Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Teatrališkas saikas

Ieva Rekštytė | 2014-12-16

Kurdamas scenografiją Dalios Ibelhauptaitės režisuojamai Giuseppe’s Verdi operai „Trubadūras“ Marijus Jacovskis lieka ištikimas santūriai estetikai. Su Ieva Rekštyte scenos dailininkas kalbasi apie minimalizmą ir kompromisus teatre.

Iš šalies atrodo, kad jūs ir režisierė D. Ibelhauptaitė esate absoliučiai skirtingos teatrinės jausenos kūrėjai: jūs linkęs į minimalizmą scenoje, ji – į ištaigingumą. Kaip sekėsi bendradarbiauti statant „Trubadūrą“?

– Teatrinės estetikos skirtumai buvo ryškesni, kai prieš pusantrų metų statėme Mozarto operą „Visos jos tokios“. Tuomet šiek tiek užtruko, kol prisiderinome vienas prie kito. Tačiau juk skirtumai vieni kitus ne tik paneigia, bet ir papildo. Dirbant su „Trubadūru“ estetinių ginčų kyla kur kas mažiau, vienas kitą labiau jaučiam ir suprantam. Bent jau konkrečiu atveju tie skirtumai yra pranašumas – jie suteikia naujų impulsų ir išjudina mūsų nusistovėjusį supratimą. Galiausiai daug kas pasiekiama kompromisais. Pavyzdžiui, jeigu scenoje stovi stalas, man visiškai pakaktų ant jo matyti vandens stiklinę. Bet gal po ja patiesti servetėlę, o šalia padėti keletą laikraščių? O gal stalas turi būti visiškai tuščias?

Tad koks jūsų pasiektas kompromisas? Ar scenovaizdį pasirinkote prašmatnesnį, kaip įprasta šios operos pastatymams, ar nuosaikesnį?

– Šįkart labiau priartėjome prie mano estetikos suvokimo. Pačioje pradžioje, dar prieš imantis statyti spektaklį, Dalia aiškiai suformulavo savo lūkesčius, operos atmosferą ir pageidavo kaip tik minimalistinės rūsčios abstrakcijos. Tai man patiko. Man atrodo, kad scenoje dažniausiai būna per daug nereikalingų daiktų ir rekvizito. Visada stengiuosi daryti kuo mažiau ir, kiek tik leidžia medžiaga, režisierius, vengti buities daiktų.

Pats G. Verdi kūrinys, kalbant ir apie siužetą, ir apie muziką, labai artimas mano teatro suvokimui. „Trubadūras“ persmelktas keršto, intrigų, protu nesuvokiamų dalykų. Jei nežinotum, kokį kūrinį skaitai, atrodytų, kad tai gotikinė siaubo pasaka. Tokiam intensyviam siužetui susijungus su įspūdinga muzika, gimsta galinga visuma. Be to, kai su Dalia tik pradėjome kalbėtis apie šį pastatymą, kostiumų dailininkas anglas Jonas Morrellis jau buvo pasiūlęs drabužių variantus. Ir jie buvo labai taiklūs, tai man padėjo kuriant scenos vaizdą.

Kuris didesnis komplimentas jums kaip scenografui: kai žiūrovai pabrėžia ir giria scenos vaizdą ar jo neišskirdami palankiai įvertina visą spektaklį?

– Žinoma, antrasis variantas prasmingesnis ir vertingesnis. Nuvilia, kai žiūrovas sako, kad scenografija buvo puiki, o spektaklis šiaip sau. Ir dar mano, kad sako didelį komplimentą. Teatre turi daryti vieną kūrinį, o ne atskirus dalykus. Tuo labiau scenoje svarbesnis režisieriaus darbas, dramaturgija, aktoriai. Minimali teatro dailininko užduotis yra nesutrukdyti spektakliui, o maksimali – bent šiek tiek padėti. Man patinka mintis, kad gera scenografija ir muzika blogo spektak­lio neišgelbės, o nelabai vykusi scenografija ir nyki muzika puikaus režisieriaus ir aktoriaus darbo nesugadina.

Kaip kinta scenografo uždaviniai ir iššūkiai keičiantis teatrui: spektakliams tampant vis interaktyvesniems, veiksmui klostantis ne tik scenoje, bet ir tarp žiūrovų?

– Visi šie pokyčiai tėra techninės priemonės idėjai išreikšti, o ne pagrindinis dalykas kuriant spektaklį. Pavyzdžiui, vaizdo projekcijos teatre tėra dekoracija, elementari sudedamoji dalis. Jeigu režisierius įtikins, kad prasmingiau spektaklį rodyti ne ant scenos, o teatro fojė arba kad žiūrovo įtraukimas turės pridėtinės vertės, kodėl to nepadarius? Per Oskaro Koršunovo spektaklį „Dugne“ man pasiūlė išgerti 50 gramų ir man tai visai patiko (juokiasi). Svarbiausia, kad tomis techninėmis priemonėmis neužsižaistų ar jos nebūtų formalios ir nieko nereiškiančios. Visų pirma, teatre turi būti įdomu.

Dabar Lietuvoje ryškus socialinio, politiško teatro pakilimas. Tačiau man atrodytų, kad scenoje daug prasmingiau kalbėti apie būtį, meilę ir mirtį, o ne apie politiką. Man asmeniškai kur kas artimesnis egzistencinis teatras, kuriame gali jausti, o ne suprasti. Neskirstau, koks teatras yra geras, o koks blogas, tik įvardiju, kas man pačiam įdomu.

Teko skaityti įdomų tekstą apie Vakarų ir Rytų (posovietinio bloko) teatrų scenografinių sprendimų skirtumus. Dar nuo cenzūros laikų Rytų, Vidurio Europos šalių teatrai yra įvaldę Ezopo kalbą ir naudoja simbolius, kuriuos auditorija geba iššifruoti. Vakariečiai labiau linkę į aiškius, tiesioginius, bet įspūdį keliančius sprendimus. Esą mes simbolistai, Vakarai – impresionistai. Ar sutiktumėte su tokia įžvalga?

– Tokia tendencija iš tiesų yra ir skirtumų pastebima, tik veikiausiai tas kryptis pavadinčiau ne impresionizmu ir simbolizmu, o realizmu ir abstrakcionizmu. Kartais teatras atlieka muziejinę, archeologinę, o ne kūrybinę funkciją. Visgi manyčiau, kad jei nori pamatyti, kur gyveno ar kaip atrodė senovės egiptietis, turi eiti į istorijos muziejų, o ne į teatrą. n

M. Jacovskis

Gimė 1972 m. Vilniuje.
1996 m. baigė scenografijos studijas Vilniaus dailės akademijoje.
Nuo 1991 m. bendradarbiauja su įvairiais Lietuvos ir užsienio teatrais.
2009 m. už scenografiją V. Jevsejevo spektakliui „Visada tavo. Ana Frank“ apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi (kartu su kostiumų dailininke Aleksandra Jacovskyte).
2014 m. gavo Auksinį scenos kryžių už scenografiją spektakliui „Mūsų klasė“ (rež. Yana Ross).

Svarbiausi darbai:

1996 m. Antanas Rekašius, „Medėja“ (choreogr. Anželika Cholina, Lietuvos operos ir baleto teatras);
1998 m. „Moterų dainos“ (choreogr. Anželika Cholina, Lietuvos valstybinis akademinis dramos teatras);
2000 m. „Bernardos Albos namai“ (choreogr. Anželika Cholina, Lietuvos nacionalinis dramos teatras);
2002 m. Antonas Čechovas, „Ivanovas“ (rež. Saulius Mykolaitis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras);
2005 m. Jevgenijus Griškovecas, „Miestas“ (rež. Saulius Mykolaitis, Oskaras Koršunovas, OKT / Vilniaus miesto teatras);
2008 m. Raineris Werneris Fassbinderis, „Juodoji našlė (Laisvės kaina)“ (rež. Yana Ross, Lietuvos nacionalinis dramos teatras);
2008 m. Frances Goodrich, Albertas Hackettas, „Visada Tavo. Anna Frank“ (rež. Valerijus Jevsejevas, Juozo Miltinio dramos teatras);
2009 m. Williamas Shakespeare’as, „Karalius Lyras“ (rež. Cezaris Graužinis, teatras „Współczesny“, Vroclavas, Lenkija);
2010 m. „Ana Karenina“ (choreogr. Anželika Cholina, A|CH šokio teatras);
2011 m. „Barbora Radvilaitė“ (choreogr. Anželika Cholina, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras);
2011 m. Mika Myllyaho, „Chaosas“ (rež. Yana Ross, Lietuvos nacionalinis dramos teatras);
2011 m. Maksimas Gorkis, „Motina (Vasa Železnova)“ (rež. Kirilas Glušajevas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras);
2013 m. Tadeuszas Słobodzianekas, „Mūsų klasė“ (rež. Yana Ross, Lietuvos nacionalinis dramos teatras);
2014 m. Edmondas Rostandas, „Sirano de Beržerakas“ (rež.  Pavelas Safonovas, teatras „Na Maloi Bronnoi“, Maskva).2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 132536 [post_author] => 598 [post_date] => 2014-11-21 13:46:13 [post_date_gmt] => 2014-11-21 11:46:13 [post_content] => (Dariaus Markūno nuotr.) [post_title] => DMR_7060 small [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => dmr_7060-small [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2014-11-21 13:46:13 [post_modified_gmt] => 2014-11-21 11:46:13 [post_content_filtered] => [post_parent] => 132531 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2014/11/DMR_7060-small.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai