Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Optimistai tampa disidentais

Leonidas DONSKIS | 2015-04-17

Šiandien nedaug kas abejoja, kad optimistas pačiu geriausiu atveju yra negilus ir lėkštas, o dar atviriau pasakius – tiesiog paikas ir neišmintingas žmogus. Mums kažkodėl atrodo, kad gelmė ir išmintis slypi visų pirma pesimizme ir apokaliptinėse pranašystėse.

Pasaulio pabaigos istorijos, tapusios ištisa baimės industrija (o juk baimė po privatumo viešinimo yra antroji paklausiausia politikos ir žiniasklaidos prekė), siejasi su atsakomybe, rimtumu ir gelme, o optimizmas kažkodėl nusakomas it kaimo kvailelio šypsena arba bukas džiūgavimas dėl to, kad saulė yra geltona, o pomidoras – raudonas.

Iš tikrųjų šio prietaro šaknys daug gilesnės. Reikalas tas, kad gyvename pasaulyje be alternatyvų. Jis skelbiasi esąs vienintelė tikrovė ir pamišėliais arba geriausiu atveju ekscentrikais laiko visus, kurie tiki, jog viskas turi alternatyvų, įskaitant net ir pačius geriausius valdymo modelius ir giliausias idėjas (ką ir kalbėti apie techninius arba verslo projektus). Turbūt niekada pasaulis dar nebuvo apimtas tokio tikėjimo fatalizmu ir determinizmu kaip dabar – šalia rimtos analizės kaip iš gausybės rago pilasi pranašystės ir spėlionės apie krizes, pavojus, ciklus ir pasaulio pabaigą. Visoje šioje visuotinės baimės ir fatalizmo atmosferoje suveši įsitikinimas, kad nėra alternatyvos nei dabartinei ekonomikos tironijai, nei politinei logikai, nei mūsų požiūriui į mokslą ir technologijas, nei santykiui su gamta ir žmonija.

Optimizmas anaiptol ne koks kvailas džiūgavimas, kad esi ir aplink šilta, gražu ir gera, o tikėjimas, jog blogis yra laikinas ir nelaimi prieš žmoniškumą (o jei laimi – tai neilgam). Dar daugiau – optimizmas reiškia tikėjimą tuo, kad visada lieka viltis ir egzistuoja alternatyvų. Įsitikinimas, kad pesimistas yra visapusiškai aukštesnė ir kilnesnė būtybė už optimistą, yra ne vien romantinė mūsų moderniojo jautrumo ir pasaulėjautos liekana, bet ir kai kas daugiau. Ši gelminė sandūra siekia monumentalų krikščionybės ir manicheizmo konfliktą – krikščionybė po šv. Augustino (beje, savyje įveikusio manichėją ir tapusio vienu iš Bažnyčios Tėvų) blogį laikė viso labo tik pasiklydusiu arba nepakankamu gėriu ir tikėjo jo įveikimo galimybe, o manichėjai gėrį ir blogį laikė paralelinėmis ir nesutaikomomis tikrovėmis. Optimizmas yra visų pirma krikščionybės kūrinys – jis remiasi tikėjimu, kad gėris gali įveikti blogį ir kad egzistuoja neatrastų galimybių, alternatyvų. O mes gyvename pesimizmo amžiuje. XX a. tapo puikiu įrodymu, kad blogis gyvuoja, sykiu sustiprino šiuolaikinių manichėjų pozicijas. Jie matė pasaulį, kurį Dievas galėjo laikinai ir apleisti, bet Šėtonas – tikrai ne.

Mes gyvename baimės, negatyvumo ir blogų žinių kulto epochoje, mat geros naujienos blogai perkamos, niekam jų nereikia.

Vis lieka neatsakytas klausimas, kiek prasmingas manicheizmas moderniajame pasaulyje. Netikėjimas tuo, kad Dievas yra visagalis ir kad jis yra meilė, galėjo būti itin sustip­rintas XX a. po visų jo baisybių. Michailo Bulgakovo nemirtingasis romanas „Meistras ir Margarita“ persmelktas manicheizmo dvasios – jame nuolat vartojamos šio tikėjimo architekto, persų pranašo Mani išplėtotos „Šviesos“ ir „Tamsos“ sąvokos. Blogio interpretacija didžiajame XX a. Rytų Europos romane (didžiuoju XX a. Vidurio Europos romanu laikau Franzo Kafkos „Procesą“), teigianti blogio savipakankamumą, artima Josepho Ernesto Renano krikščionybės interpretacijai jo studijoje „Jėzaus gyvenimas“, kurią M. Bulgakovas puikiai žinojo.

Ir Czesławas Miłoszas save laikė slaptu manichėjumi. Susidūręs su protu nesuvokiamu XX a. blogiu, suvešėjusiu ne mažiau racionaliame ir humaniškame pasaulyje nei mūsų, laisvai praktikuotu šalyse, sukūrusiose įstabią pasaulinę kultūrą (Rusijoje ir Vokietijoje), jis blogį laikė savarankiška ir savipakankama tikrove ar bent jau dimensija, kuriai jokios rimtos ir apčiuopiamos įtakos nedaro pažangos, moderniojo jautrumo formų ir gilių teorijų pasaulis. Jo pastebėjimu, slapta manichėjė buvo ir prancūzų filosofė Simone Weil, kuri krikščioniškos maldos frazei „Teateinie Tavo karalystė“ buvo suteikusi pasaulio pabaigos prasmę. Ne veltui Cz. Miło­szas Kalifornijos universitete Berklyje dėstė kursą apie manicheizmo istoriją – jo paties prisipažinimu „Abėcėlėje“, jam bohumilų istorija Bulgarijoje ar katarų martirologija Veronoje ir kituose Italijos miestuose buvo XX a. blogio nuojauta ir uvertiūra. Visų didžiųjų rytų europiečių kažkiek būta manichėjų – nuo ruso M. Bulgakovo iki rytų europiečio pagal pasirinkimą George’o Orwello.

Sykiu mes gyvename baimės, negatyvumo ir blogų žinių kulto epochoje. Mat geros naujienos blogai perkamos, niekam jų nereikia. Smagus ir nuotaikingas apokaliptinis skaitinys – visai kas kita. Iš čia tas panikos sėjimas mūsuose ir ištisa baimės industrija, kaip pačias karščiausias naujienas sėkmingai parduodant savų ir svetimų komentatorių gąsdinimus ir baimę (deja, dalis įtakingos Lietuvos žiniasklaidos tuo visiškai persiėmė), remiantis vienas kitą neretai paneigiančiais tų pačių komentatorių teiginiais. Dalis jų įžvalgūs ir argumentuoti, bet kiti – kapituliantiški ir isteriški.

Kad ir kaip būtų, ne iš naivumo ir minties seklumo, o iš didžiulės išminties ir patirties plaukiantis optimizmas reiškia tikėjimą, kad pasaulis visada yra kažkas nepalyginamai daugiau už mane patį, mano aplinką ir panašius į mane. Jei taip, tai jau vien mano buvimo pasaulyje faktas ir galimybė mąstyti bei abejoti yra dovana, nusipelnanti dėkingumo ir supratimo, jog viskas galėjo arba galėtų būti daug blogiau. Manęs galėjo išvis nebūti, tad mano laimės ar gyvenimo pilnatvės klausimas yra antrinis. Jau vien tai, jog esu šiame pasaulyje ir galiu svarstyti savo vietą jame, byloja, kad man šis pasaulis yra geriausias iš visų galimų – kituose pasauliuose manęs nėra, tad ir apie jų gerumą ar blogumą turi spręsti kas nors kitas. Optimizmas gali būti ne tik istorinis, bet ir metafizinis, antifatalistinis ir antideterministinis. Tokį optimizmą geriausiai išsakė Dylanas Thomas savo nemirtingomis eilėmis „Ir nebus mirties karalijos“.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 134576 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-03-31 16:17:39 [post_date_gmt] => 2015-03-31 14:17:39 [post_content] => (Vida Press nuotr.) [post_title] => plaster mask in studio, when compared to the good or bad. [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => plaster-mask-in-studio-when-compared-to-the-good-or-bad [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-03-31 16:17:39 [post_modified_gmt] => 2015-03-31 14:17:39 [post_content_filtered] => [post_parent] => 134575 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/03/AOP25.CTN4HE-small.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai