Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Sėkminga provokacija

Andrius JEVSEJEVAS | 2015-06-01

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvykusi spektaklio pagal austrų rašytojo Thomo Bernhardo pjesę „Didvyrių aikštė“ premjera – neabejotinai reikšmingas teatro įvykis mažiausiai trimis aspektais

Pirma, turbūt dar niekada Lietuvos dramos scenoje spektaklio nekūrė tokio kalibro menininkas iš užsienio, kaip lenkų režisierius, dailininkas, šalies kaimynės teatro krikštatėviu vadinamas Krystianas Lupa. Antra, „Didvyrių aikštėje“ susibūrė netikėta, paradoksali bene spalvingiausių šalies teatro asmenybių komanda.

Ir trečia, naujosios premjeros tarsi savaime sukurtą intrigą dar labiau pakurstė tą pačią dieną vos už kokių 500 metrų įvykusi Th. Bernhardo „Minečio“ premjera, kurią Vilniaus mažajame teatre pristatė iš Maskvos po penkerių metų grįžęs režisierius Rimas Tuminas. Tikrų tikriausias desertas bet kuriam teatro mėgėjui! Tačiau šįsyk leisiu sau likti prie puotos pagrindinio patiekalo, kokiu vis dėlto laikau „Didvyrių aikštę“. Pjesę austrų rašytojas sukūrė 1988-aisiais – prabėgus lygiai pusei amžiaus nuo Austrijos prijungimo prie hitlerinės Vokietijos. Tais pačiais metais Vienos „Burgtheatre“ įvykusi spektaklio pagal šį Th. Bernhardo tekstą premjera ir personažų lūpomis nuskambėję austrų visuomenę keikiantys, triuškinantys žodžiai sukėlė neįtikėtiną skandalą.

Šios pjesės veiksmas vyksta Vienoje, prieš Didvyrių aikštę, į kurią anuomet įžengė Hitleris, esančiame bute, pro kurio langą iššoko ir taip galą gavo matematikos profesorius Jozefas Šusteris. Į jo laidotuves renkasi vaikai, brolis, senučiukė žmona, draugai, gerbėjai, apie jį, tvarkydama paliktus daiktus, drabužius, ir pasakoja namų ūkvedė ponia Citel. Velionio profesoriaus scenoje tarsi ir nematome (jei neskaitysime porą kartų ant galinės sienos parodomos marškinius lankstančio namų šeimininko šmėklos-projekcijos), tačiau jis vis vien tampa dramaturgine teksto ašimi. Apie jį sužinome tik iš kitų personažų pasakojimų. O iš kalbų apie mirusį žydų kilmės profesorių nemažai sužinome ir apie gyvuosius.

Stebint K. Lupos spektaklį iš pradžių kyla tam tikras sąmyšis: nors yra tekstinių nuorodų į austriškąją realybę, pasigirsta užuominų, kad vis dėlto veiksmas vyksta čia, Lietuvoje. Kitame spektaklyje tai gal ir būtų yda, tačiau K. Lupos „Didvyrių aikštė“ – nereprezentatyvi, pabrėžtinai nesimboliška. Režisierius atlikėjų trupei ne tiek padeda kurti personažus, kiek suteikia erdvę asmenybėms skleistis. Todėl, nors jis sceninį vyksmą įspraudžia į griežtą, paveikslą primenantį scenos-dėžutės rėmą, pub­likai galimybę stebėti ketvirtąja siena atribotą sceninį būvį, kokį, pvz., matėme prieš penkmetį „Sirenose“ viešėjusiame spektaklyje „Persona. Marilyn“ ar dar anksčiau Lietuvoje rodytame „Kalkwerke“, komplikuoja gan atviras teatrališkumas ir aiškiai šviesų bei aktorių veiksmo trajektorijų apibrėžtas ryšys su žiūrovais.

Apskritai aktorių egzistavimas scenoje čia kompleksiškas ir sudėtingas. Ypač pirmuose dviejuose veiksmuose, kurie, galima sakyti, tampa savotiškais Eglės Gabrėnaitės (ponia Citel) ir Valentino Masalskio (profesoriaus brolis Robertas) monospektakliais.

Pirmajame veiksme sceninis pasakojimas  plėtojamas bent trimis lyg­menimis: viena vertus, statiška, prie lyginimo lentos lyg prilipusi E. Gab­rėnaitės ponia Citel, lankstydama nusižudžiusio šeimininko marškinius, pristato dramaturgines aplinkybes, papasakoja spektaklio priešistorę ir pradeda tapyti scenoje nematomo profesoriaus Šusterio portretą. Tačiau ji tarsi kuria savo spektaklį ir svarbiausias jo leitmotyvas – erzinti ir taip iki isterijos privestą tarnaitę Hertą, kuriai teko nelaimė pamatyti savo šeimininko savižudybę. Pavyzdžiui, kai prie lango, pro kurį iššoko profesorius, palinkusi Herta (Rasa Samuolytė ir Toma Vaškevičiūtė) ima kone tirtėti iš siaubo, prisimindama suknežintą lavono galvą, ponia Citel šyptelėjusi paliepia atverti langines ir įleisti gryno oro, o tuo metu pasakoja apie taip pat nusižudžiusį profesoriaus brolį, kuris kaip tik buvo maždaug Hertos amžiaus.

„Didvyrių aikštėje“ Th. Bernhardo ir K. Lupos kritikos strėlių sulaukia degradavusi inteligentija – visokio galo profesoriai ir profesorienės.

Tokį iš pažiūros ramų, statišką, tačiau daugiasluoksnį sceninį vyksmą K. Lupa išlaiko iki pat spektaklio pabaigos. Ir tik trečiajame veiksme pamatome kone firminiu Th. Bern­hardo ir K. Lupos triuku tapusią „paskutinės vakarienės“ sceną. Kaip ir daugelyje ankstesnių lenkų režisieriaus spektaklių, prie stalo susėda puolęs kultūros elitas. „Didvyrių aikštėje“ Th. Bernhardo ir K. Lupos kritikos strėlių sulaukia degradavusi inteligentija – visokio galo profesoriai ir profesorienės. Kinta spektaklio ritmas, keičiasi ir vaidybos maniera – epizodiniai vaidmenys čia kur kas labiau primena kone grotes­kiškas karikatūras, tiesiog žaižaruojančias emocinio intelekto stoka.

Keturias valandas trunkanti K. Lupos „Didvyrių aikštė“ nėmaž neprailgo ir stebima trečią kartą. Ir ne vien dėl itin solidaus, gyvybingo ir subtiliai ekspresyvaus aktorių buvimo scenoje. Čia, kaip ir daugelyje kitų lenkų režisieriaus spektaklių, skausmingai realizuojama schema žmogus–visuomenė–teatras.

Antrajame veiksme V. Masalskio kuriamas profesorius Robertas Šusteris rėžia monologą, dėl kurio kadaise Th. Bernhardą net mėginta išsiųsti iš gimtosios šalies. „Trys milijonai debilų ir pasiutėlių“, – taip kulminuoja Masalskio Roberto prakalba salėje susirinkusiems žiūrovams. Griaudėja ovacijos. Atpažinimo džiaugsmas? Bet ką vis dėlto atpažįsta žiūrovas šioje keiksmų ir paniekos kupinoje scenoje? Situaciją? Ar dar vieną prieš valdžią, prievartą ir neteisybę burnojantį, bet neveiksnumu ją pateisinantį vietos inteligentą? Tik šio užuovėja – ne virtuvinis alkoholizmas, o tykus kampelis šalies periferijoje esančiame Noihauze.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 135110 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-05-13 15:11:41 [post_date_gmt] => 2015-05-13 13:11:41 [post_content] => (Dmtrijaus Matvejevo nuotr.) [post_title] => aikste4 small [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => aikste4-small [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-05-13 15:11:41 [post_modified_gmt] => 2015-05-13 13:11:41 [post_content_filtered] => [post_parent] => 135109 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/05/aikste4-small.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai