Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Siužetai iš praeities

Viktorija Vitkauskaitė | 2015-06-04

Australų kino režisierius ir prodiuseris Rodas Freedmanas į „Kino pavasarį“ atvyko pristatyti savo prodiusuoto filmo. Tačiau jo darbo kalendorius mirgėjo nuo susitikimų, kurių tikslas – atgaivinti Lietuvoje dar 1999 m. paties režisuotą juostą apie artimą giminaitį, vieną žymiausių lietuvių kalbininkų Chackelį Lemcheną. Su „Dėdės Chackelio“ kūrėju IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė kalbėjosi apie tai, ko negalima pamiršti.

Jūsų prodiusuoto dokumentinio filmo „Kartą mano mama“ autorė Sophia Turkiewicz juostoje savo mamai sako: tavo istorijos yra mano našta. Ar kuriant filmą galima jos atsikratyti? Ar dėl to ir ėmėtės juostos apie senelės brolį Ch. Lemcheną?

– Manau, kad Sophiai mamos istorija iš tiesų buvo našta, tačiau mano atveju kitaip. Jaučiu, kad mūsų šeimos išgyvenimai turi būti prikelti. Kadangi turiu žydiškų šaknų (R. Freed­mano seneliai buvo Lietuvos žydai – IQ past.), galiu pasakyti, kad giminės praeitis gali tapti našta. Pažįstu holokaustą išgyvenusių žmonių ir jų šeimų, kurie sako niekada nevyksią į Lietuvą, nevažiuosią į Lenkiją, nes tai žydų kapinės. Jiems tai per skaudu.

Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 1997 m. nusprendęs filmuoti dėdės Chackelio istoriją. Tuo metu jam buvo 93-eji. Niekada šio giminaičio nemačiau, nežinojau, kokį jį rasiu, ar jis bus šviesaus proto. Neketinau kurti filmo – svarsčiau įrašus parodyti tik saviškiams, nes tai buvo vienintelis mūsų artimasis Lietuvoje. Atvykęs įsitikinau, kad jo atmintis fantastiška: dėdė prisiminė Rusijos revoliuciją, Pirmąjį pasaulinį karą. Įrašiau 8 valandas pasakojimų. Be to, suvokiau, kiek daug jis reiškė Lietuvos mokslui, kaip buvo vertinamas vietos bendruomenės. Grįžęs į Sidnėjų išverčiau įrašus ir sėdau rašyti filmo scenarijaus. Tie pustrečių metų buvo nelengvi. Bet pajutau didžiulę atsakomybę papasakoti, kas nutiko dėdei ir Lietuvos žydams. Supratau, kad visą gyvenimą nė nenumaniau, kas vyko. Tiksliau, žinojau tarsi vienu laikraščio antraštės sakiniu. Žinojau, kad mano šeimos nariai išžudyti per holokaustą. Tačiau negirdėjau, kur, kaip, kada tai nutiko. Pradėjau gilintis, tyrinėti praeitį ir suvokiau privaląs viską papasakoti kitiems. Nerimas, kaip man pavyks, ilgam įvarė nemigą.

Rezultatu esate patenkintas?

– Taip. Stengiesi sukurti kuo geresnį filmą, tačiau nežinai, kaip jis paveiks auditoriją. Pasaulinė „Dėdės Chackelio“ premjera įvyko Sidnėjaus žydų kino festivalyje. Mačiau, kaip žmonės iš seanso išsiskirsto apsiverkę, tylūs. Viena moteris priėjo, paėmė mano ranką ir pasakė: „Ačiū, kad man šį tą davėte.“ Tarstelėjau, kad ne visai suprantu, ką ji turi omenyje. Tada moteris paaiškino: „Per holokaustą netekau visų artimųjų. O dabar jaučiuosi, lyg vėl turėčiau artimą žmogų.“ Prisimindamas šiuos seniai pasakytus žodžius visada susijaudinu. Galiausiai mano darbas parodytas 50 tarptautinių festivalių.

Kokių sąsajų su filme pasakojama istorija rado holokausto tragedijos aplenktų kraštų žmonės?

– Pats to klausiau žiūrovų Taivane. Po seanso visi plojo, bet man buvo įdomu, ką jie randa artimo pasakojime apie Lietuvos žydą. Vienas žmogus atsistojo ir pasidalijo savo patirtimi. 1948 m., Kinijoje perėmus valdžią komunistams, jo šeima pasitraukė į Taivaną. Jie tikėjosi grįžti po kelių mėnesių. Tačiau įvykiai pasisuko kitaip ir tas žmogus niekada nebeišvydo gimtinėje likusių senelių. Todėl stebėdamas pirmąjį mano ir dėdės Chackelio susitikimą galvojo, koks būtų buvęs jo susitikimas su artimaisiais. Matydamas, kaip įsiveržė ir ką padarė vokiečiai, prisiminė japonų vykdomus žiaurumus. Nors tai savita istorija apie Lietuvos žydą, ji universali. Žiūrovai ją sieja su savo patirtimi.

Tokią filmo sėkmę lėmė herojaus savybės. Pasisekė, kad atvykau susitikti su dėde pasirengęs jį išklausyti, o jis buvo pasiruošęs viską papasakoti. Jaučiausi laimingas Lietuvoje sutikęs artimą ir tikrai ypatingą žmogų. Daug žydų dabar į Lietuvą ar Lenkiją atvyksta ieškoti savo šaknų, tačiau nieko neberanda.

Kaip jūsų gyvenimas pasikeitė po pirmosios kelionės į Lietuvą ir susipažinus su dėde Chackeliu?

– Labiau pajutau save. Visada žinojau esąs žydas. Ne dėl religijos – mano šeima niekada nebuvo labai tikinti, net senelė, kuri iš Lietuvos išvyko į Pietų Afrikos Respubliką, o iš ten vėliau – į Australiją. Tik Lietuvoje pajutau artimesnį ryšį su praeitimi.

Didysis vidinis lūžis įvyko čia lankantis trečią sykį. Valdas Balčiūnas mane pakvietė į paminklo atidengimo ceremoniją Žagarėje (2012 m. paminklu įamžintas 3000 apylinkės žydų, išžudytų Žagarės Naryškino parke, atminimas – IQ past.). Tada pirmą kartą iš tikrųjų buvau Lietuvoje, o ne jos praeityje. Anksčiau skaičiau, kad per holokaustą išžudyta apie 94 proc. Lietuvos žydų. Net Vokietijoje jiems galimybė išgyventi statistiškai buvo didesnė nei Lietuvoje. Tai mane šokiravo. Todėl iki tol atvykęs čia užstrigdavau praeityje. Žvelgdavau į senus žmones ir galvodavau: o kur tu buvai, ką darei holokausto metais? Suprantu, kad istorija daug sudėtingesnė, bet nieko negalėjau padaryti. Valdo, kuris, beje, ne žydas, poelgis ir visa ceremonija mane pakeitė. Iš pradžių nebuvau apsisprendęs, ar vykti į Žagarę, tačiau jis parašė tokį laišką, kad negalėjau atsisakyti. Jis kvietė grįžti, rašė, kad esu laukiamas. Ir atvažiavau ne kaip svetimšalis, o kaip iš čia kilęs žmogus. Tai mane paveikė labai teigiamai.

Vadinasi, grįžęs prie šeimos šaknų atradote ne tik vidinę ramybę, bet neišvengėte ir pykčio bei skausmo?2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 135083 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-05-12 17:07:35 [post_date_gmt] => 2015-05-12 15:07:35 [post_content] => (Dariaus Markūno nuotr.) [post_title] => DMR_3738 small [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => dmr_3738-small [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-05-12 17:07:35 [post_modified_gmt] => 2015-05-12 15:07:35 [post_content_filtered] => [post_parent] => 135082 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/05/DMR_3738-small.jpg [menu_order] => 1 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [1] => stdClass Object ( [ID] => 135084 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-05-12 17:09:55 [post_date_gmt] => 2015-05-12 15:09:55 [post_content] => [post_title] => Lemchenu seima small [post_excerpt] => Lemchenų šeima Papilėje. Berniukas centre juodu drabužiu – Ch. Lemchenas. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => lemchenu-seima-small [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-05-12 17:09:55 [post_modified_gmt] => 2015-05-12 15:09:55 [post_content_filtered] => [post_parent] => 135082 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/05/Lemchenu-seima-small.jpg [menu_order] => 2 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai