Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Paraštės. Provincialumas slypi smegenyse

Marius Burokas | 2016-10-31

Provincialumas slypi smegenyse. Esame provincialūs tuomet, kai laikome save menkesniais už kitų tautų menininkus.

Atrodytų, kalbėti apie mūsų literatūros (tiksliau, požiūrio į savą ir svetimą literatūrą) provincialumą – jau provincialu, nuvalkiota, o ir tema galbūt pasenusi. Tik tingus dar nepacitavo ir neišsivertė Milano Kunderos minčių apie didelės ir mažos tautų provincialumo skirtumus.

Provincialumas, pasak M. Kunderos, – kai nenorima (arba atsisakoma) matyti savo kultūrą platesniame kontekste. Didelėms tautoms pakanka jų pačių kalbos ir literatūros. Tokios tautos atstovas mano, kad sava kultūra ir literatūra patenkina visus jo poreikius.

Mažos tautos turi nevisavertiškumo kompleksą didžiųjų tautų kultūros ir literatūros atžvilgiu. Jos įsikibusios laikosi savų rašytojų ir saugo juos kaip savo akį, sukuria jiems akliną kokoną. M. Kundera tvirtina, kad mažos tautos „savų menininkų savinimasis veikia kaip siauro konteksto terorizmas“. Tereiktų pridurti, kad dauguma šio terorizmo aukų – menininkų – dar turi ir gana ryškų Stokholmo sindromą.

Geriausiai išmanau literatūros, o ypač poezijos, kontekstą. Mūsų poezija tapo atviresnė (t. y. prieinamesnė) tiek Rytams, tiek Vakarams, atsirado daugiau galimybių, bet jomis vis tiek nesinaudojame. Tie autoriai, kurie linkę piktintis „Kodėl mūsų niekur nekviečia?“, laukia, kad už juos viską padarys tariamai už tai atsakinga organizacija (pvz., Rašytojų sąjunga, Kultūros ministerija) arba valdžia (sovietinio mąstymo rudimentai). Kiti mano, kad Lietuvoje geresnės ir tinkamesnės poezijos nei lietuviškoji tikrai nebuvo, nėra ir nebus. Visa tai tik iliustruoja M. Kunderos mintį.

Daugelį metų dalyvaudamas įvairiuose festivaliuose Lietuvoje pastebėjau, kad lietuvių autoriai ne tik dažnai neskaito užsienio kūrėjų, ypač kitomis kalbomis, bet ir nevaikšto į užsienio autorių vakarus. Piktybiškai. Kuo garsesnis ir labiau savų garbinamas lietuvių poetas, tuo mažiau jis mato reikalo klausytis kitų tautų poetų ir poezijos (išimčių yra, bet nedaug).
Ką daryti? Gal mokytis angliškai? Tiesą sakant, tai, kad dabar dauguma mūsų moka anglų kalbą, neriboja mūsų provincialumo, tik praplečia jį iki pasaulinio lėkštumo lygmens. Padeda mums neatsilikti nuo pasaulinio banalybių srauto, ir tiek. Norint praplėsti akiratį, būtina skaityti.

Todėl mums pirmiausia reikia būti itin įdėmiems ir atviriems užsienyje rašantiems lietuviams, nebūtinai lietuviškai, o bet kuria pasirinkta naujosios tėvynės kalba. Negalime sau leisti nuo jų atsiriboti, negalime jų neįtraukti į bendrą literatūros (mūsų ar apskritai) srautą. Tik tai reikia daryti ne savininkiškai ir represyviai – pakaktų jiems atverti savo spaudą, leidyklas ir festivalius bei skaitymams skirtas aikšteles. Na ir, žinoma, neįsižeisti, jei jie atsisakys šio, kaip mums atrodo, dosnaus pasiūlymo. Galbūt jų ambicijos didesnės nei noras būti išgirstam Lietuvoje. Tegul. Kalbant pragmatiškai, tai Lietuvai vis tiek atneš naudos.

O ar verta patiems imti rašyti angliškai? Į tai puikiai atsako vertėjas ir kritikas Laimantas Jonušys: „Manau, kad rašyti angliškai yra beviltiškas užmojis. Tuo turėtų būti siekiama išeiti su savo kūryba į platųjį pasaulį, bet jame angliškai rašančių konkurencija tokia didelė, kad Lietuvos autorius liks ne tik neįvertintas, bet ir nepastebėtas.“

Antra – reikia rizikuoti ir versti poeziją: nepatogias, sunkias, nedideliam skaitytojų ratui skirtas, bet literatūrai reikšmingas knygas. Versti Lietuvoje dar neišleistą klasiką, skatinti dvikalbių knygų leidybą. Neišvengiamai kyla klausimų: kur profesionaliai parengta verstinės šiuolaikinės poezijos knygų serija? Kur vertimams skirta spauda (žurnalas, almanachas, interneto svetainė)? Visa tai būtų, jei tokie dalykai, be pačių vertėjų, rūpėtų dar kam nors.

Trečia – reikia mokytis kalbų. Pasak mokslininko ir knygos „Vilnius – savas ir svetimas“ autoriaus Laimono Briedžio, „vilniečiai turėtų mokėti bent lietuvių ir lenkų kalbas, jidiš, žinoma, jau būtų sunku. Tai svarbu, nes šios kalbos istoriškai yra Vilnius.“ Iš tikrųjų reikėtų mokytis savo kaimynų kalbų (pirmiausia, latvių ir lenkų). Rytų ir Vidurio Europos, ispanų bei kinų kalbų. Ir neapsimesti, kad neegzistuoja rusų kalba ir kultūra.

Provincialumas slypi smegenyse. Esame provincialūs tuomet, kai nuolankiai prisiimame tokį vaidmenį. Kai laikome save menkesniais už kitų tautų menininkus. Kai nesugebame blaiviai suvokti savo vietos pasaulio kultūroje. O juk pakaktų pagalvoti, kad, tarkim, mano ar kieno kito poezijos knygą, išverstą į anglų, vokiečių ar kitą kalbą, turbūt skaitys tiek pat žmonių Anglijoje, Vokietijoje ar kitur, kiek ir Lietuvoje.

Tetrūksta perspektyvos. Tereikia atverti langą ir atsidaryti duris. Išsivėdinti.

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( )
Warning: asort() expects parameter 1 to be array, null given in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 288

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 292

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Dideli svyravimai, bet be panikos – tokia buvo pagrindinių pasaulio biržų reakcija į JAV prezidento ir ...
Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai