Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Nuotykio elementas

Ieva Rekštytė | 2015-05-28

„Beveik esu čia buvęs“, – sako tarptautinio festivalio „Kino pavasaris“ žiuri narys režisierius Cristiánas Jiménezas iš Čilės, paklaustas, ar Vilniuje vieši pirmą kartą. Iš tiesų pirmiau nei jis Lietuvą pasiekė jo filmas „Bonsai“ (ir 2012 m. festivalyje sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo), o šių metų renginyje pristatyta juosta „Užkadrinis balsas“. Apie filmų keliones, atgimusį Čilės kiną ir globalizmo pranašumus svečio klausinėjo IQ kultūros apžvalgininkė Ieva Rekštytė.

Pagrindinė jūsų filmo „Užkadrinis balsas“ herojė Sofija vidinę ramybę stengiasi pasiekti griežtomis permainomis – metams atsisakydama interneto, telefoninio ryšio, televizijos ir knygų. Kokį radikaliausią sprendimą esate priėmęs savo karjeroje?

– Buvo vienas gana radikalus – tiksliai pamenu momentą, kai nusprendžiau tapti režisieriumi. Tą lemtingą dieną perskaičiau interviu su mėgstamu rašytoju Roberto Bolaño. Jis pasakojo ilgą laiką troškęs būti rašytoju, tačiau jam vis pritrūkdavo ryžto. Kartą pajuto, kad pagaliau turi priimti tą sprendimą, antraip bus nelaimingas. R. Bolaño pasakė sau: būsiu rašytojas, nors ir nevykęs. Perskaitęs jo mintis pagalvojau: velnias, ir aš privalau taip pasielgti. Turiu svajonę kurti kiną, bet jos nesiekiu. Koks absurdas! Vienintelė rizika, kad būsiu niekam tikęs kino kūrėjas, tačiau jei man nepavyks, bent būsiu pabandęs, pajudėjęs savo tikslo link. Beje, kino režisūros niekur nesimokiau, esu baigęs sociologiją.

Toks jūsų sprendimas atrodo dar radikalesnis turint omenyje, kad jis priimtas ką tik iš diktatūros išsilaisvinusioje Čilėje, kur kinas nekurtas beveik du dešimtmečius.

– Tais laikais noras tapti kino režisieriumi skambėjo taip pat nerealiai, kaip ir troškimas būti astronautu. Kai augau, Čilėje išties nebuvo kino ar, galėčiau pasakyti korektiškiau, beveik jokio kino. Tad neturėjau nė vieno realaus pavyzdžio, į kurį galėčiau lygiuotis ar kurį norėčiau paneigti. Mus pasiekdavo arba holivudiniai filmai, arba didžiųjų meistrų – Fellini, Tarkovskio – kūryba. Vidurio kelio nebuvo. Man pasisekė, kad mokydamasis Vokietijoje nusipirkau bilietus į kino festivalį ir peržiūrėjau turbūt kokias 40 juostų. Man atsivėrė visai kitoks vaizdas. Pamačiau daugybę nepriklausomų, turint mažą biudžetą sukurtų filmų ir supratau, kad pats galėčiau eiti tokiu keliu, kinas nebūtinai privalo būti grandiozinis. Su draugais ėmiau kurti trumpo metro juostas. Pirmąjį profesionalų trumpametražį baigiau 28-erių.

Kuo jus paviliojo kinas? Juk studijavote visai kitą dalyką.

– Mokykloje labai gerai mokiausi, todėl šeima man patarė stoti į teisę ar verslo mokyklą, tačiau mane labiausiai traukė rašymas, taip pat domėjausi žmogumi, tad pasirinkimas studijuoti sociologiją buvo ne tik intuityvus, bet ir įžvalgus sprendimas. Tai tapo geru pagrindu kuriant kiną. Be to, esu apsėstas istorijų pasakojimo. Užaugau ir subrendau nedemokratinėje sistemoje, kurioje daug ko nebuvo galima išsakyti, mano šeima šiuo požiūriu taip pat buvo gana atsargi. Draudimas laisvai reikšti mintis mane galiausiai paskatino domėtis žmonių istorijomis, sociologija, kinu, komedijos žanru, kuriam visada leidžiama šiek tiek daugiau.

Man daug įdomiau kuriant filmą aiškintis, o ne demonstruoti savo išmanymą.

Kurti filmą yra nuotykis: patenki į zoną, kuri tave intriguoja, bet nėra iki galo aiški. Tačiau kinas negali būti skirtas tik režisieriui, tai socialinė patirtis nuo pat pirminės idėjos. Tuo šis menas ir sudėtingas, ir žavus. Nors kalbu šiek tiek idealistiškai, nesitapatinu su savo profesija. Nesu iš tų kino kūrėjų, kurie tvirtina, kad negalėtų nieko kito daryti, kad kino jiems reikia kaip oro. Į šią sritį patekau gana atsitiktinai: to nesiekiau visą gyvenimą, šito amato nesimokiau, nekonkuravau su kūrėjais, todėl ir neakcentuoju kokios nors kovos ar aukos dėl tokio pasirinkimo. Viskas susiklostė natūraliai, tarsi man nesikišant. Tiesiog nuėjau į festivalį Vokietijoje, o vėliau mano tuometės merginos sesuo susitikinėjo su kino režisūros studentu, kuriam sunkiai sekėsi rašyti scenarijus, ir jis manęs paprašė padėti. Sutikau. Taigi mano svajonė kurti kiną subrendo netikėtai, vieną dieną supratau privaląs jai paklusti, pasiryžti, nes kitaip šį tą prarasiu. Kinui atiduodu daug energijos, jis man itin svarbus, bet tuo pat metu galvoju, jog galėčiau veikti ir ką nors kita. Pavyzdžiui, būti virėjas. Jei mesčiau kiną, atidaryčiau restoraną. Kažkada buvau virėjo padėjėjas ir šis darbas man patiko.

Grįžtu prie jūsų minties, kad filmas yra socialinė patirtis. Filmuodamas vieną juostą net konsultavotės su antropologe; tarpusavio santykių tyrinėjimų aktualumas pastebimas visuose jūsų darbuose. Ar jus dominančios temos, jų analizė ir atrasti dalykai tampa impulsu sėsti rašyti scenarijaus? Tiksliau, to imatės jau žinodamas ar tik norėdamas ką nors sužinoti?

– Nors manau, kad kino menas yra gana metodiškas, neradau vienos struktūros, kuria remdamasis galėčiau kassyk pradėti kurti naują juostą ar jos personažus. Visgi man daug įdomiau kuriant filmą aiškintis, o ne demonstruoti savo išmanymą. Pagaliau veikia tiek daug aplinkybių, kad nė sykio prie to neprisilietusiam žmogui sunku ir įsivaizduoti. Pavyzdžiui, jeigu manęs nevaržytų biudžetas, liepčiau prodiuseriams ieškoti aktorių, kol dar rašau scenarijų. Teatre tai praktikuojama, tačiau kine – per brangu. Būtų idealu, jei rašydamas galėčiau pasikviesti aktorius ir patikrinti, ar mano kuriami dalykai veikia, ar skamba, ar atrodo natūraliai. Apskritai manau, kad režisieriui pravartu dirbti su tais pačiais artistais. Pažįstant žmogų, jo aktorinę prigimtį ir suprantant, kaip jis dirba, kalba, elgiasi, lengviau tapti profesionalesniam. Kinas visuomet yra kompromisas tarp kūrybinių ambicijų ir pačios industrijos, aktorių galimybių. Todėl privalu išlavinti vaizduotę, greitai pastebėti ir pakeisti neveikiančius dalykus kitais, improvizuoti.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 135088 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-05-12 17:19:19 [post_date_gmt] => 2015-05-12 15:19:19 [post_content] => (Dariaus Markūno nuotr.) [post_title] => DMR_3791 small [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => dmr_3791-small [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-05-12 17:19:19 [post_modified_gmt] => 2015-05-12 15:19:19 [post_content_filtered] => [post_parent] => 135087 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/05/DMR_3791-small.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai