Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Sausainių princas

Ieva Rekštytė, „Intelligent Life“ | 2014-11-19

„Nuo mano gėlės kvepėjo visa planeta, bet aš nemokėjau tuo džiaugtis“, – apgailestauja Antoine’o de Saint-Exupéry Mažasis princas. O šioje Algimanto Kunčiaus fotografijoje, jei tik galėtume užuosti, dvelkia sausainiais, kurių aromatą godžiai traukia berniukas. Ieva Rekštytė ieško knygos ir nuotraukos paralelės.

 

Kepamų sausainių ar pyragų aromatas yra unikalus, jis visiems patinka. Kaip yra pastebėjęs žurnalistas Edwardas Carras, kylančios tešlos kvapas, kad ir kaip sentimentaliai tai skambėtų, visuomet simbolizuoja namus, motinystę ir įžiebia tikėjimą, jog viskas bus gerai. Net fiziologai yra nustatę, kad tose miesto vietose, kurias pasiekia kepyklos kvapai, žmonės labiau linkę padėti nepažįstamiesiems. Kepinių aromatas esminis ir šioje 1967-ųjų vasarą sostinės Latako gatvėje įamžintoje scenoje. Tiksliau, jei ne jis, nebūtų ir pačios nuotraukos.

Po Vilniaus senamiestį klaidžiojęs ir jį savo fotokamera „Liubitel“ (jos kvadratinės formos kadrai vėliau atsidūrė knygoje „Senamiesčio kvadratai“) fiksavęs A. Kunčius gerai žinojo šią išskirtinai vaikus ir širšes masinančią vietą – konditerijos fabriką „Pergalė“. Jo prieigose nuolat būriavosi mažamečiai, vildamiesi, kad svaiginantis kvapas netrukus virs gomuryje tirpstančiu saldumyno kąsniu. Fabriko darbuotojos patiems ištikimiausiems savo amato gerbėjams čia pat dalydavo prekybai netinkamus suirusių formų kepinius, jų neabejotinai tikėjosi ir šis ant lango grotų užsiropštęs baltapūkis.

„Eidamas pro „Pergalę“ akimirksniu stabtelėjau pamatęs tą situaciją, – po beveik penkiasdešimties metų vis dar puikiai ją prisimena pašnekovas. – Supratau, kad tai labai aiškus simbolis, įprasminantis kai ką labai žinomo ir svarbaus: vaikystės trapumą, smalsumą, bet kartu ir gyvenimo kietumą. Menotyrininkė Agnė Narušytė tokį pamatymą vadina įgėlimu. Taip ir man tas vaizdas įgėlė ir aš neabejodamas nuspaudžiau fotoaparatą.“

Vėliau A. Kunčiui toptelėjo, kad tas įgėlimas tikriausiai įvyko dėl labai ryškios, tik iš karto nesuvoktos asociacijos su „Mažojo princo“ siužetu. Stačiakampis, kuriame pakibęs mažas šviesus berniukas (išties – itin panašaus sudėjimo ir ševeliūros kaip paties A. de Saint-Exupéry piešto personažo), ventiliatorius, galintis virsti juoda planeta, ant žemės besivoliojantys meteoritus primenantys akmenys… „Tą kontrastų lauką visada stengiesi įžvelgti, jis sudaro dinamiškumą, dramaturgiją, – paaiškina fotografas. – Pradedi fantazuoti ir savo fantazija nuoširdžiai tiki. Ką kiti pagalvos, jau jų reikalas, bet aš labai aiškiai pajutau, kad toje situacijoje – mano mažasis princas. Taip šią fotografiją vadinau ir toliau.“

Dar mums tariantis dėl pokalbio, telefonu pašnekovui dėsčiau, kad labai knietėtų sužinoti, kaip jo mažasis princas gyvena dabar. Taigi tiek smalsumą žadinančių mįslių – tada sakiau aš – mes juk tik galime numanyti, kaip, pavyzdžiui, atrodo to vaiko veidas, kaip pasisuko jo likimas. A. Kunčiaus reakcija iš pradžių šiek tiek nustebino: „Jei labai norite, galite paieškoti, bet aš nenorėčiau sužinoti, kas jis toks.“ Susitikę studijoje mudu grįžtame prie šio klausimo. „Nenoriu nusivilti, – A. Kunčiaus akys sublizga. – Man yra taip nutikę su viena vieta – kraštovaizdžiu, kuris pasirodė kaip rojus, tačiau grįžęs ten pamačiau daug baisių dalykų. Mėgstu savo fotografijose palikti šiek tiek metafizikos, paslapties, dėl to dažnai fotografuoju nusisukusius, nueinančius žmones. Man visiškai nebuvo poreikio tą vaikelį pakalbinti, ko nors kamantinėti. Užteko to, ką tądien pamačiau. Tai tapo ir mano istorija.“

O ji prasidėjo dar jaunystėje perskaičius A. de Saint-Exupéry apsakymą; kaip ir daugeliui skaitytojų, fotografui jis paliko itin stiprų įspūdį. Prancūzų rašytojo perteikiamas humanizmas ir sielvartas dėl to, kaip žmonės savo veiksmais kenkia pasauliui, A. Kunčių labai paveikė. „Dabar matome tą patį, – liūdnai sako fotografas. – Rusai turi gerą posakį „продолжение следует“ (laukite tęsinio). „Mažajame prince“ yra visa to tęstinumo gradacija, nuolat besikartojantys dalykai…“ Ne atsitiktinumu, o būtent tęstinumu A. Kunčius vadina ir tai, kad kalbėtis apie šią fotografiją susitinkame praėjus lygiai 70 metų nuo A. de Saint-Exupéry mirties. 1944-ųjų liepos 31 d. rašytojo ir lakūno lėktuvas dingo be žinios ir tik po penkiasdešimties metų jo nuolaužos buvo aptiktos Viduržemio jūroje, netoli Marselio krantų.

Apie tęstinumą byloja ir užrašas ant A. Kunčiaus studijos sienos: „Fotografija ne menas, fotografija – fenomenas.“ „Toks mano profesinio gyvenimo šūkis! – į mano klausiamą žvilgsnį atsako pašnekovas. – Būdamas beveik 75-erių galiu sakyti, kad esu tikras, jog neklydau pasirinkęs šį fenomeną. Kiekvieną savo fotografiją išgyvenu, apgalvoju ir mane itin jaudina tai, kad jose – tikri, o ne mano sugalvoti ar sukurti dalykai, kad jie egzistuoja nepriklausomai nuo manęs. Aš tik tęsiu pastebėtą patirtį.“

Vienas įdomesnių šios fotografijos istorijos tęsinių įvyko 2004 m., kai Lietuvos nacionaliniame muziejuje buvo surengta 1960–1970 m. A. Kunčiaus užfiksuotų Vilniaus vaizdų paroda. Greta kadro su mažuoju princu autorius pakabino kitą, darytą toje pačioje Latako gatvėje po metų. Joje įamžintas medinis drambliukas, kurio straubliu čiuožinėdavo vaikai. „Esu tikras, kad ir tasai princiukas ne kartą yra šliuožęs“, – sakė menininkas.

Parodoje tąkart apsilankė kunigas Julius Sasnauskas. Vėliau A. Kunčiui jis prasitarė, kad labai norėtų tas abi fotografijas įsigyti, ir atvirai papasakojo, kuo jos reikšmingos. Pasirodo, į Latako gatvę jis nueidavo itin dažnai, kai dar tebuvo maždaug dešimties metų berniūkštis, išgyvenantis naujų patirčių troškulį. „Kaip tik tuo metu buvo pasirodžiusios elegantiškos bulgariškos cigaretės BT – „Bulgartabac“, – šypsodamasis perpasakoja A. Kunčius. – J. Sasnauskas ėmė bandyti jas traukti, o kad niekas nesužinotų, pakelį laikė paslėpęs po tuo Latako gatvės drambliuku.“2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 132326 [post_author] => 581 [post_date] => 2014-11-19 14:22:41 [post_date_gmt] => 2014-11-19 12:22:41 [post_content] => (A.Kunčiaus nuotr.) [post_title] => A. Kunčiaus „Mano mažasis princas“ [post_excerpt] => „Mano mažasis princas“, 1967 m. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => mano-mazasis-princas-konditerijos-fabriko-pergale-langas-latako-g-1967-m [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2014-11-19 14:22:41 [post_modified_gmt] => 2014-11-19 12:22:41 [post_content_filtered] => [post_parent] => 132325 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2014/11/Mano-mažasis-princas-Konditerijos-fabriko-PERGALĖ-langas-Latako-g.-1967-m..jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [1] => stdClass Object ( [ID] => 132327 [post_author] => 581 [post_date] => 2014-11-19 14:22:52 [post_date_gmt] => 2014-11-19 12:22:52 [post_content] => (A. Kunčiaus nuotr.) [post_title] => Latako g., A. Kunčius [post_excerpt] => Latako g. dramblys. Vilnius, 1968 m. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => latako-g-dramblys-vilnius-1968-m [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2014-11-19 14:22:52 [post_modified_gmt] => 2014-11-19 12:22:52 [post_content_filtered] => [post_parent] => 132325 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2014/11/Latako-g.-dramblys.-Vilnius-1968-m..jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [2] => stdClass Object ( [ID] => 132328 [post_author] => 581 [post_date] => 2014-11-19 14:23:04 [post_date_gmt] => 2014-11-19 12:23:04 [post_content] => (I. Rekštytės nuotr.) [post_title] => A. Kunčius [post_excerpt] => „Kiekvieną savo fotografiją išgyvenu, apgalvoju ir mane itin jaudina tai, kad jose – tikri, o ne mano sugalvoti ar sukurti dalykai, kad jie egzistuoja nepriklausomai nuo manęs“, – teigia A. Kunčius. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => kuncius [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2014-11-19 14:23:04 [post_modified_gmt] => 2014-11-19 12:23:04 [post_content_filtered] => [post_parent] => 132325 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2014/11/Kunčius.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai