Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Paraštės. Praradimo žavesys

Marius Burokas, „Intelligent Life“ | 2015-01-08

Prarastų, nepublikuotų kūrinių galaktika. Pamirštų autorių minios. Ar literatūros istorija ir tai, ką žinome, – tik aklas atsitiktinumas?

Mes įpratę žvelgti į esamą literatūros kanoną kaip į duotybę. Mūsų galvose nubraižytas nekintamas pasaulio literatūros žemėlapis. Daugeliui europiečių ji prasideda nuo Homero, tęsiasi per aiškiai apibrėžtas antikos, viduramžių, Renesanso etc. epochas ir baigiasi postmodernizmu. Tos pačios taisyklės galioja ir lietuvių raštijai.

Bet aiškiai it geležinkelio bėgiai sudėliotas literatūros kelias į šviesią ateitį slepia daugybę pražuvusių genijų kūrinių. Garsiausią pavyzdį žinome visi – tai sudegusi Aleksandrijos biblioteka. Joje buvo 700 000 rankraštinių knygų ir tekstų, tarp jų – didžiųjų graikų dramaturgų Eschilo, Sofoklio, Euripido, Aristofano, filosofų Platono, Aristotelio veikalų. To užtektų pasaulio literatūros istorijai negrįžtamai pakeisti.

Nikolajaus Gogolio „Mirusiųjų sielų“ sudeginta antra ir trečia dalis, Arthuro Rimbaud pamestos užrašų knygelės, dingęs antrojo Sylvios Plath romano rankraštis. Visas Ernesto Hemingway novelių rinkinys, kurį jo žmona su lagaminu pamiršo traukinyje 1922-aisiais. Leidėjo sudeginti lordo Byrono memuarai (pasak deginusiųjų, „tinkami tik viešnamiui ir būtų pasmerkę Byrono atminimą amžinai nešlovei“). Pjesė „Kardenijas“, kurią Williamas Shakespeare’as parašė remdamasis Miguelio de Cervanteso „Don Kichotu“. Taip pat dingusi.

Griuvėsiai. Likučiai. Nuotrupos, panašios į tas, kurios liko iš antikos architektūros. Ar žinome ką nors apie, pavyzdžiui, finikiečių literatūrą? O apie pražuvusių Afrikos imperijų? Kokius šedevrus galėjo sunaikinti Amerikų užkariautojai, uolūs katalikai ispanai? Labiausiai gaila tų dingusių knygų, kurios net nežinome, ar egzistavo. Juk visuomet viliamės, kad, atgavus nors vieną iš tų pražuvėlių, paaiškės kokia nors itin svarbi tiesa, pakeisianti mūsų pasaulį, gyvenimą, literatūros suvokimą. Prarastos knygos ir gyvos vien tuo, kad (paradoksas) atrodo kupinos vilties ir ją žadina.

O kur dar puikios, bet dėl nesuprantamų priežasčių, nelaimingai ar netinkamai susiklosčiusių aplinkybių neišpopuliarėjusios knygos! Užmaršties pasiglemžtų autorių – legionai. O jų ir jų kūrinių likimai kartais visiškai neįtikėtini. Štai ką tik pasirodė puikus leidinys – C. D. Rose „Biografinis literatūrinių nevykėlių žodynas“ („The Biographical Dictionary of Literary Failure“). Tai labai pamokomas ir net, sakyčiau, prablaivantis skaitinys. Pateiksiu keletą pavyzdžių iš jo.

Tarkime, rašytojas Casimiras Adamovitzius-Kostrowickis. Žinote tokį? Niekas nežino. Už tai turime būti dėkingi jo ištikimam draugui, kuris, skirtingai nei Franzo Kafkos norus atsisakęs pildyti Maxas Brodas, sudegino visus Casimiro rankraščius. Liko tik keletas susižavėjusių juos skaičiusių amžininkų atsiliepimų. Įsivaizduokite, kad toks pats likimas galėjo ištikti F. Kafką. Rašytojas Ernstas Bellmeris, apimtas keisto pamišimo, kuris patraukė paties Sigmundo Freudo dėmesį, suvalgė visą savo romano rankraštį. Rašytoja Veronica Vass Antrojo pasaulinio karo metais dirbo britų žvalgybos šifruotoja ir parašė penketą romanų. Deja, jie užšifruoti taip, kad iki šiol niekas nesugeba perskaityti. Rašytojui Hansui Kafkai (vėliau emigravusiam į JAV) taip pat smarkiai nepasisekė: viskas, ką jis parašė, įskaitant ir groteskišką apsakymą apie vabalą, kuris virsta žmogumi, buvo nustelbta jo bendrapavardžio Franzo (ne, ne giminės). Tokių pavyzdžių – gausybė.

O kaip Lietuvoje? Ar yra mūsų literatūroje pradingusių, pražuvusių, pamestų, sudegintų knygų ir rankraščių? Ogi kiek tik nori. Dėl faktų patikimumo negarantuoju, bet štai ką atskleidė vien trumpa bičiulių literatų apklausa „Facebooke“.

Mes, pasirodo, neturime Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ rankraščio, turime tik dalį Kristijono Donelaičio „Metų“ rankraščio, netekome Antano Strazdo antrosios knygos (rankraštį pradangino cenzūra). Kažkur pražuvo Vydūno užrašų knygelės. Dingo dalis poeto Vytauto Mačernio rankraščių (sakoma, kad jie sesers buvo užkasti klojime, kur atėję rusai įsirengė virtuvę, pylė pamazgas, o atkasus viskas jau buvo nepataisomai suplėkę). Rašytojo Jurgio Savickio antroji žmona, nemokėjusi lietuviškai, po jo mirties sunaikino visus rankraščius, tarp kurių buvo ir romanas. Legendos sklando ir apie Salomėjos Nėries „juodąjį sąsiuvinį“, kurį ji, būdama prie mirties, laikiusi po pagalve, ir, pasak vienos versijos, po išpažinties atidavusi kunigui. Pasak kitos – geriausiai draugei, pasak trečios – jis išvežtas į JAV.

Atsiliepė ir keletas kuo gyviausių, žinomų, puikių autorių. Vienas skundėsi, kad jo laiškus sudegino buvusioji, kita – kad mama, trečias kaltino elektroninį paštą, „surijusį“ geriausioms jo knygoms prilygstantį susirašinėjimą su merginomis. Ketvirto rašytojo rankraštis „sugedo“ kartu su kompiuteriu, laimė, yra vertimas į švedų kalbą. Penktojo nemažai tekstų liko tik verstų į latvių kalbą, nes lietuviškus rankraščius kažkur praganė. Tokių istorijų daug. Nėra trapesnio daikto nei pasakojimas ar eilėraštis ekrane ar popieriuje.

Ech, kas liks iš mūsų, rašančiųjų, tekstų? Kas iš mūsų bus svarbūs, kas nugrims nežinomybėje ar taps tik kuriozišku keistenybių mėgėjų ir kolekcionierių skaitalu? Juk ilgai laukti nereikės – šiais beprotiško tempo laikais užtenka poros dešimtmečių po mirties. O kartais ir mirti nebūtina.

Gyvename pasaulyje, tiesiog užverstame knygomis. Neturime laiko net perskaityti tas, kurias privalome, ką ir kalbėti apie tas, kurias turėtume ir norėtume. Bet knygos, kurių nėra, pražuvusios knygos kažkodėl mums vis tiek svarbesnės už esančias. Galbūt dėl jose slypinčių galimybių? Neišsipildžiusių pasaulių? Dėl graužaties, kad perskaitę tai, ko nėra, būtume geresni ir šviesesni?2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 133268 [post_author] => 504 [post_date] => 2015-01-05 13:10:11 [post_date_gmt] => 2015-01-05 11:10:11 [post_content] => (All Over Press nuotr.) [post_title] => The Alexandrian Library Illustration from The Illustrated History of the World Ward Lock c 1880 [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => the-alexandrian-library-illustration-from-the-illustrated-history-of-the-world-ward-lock-c-1880 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-01-05 13:10:11 [post_modified_gmt] => 2015-01-05 11:10:11 [post_content_filtered] => [post_parent] => 133267 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/01/Parastes.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai