Pirmąjį birželio antradienį, kai visų pasaulio gyventojų dėmesį buvo užvaldžiusi Veneros kelionė Saulės disku, mirė vienas garsiausių mūsų laikotarpio fantastinės literatūros kūrėjų Ray Bradbury.

Devyniasdešimt antrus metus ėjęs amerikiečių rašytojas, literatūros klasika tapusių kūrinių „451 Farenheito“, „Marso kronikos“, „Pienių vynas“, „Pradžios pabaiga“ autorius, kaip pasaulio žiniasklaidoje pasisako jį pažinoję bičiuliai, kolegos, menininkai, kūrę įkvėpti R. Bradbury literatūros, šiame pasaulyje gyvens dar ilgai. Šimtų fantastinių novelių, apsakymų, apybraižų, išleistų 36 pasaulio kalbomis daugiau nei 8 milijonais kopijų, pagrindu sukurti filmų scenarijai ir daugelis kitų reikšmingų jo pėdsakų R. Bradbury padarė nemirtingą. Apie šio autoriaus kūrybą ir jos reikšmę pasaulinės literatūros klasikai IQ pasakoja publicistas, rašytojas, knygų apžvalgų svetainės skaityta.lt įkūrėjas Justinas Žilinskas.

- Koks R. Bradbury indėlis į fantastinę ar apskritai į klasikinę literatūrą?

- Neabejotinai ne tik į fantastinę. R. Bradbury – poetinės filosofinės fantastikos kūrėjas. Jo pasakojimuose, skirtingai nuo, pavyzdžiui, Arthuro Clarke ar Isaako Asimovo, nesiorientuojama į ateities prognozavimą, technikos raidos perspektyvas – R. Bradbury per fantastikos prizmę pirmiausia žvelgė į žmones. „Marso kronikos“ – tai knyga ne apie Marso kolonizavimą, o apie žmones naujose aplinkybėse ir apie Marsą mumyse. „451 Farenheito“ apmąsto visuomenės ir jos sąmonės raidą. Šis kūrinys artimas George’o Orwello „1984“, Aldouso Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ar Jurijaus Zamiatino „Mes“. Tai – utopijos žanro literatūra, atskleidžianti naujus požiūrio kampus.

- Ką praranda tie, kurie neskaitė R. Bradbury knygų?

- R. Bradbury į XX a. literatūrą įnešė savitą žvilgsnį – tarsi pasaulį stebinčio vaiko, sugebančio paprastose detalėse įžvelgti didelius, gilius, magiškus dalykus. Jo smulkioji proza, apsakymų ciklai žavi nuostaba, iš kurios kuriamos detalės, o siužetas, rodos, išsirutulioja iš keleto sakinių. Šis rašytojas – nuostabos ir nuotaikos meistras.

- Ar skaitant R. Bradbury kūrinius verta ieškoti išsipildžiusių praeities pranašysčių?

- Primityviai žvelgiant gal to ir galima ieškoti, bet R. Bradbury – ne Jules Verne’as, jis nesiekė pranašauti. Ar nuskrido žmonės į Marsą? Ne. Ar Marse buvo aptikta gyvybė? Ne. Tokiu požiūriu jo kūrinių skaityti neverta. Šis autorius analizuoja vidinius visuomenės pajautos klausimus. Štai „451 Farenheito“ – knyga apie knygų deginimą parašyta knygų saugykloje (bibliotekoje!) – taip, ji gali būti suvokiama kaip destruktyvios visuomenės pranašystė. Bet knygų deginimas – tik metafora: matyt, norėta kalbėti apie žmonijos primityvėjimą, egzistencinės tuštybės fenomeną, malonumų visuomenę, intelektinės tuštumos erą. Juk ne veltui šio veikalo siužete tikriausiai pirmą kartą istorijoje užsimenama apie televizijos diktatą ir realybės televiziją – aprašomas tiesiogiai žiūrovams transliuojamas herojaus persekiojimas.2 psl. >>