Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Paraštės. Nuobodulio mūza

Marius Burokas („Intelligent Life“) | 2014-09-15

Kokios knygos iš tikrųjų yra nuobodžios? Ar gera literatūra turi būti nuobodi? Ar klasika kelia žiovulį?

Ar meluojame sau (ir ypač kitiems), sakydami, kad labai susidomėję skaitėme Marcelio Prousto „Prarasto laiko beieškant“ ar Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“?

Viskas priklauso nuo skonio, o dėl jo, žinoma, nesiginčijama. Ir veltui. Mes tapome tokie mandagūs, kalbėdami apie literatūrą, lyg ji iš tiesų nerūpėtų. Literatūra mums – privatus, aistrų nebekeliantis dalykas. Viešai ji neaptariama ir skandalų nekelia. Nebėra į dvi stovyklas pasidalijusių, dėl autoriaus ar knygos besiplėšančių žmonių. Yra tik nuosaikios recenzijos kultūrinėje spaudoje. Nuobodu.

O gal skaitytojai pavargo nuo triukšmingų, spalvingų knygų, nuo įmantrių siužetų, nesibaigiančio žaidimo, vaizdų griūties? Juk tie vaizdai ir informacija plūsta jiems į smegenis nenutrūkstamu, vis didėjančiu srautu. O dauguma šiuolaikinių rašytojų neriasi iš kailio, mėgindami įtikti: bando skaitytojus priblokšti, pralinksminti, pravirkdyti, pamokyti, paerzinti, supykdyti, ištvirkinti ir t. t., ir pan.

Galbūt tik viena poezija kol kas tyliai sau skrebena kamputyje, į stalčių. Jai mažiau rūpi patikti ir įtikti. Padlaižiavimas, fejerverkai ar akinantis grimas eilėraštyje visada atrodo dirbtinai. Bet juk poezija dažnai tokia nuobodi, pasakysite. Ir nesuprantama. O taip. Ji tokia. Be to, dar tyli ir klastinga.

Kita vertus, skaitydamas poeziją žmogus žino, kad tam reikia pasiruošti. Retas kuris renkasi ją tiesiog pramogai (nebent tai būtų limerikų rinktinė ar dėl smagumo pasiimta kraupaus grafomano knygelė). Poezija – intelektualinė pastanga (ne ta, kurios prireikia sprendžiant kryžiažodžius ir rebusus, čia sudėtingesnis reikalas).

Neteigiu, kad su proza yra ne taip. Tiesiog romano rašymas nebėra išskirtinis užsiėmimas. Juos kuria per daug žmonių, visi, kas netingi, rašo pačių įvairiausių profesijų atstovai – nuo valytojos ir kiemsargio iki kosmonautų, virusologų bei astrofizikų. Koks tu virusologas, jei dar nepristatei  knygos apie savo vargus ir narsią kovą su nežinoma liga? Koks fizikas, jei penkiuose šimtuose puslapių neatskleidei Higso bozono paieškų dramos?

Bėda ta, kad dabar niekas neturi laiko romanams rašyti. Šią priežastį mini ir vienas garsiausių šiuolaikinių ispanų rašytojų Javieras Maríasas. Savo esė apie septynias priežastis, kodėl neverta rašyti romanų, ir vieną – kodėl verta, jis tvirtina, kad investuoti daugybę laiko į knygą, kurios gali ne tik niekas neskaityti, bet ir neišleisti, – absurdiška. Tam reikia būti aristokratu ar turtuoliu ir turėti daug laiko. Na, bet tokie žmonės retai rašo (šiais laikais). Jie dabar linkę leisti vadovėlius, kaip užsidirbti daug pinigų, būti laimingiems, kaip užsiimti verslu. Jie rašo savo biografijas (ir tai dažniausiai ne patys, o samdo vadinamuosius „ghostwriter“ – profesionalius rašytojus, jų vardu sukurpiančius kokį tik nori tekstą). Romanus kuria ne jau praturtėję, o norintys praturtėti. Tai, pasak J. Maríaso, dar viena priežastis, kodėl to nereikėtų daryti. Tik vienas iš šimto išleistų kūrinių atneša jo autoriui šiokio tokio pelno. O iš jo senatvėje dažniausiai nepragyvensi. Rašytojai (tiek poetai, tiek prozininkai) – didesnės rizikos grupė. Daugelis jų, žiogais pragriežę savo vasarą, senatvei artėjant lieka tik su sausakimšu butu knygų (jei jie turi būstą, jiems dar pasisekė), ryšulėliu rankraščių ir niekam nebeįdomiais prisiminimais. Bet be duonos.

Kita vertus, jie žino ar bent jau nutuokia, kuo rizikuoja. Ir turbūt pasąmoningai kliaunasi apvaizda, likimu, Dievu ar kosmosu (kas kuo tiki). Paprastai (jei nepribaigia gyvenimo būdas, giminės, nelaimingas atsitikimas ar kūryba) į gyvenimo pabaigos krantą rašytojai išplaukia pakenčiamai apsirūpinę. Iš bado ar apleisti miršta ne tiek jau daug, kaip galėtų atrodyti.

Romanų rašymas negarantuoja ir šlovės (net pomirtinės). Dabar ją daug greičiau pelnysite kokiu nors idiotišku poelgiu internete ar pasirodę TV laidoje. Ir tam beveik nereikia nieko daryti, nereikia po keliolika valandų kasdien sėdėti palinkus prie bloknoto ar klaviatūros.

O jei netyčia išgarsėtumėte romanu, neverta pamiršti, kad dauguma jų – vieno sezono naujiena (geriausiu atveju – metų ar dvejų, dar geresniu – perskaitomi, kai pasirodo ekranizacija. Bet tada jau jums nebesvarbu, jūs džiaugiatės kino pinigais.).

Tad kokia ta vienintelė priežastis, pasak J. Maríaso, dėl kurios verta rašyti romanus? Ji labai paprasta: kūrėjas praleidžia didžiąją laiko dalį išgalvotame pasaulyje, kuris yra vienintelė pakenčiama vieta gyventi. Tai galima suprasti kaip tik nori: rašytojas pats kuria sau praeitį, dabartį bei ateitį ir joje gyvena. Jis gyvena galimų įvykių pasaulyje. Tikrų įvykių pasaulis skirtas žurnalistams ir dokumentinių knygų autoriams.

Aišku viena – rašytojui susikurtame pasaulyje nuobodu nebus niekada. Skaitytojai gali skųstis, kad knyga jiems kelia žiovulį, bet autorius ją kurdamas nenuobodžiavo: niršo, vargo, džiūgavo, gėrė, badavo, rovėsi plaukus, meditavo, bet tikrai nepatyrė slegiančio nuobodulio.

Mes, neįdėję nė lašo darbo į skaitomą romaną, žinoma, galime skųstis, bet pažvelkime į jį kitaip: kaip į rašytojo būstą ir gyvenimą, po kurį bent jau reiktų pasižvalgyti. Prieš tai nusivalius kojas.

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 130421 [post_author] => 504 [post_date] => 2014-09-15 11:48:47 [post_date_gmt] => 2014-09-15 08:48:47 [post_content] => (Scanpix nuotr.) [post_title] => knygos [post_excerpt] => Romano rašymas nebėra išskirtinis užsiėmimas. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => young-photographer-investigates-the-decline-of-londons-independent-bookshops-london-britain-july-2014 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2014-09-15 11:48:47 [post_modified_gmt] => 2014-09-15 08:48:47 [post_content_filtered] => [post_parent] => 130420 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2014/09/Knygos.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai