Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Sugrįžimas 

Viktorija Vitkauskaitė | 2015-02-12

Po 25 metų Oskaras Koršunovas naująja premjera keliauja į savo pradžią – prie oberiutų (unikalios rusų avangardistų grupės) kūrybos, nuo kurios pradėjo režisieriaus karjerą. Ratas apsisuko, tik ar iš tiesų įmanoma kur nors apskritai grįžti, ypač kūryboje? Apie tai ir kitas sezono naujienas su režisieriumi kalbėjosi IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

Sausio pabaigoje bendradarbiaujant OKT / Vilniaus miesto teatrui ir Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui pristatėte „Jelizavetą Bam“ pagal Danijilą Charmsą. Kodėl grįžtate prie oberiutų?

– Giliai širdyje ir nebuvau nuo jų nutolęs. Su oberiutais formavosi mano teatro principai, kurie visada buvo su manimi. Tik laukiau momento, kada galėsiu grįžti. Mano teatrinių kelionių horizontai buvo labai platūs: nuo Čechovo, Shakespeare’o iki šiuolaikinės dramaturgijos. Mūsų teatro simbolis yra ratas. Dabar tas ratas savotiškai apsisuko – lygiai prieš 25 metus pasirodė pirmasis mano spektaklis „Ten būti čia“ pagal D. Charmsą.

Ar pats naujausią spektaklį traktuojate kaip sugrįžimą?

– Tiesą pasakius, netraktuoju, kad grįžtu. Kūryboje nematau judėjimo nuo taško A iki taško Z. Tai nuolatinis grįžimas iš esmės į pirmapradžius patyrimus, įspūdžius, į savo žaidžiantį vaiką. Beje, „Ten būti čia“ apie tai ir kalbėta: nėra linijinio laiko, nėra aiškaus priežasčių ir padarinių ryšio, kaip mes įpratę manyti. Pasirodžius „Ten būti čia“, niekas negalėjo įvardyti, kas tai yra. Garsus kritikas Egmontas Jansonas sakė, kad tai postmodernus teatras. Vėliau pasirodė Hanso Thieso Lehmanno knyga „Postdraminis teatras“. Ten ir rašoma apie tokį teatrą, kuris nesiremia dramaturgija, naratyvu, nebūtinai turi moralą, nebūtinai mums ką nors paaiškina ar mus pamoko.

Neseniai Jonas Jurašas grįžo prie kadaise jam taip pat lemtingo spektaklio „Barbora Radvilaitė“. Nuomonių dėl šio sprendimo būta įvairių, viena jų – ar iš tiesų to reikia. Jūs grįžtate ten, kur Lietuvoje įžengėte pirmas. Ar nejaučiate baimės pakartoti save, abejonės, ar verta tai daryti?

– Nejaučiu tokios baimės, bet visai ne dėl to, geriau ar blogiau dabar pastatysiu. Teatras glaudžiai susijęs su laiku. Aišku, dabar „Barbora Radvilaitė“ negali sukelti tiek emocijų, kiek pirmą kartą. To laiko kontekste tai buvo vienas dalykas, šio – kitas. Tas pats, tiesą pasakius, gali būti ir su oberiais. Net nesitikiu, kad šis spektaklis sukels tokį sprogimą kaip anksčiau. Tada Lietuvos scenoje nebuvo analogų. Atsirado net gerbėjų klubas: žmonės eidavo pažiūrėti spektaklio po 30, 50, net 100 kartų. Dabar šito nesitikiu. Bet kad spektaklis turės savo vietą dabartiniame kontekste, kad juo dar kartą ryškiai pabrėšiu savo pasaulėvoką, kad jis bus smagus ir žaismingas, – neabejoju.

Kita vertus, man teatras yra fenomenologinis instrumentas. Juo tiriu save, tai, kas vadinama psichika ar siela. Manęs nedomina literatūrinis teatras, gilinuosi į tai, kas yra už žodžių. Nereikia užmiršti, kad D. Charmsas pirmiausia buvo filosofas, ezoterikas, mistikas. Man visada teatre įdomu tai, kas atsiskleidžia ir šioje jo pjesėje. Paaiškėja, kad vienas Jelizavetos Bam persekiotojų yra jos nužudytasis. Čia ir atsiveria ontologinė bedugnė. Apie ką ši pjesė – apie mažą mergaitę, kuri pratinasi prie mirties? Ar tai jos įžengimas į kitą pasaulį, anapusybę, į kurią gali prasiskverbti teatras? Šios temos visada įdomios. Pats D. Charmsas rašė, kad gyvenime nėra reikšmingų įvykių, išskyrus vieną – mirtį. Tokios temos amžinos, nes mūsų vidiniai sapnai nesikeičia.

Yra dar vienas aspektas, kurį galiu konstatuoti su šiokiu tokiu liūdesiu. D. Charmso kūryba susijusi su didele nuojauta to, kas vėliau jo laukė: jis represuotas ir nužudytas ar numarintas badu beprotnamyje už savo laisvę ir kūrybą. Jis aiškiai nujautė karo nužmogėjimą. Veiksmas „Jelizavetoje Bam“ rezonuoja su tuo, kas vyksta dabar: neįvardytas karas, vadinamieji žalieji žmogeliukai, karikatūristų žudynės. Šis ore tvyrantis nerimas mane vėl paskatino imtis D. Charmso.

Spektaklyje vaidina ne tik Nacionalinio dramos teatro aktoriai, bet ir jūsų studentai. Kaip jiems sekėsi prisijaukinti šias temas?

– Jie labai puikūs ir mane džiugina: talentingi, protingi, darbštūs. Bet jiems tą medžiagą reikėjo jaukintis. O mums tada, prieš 25 metus, tai buvo gaivaus oro gurkšnis. Aš taip mylėjau teatrą, bet įstojęs studijuoti jau nekenčiau jo tokio, koks tuo metu buvo. Kai Jonas Vaitkus sakė „statykit“, aš nežinojau, ką daryti. Negalėjau režisuoti nei Samuelio Becketto, nei Eugène’o Ionesco, nes jie buvo nepakankamai radikalūs. O D. Charmsas – ta medžiaga, kuri išsprogdino viską. J. Vaitkus pasakė, kad labai įdomi medžiaga, bet kaip ją pastatyti, neaišku, ir patarė imtis kitos. Bet įtikinau kurso draugus, jog J. Vaitkus pritarė, tik būtų gerai, kad apie tai niekas nežinotų.

Kiauras naktis repetavome „Ten būti čia“. Kai atėjo laikas pristatyti 15 minučių trukmės ištraukas, pasakiau J. Vaitkui, kad manoji 3 valandų. Ir parodėme visą spektaklį. Lietuva nepriklausomybę paskelbė 1990 m. kovo 11 d., o spektaklis įvyko kovo 22 d. Tikriausiai tai buvo pirma premjera nepriklausomoje Lietuvoje. Tas laikas buvo labai įdomus, jis nepasikartos, bet ir nenoriu to. Visada pasikliaunu intuicija, manau, kad ir dabar spektaklis rezonuos. Bendrame kontekste teatras tampa pernelyg badantis pirštu, pernelyg publicistinis, paviršutiniškas, didaktiškas. Noriu grįžti į tai, kas yra už žodžių, norisi kažko už proto ribų.

Šio spektaklio žiūrovų nepaliekate saugaus stebėtojo pozicijoje – jų kėdės yra scenografijos dalis. Ar taip siekiate žmones ištraukti iš komforto zonos?2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 133687 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-02-11 11:22:01 [post_date_gmt] => 2015-02-11 09:22:01 [post_content] => (Tomo Ivanausko nuotr.) [post_title] => Koršunovas [post_excerpt] => O. Koršunovas: „Teatras vis tiek turi grįžti prie to, kas jame unikaliausia.“ [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => olympus-digital-camera-41 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-02-11 11:22:01 [post_modified_gmt] => 2015-02-11 09:22:01 [post_content_filtered] => [post_parent] => 133686 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/02/P1050012-small.jpg [menu_order] => 1 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [1] => stdClass Object ( [ID] => 133688 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-02-11 11:22:33 [post_date_gmt] => 2015-02-11 09:22:33 [post_content] => (Tomo Ivanausko nuotr.) [post_title] => OLYMPUS DIGITAL CAMERA [post_excerpt] => Spektaklyje „Jelizaveta Bam“ vaidina O. Koršunovo studentai. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => olympus-digital-camera-42 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-02-11 11:22:33 [post_modified_gmt] => 2015-02-11 09:22:33 [post_content_filtered] => [post_parent] => 133686 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/02/P1130075-small.jpg [menu_order] => 2 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai