o panorusiems daugiau veiksmo – įdomiausių kelionių po Lietuvą vadovą.

1. „Noveletės“, Viktoras Gerulaitis.  „Tyto alba“, 2012 m. – 175 p.

V. Gerulaičio „Noveletės“ – psichologinio meditacinio pobūdžio tekstų siuita. Šių tekstų nesieja bendra fabula, tačiau jie sutelkti į trumpesnius ar ilgesnius skyrius, kuriuos sudaro panašios tematinės pakraipos noveletės (pavyzdžiui, „Laiškai iš narvo“, „Iš buvusio gyvenimo“) arba tiesiog aforistinės įžvalgos („Iš menininkų aikštės“, „Iš mano rudenio lapų“).

Kartu „Noveletės“ yra tam tikras XX amžiaus paskutinio ketvirčio lietuvio minčių ir jausmų, būsenų ir svajonių atmosferos pjūvis. Labai atviras ir asmeniškas. Čia susipina tikrovės ir fantasmagorijos pasauliai. Lyrika čia ironiška, o ironija lyriška, skausmas  linksmas, o džiūgavimas – liūdnas. Toks Gerulaičio amarkordas. Tikėtina, jog vyresnis skaitytojas lyg kažką prisimins, o jaunesnis – dėl ko nors suklus, gal net nustebs. Nuo lopšio iki kapo“ –  taip pavadinta paskutinė Ferenco Liszto simfoninė poema. Iš vaikystės į įvykusią ateitį – toks neilgas autoriaus kelias dar vis buvusiame ir jau praėjusiame jo laike atsispindi šiose gal kiek keistokose „Noveletėse”.

2. „Ištrupėjusios erdvės“, Aidas Marčėnas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m. – 240 p.

Naujuose A. Marčėno eilėraščiuose skleidžiasi kasdien patiriami išgyvenimai, dabartinio pasaulio ir žmogaus būsenos, aktualūs apmąstymai. Knygoje išsiskiria „sankalbų“ ciklas, tęsiantis poeto pokalbį su mirusiais meno žmonėmis. Akivaizdi saiko ir tvarkos pozicija: visą rinkinį sudaro tik lakoniškosios tankos, tam tikra jų sistema.

Iš ketvirtojo viršelio: „Haiku yra aukščiausio meistriškumo, vieno kirčio menas. Tanka – dviejų. Tarp dviejų kirčių atsiveria kosmosas banalybei. O ši, neslėpkim, yra mėgstamiausias virtuvės šefo ingredientas.“

Iš „Sakinių“: Seniai seniai rudenį, Gorkio gatvėje, bičiulis Saigio, trūktelėjęs natūralaus, išsitarė, kad kurti eiles yra didelis džiaugsmas ir nemenka atsakomybė; dar budagojosi, kad kartais įsikuria. Tad štai, jei jau šitaip, kelios dešimtys geriau pavykusių mėginimų įsikurti (Radausko kaštane, poezijos branduoly, suskaldytose, ištrupėjusiose erdvėse); ir kelios dešimtys – pavykusių kiek prasčiau.
„vėjas vėjo malūnuos
niekad neapsistoja“ 2 psl. >>