Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Užauginti neapykantos

Viktorija Vitkauskaitė | 2015-04-29

Tylia nata prasidėjęs pašnekesys su lenkų režisieriumi Krystianu Lupa pabaigoje išauga iki tikro forte. Kuo skaudesnes ir nemalonesnes temas paliečia pokalbis, tuo tvirčiau ir radikaliau nuskamba šio menininko pozicija. Vieną garsiausių Europos režisierių prieš spektaklio „Didvyrių aikštė“ premjerą Vilniuje kalbino IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė.

Statyti Thomo Bernhardo pjesę „Didvyrių aikštė“ Vilniuje jums pasiūlė Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), tačiau jo kūrinių esate statęs ir anksčiau. Kuo jums artimas šis autorius?

– Dėl Th. Bernhardo esu pamišęs nuo pat pirmojo jo kūrinio, kurį skaičiau lenkų kalba (vėlesnius jau skaičiau vokiškai). Tai buvo jo romanas „Kalkwerk“. Nesitikėjau, kad būdamas subrendęs dar galiu patirti literatūrinę iniciaciją. Poetė ir rašytoja Ingeborga Bachmann yra sakiusi, kad Th. Bernhardo kūryba – tai ne naujas literatūros stilius, o visiškai kitoks mąstymo būdas, kitoks literatūrinio žodžio ir žmogaus santykis. Mes visą laiką bandome išreikšti žmogų pasinaudodami literatūrinėmis priemonėmis. Tačiau kiekvieną kartą kur nors padarome klaidą. Žmogus ir žodžių srovė nėra tas pats, tarp jų yra skirtumas.

„Didvyrių aikštė“ – paskutinis Th. Bernhardo kūrinys. Tai ekstremali pjesė. Galima sakyti, kad skaitydamas kūrinį prie jo nepriartėsi. Th. Bernhardas buvo painių dialogų meistras. Nors ir labai ruošiausi repeticijoms, kartais apimdavo jausmas, jog nevisiškai šį kūrinį suprantu. Kai kurie niuansai atrodė varginantys ir tušti. Tik tada, kai ėmiau girdėti (aktorių – IQ past.) balsus, kai užčiuopėme dalykus, kuriuos slepia veikėjai, ši pjesė mums atsivėrė scenoje.

Th. Bernhardas uždraudė po mirties statyti savo kūrinius Austrijoje. Ar ramiai jaučiatės iš dalies laužydamas šią jo valią?

– Visiškai ramus nesijaučiu. Bet šiuo atveju nelaužau testamente pareikštos valios, nes nestatau Austrijoje. Tačiau, aišku, esu statęs ir ten. Buvau vienas iš aštuonių žmonių grupės, kuri, sakyčiau, pakeitė rašytojo testamentą. Tam impulsą davė jo brolis Peteris – nepaprastai charizmatiškas ir gerbiamas gydytojas. Jis baigė mediko karjerą ir visiškai atsidėjo Th. Bern­hardo kūrybiniam palikimui. Prisiminkime, jog Franzas Kafka irgi liepė draugui sudeginti visus jo kūrinius. Bet kaip mes šiandien atrodytume, jei jis būtų taip pasielgęs? Žmonija gali padėkoti tam draugui už tai, kad šis to nepadarė.

Iškyla dilema: būti ištikimam mirštančio žmogaus nepasitenkinimui ar kūriniui? Brolis žinojo, kad Th. Bernhardas dažnai keitė savo sprendimus. Jis buvo labai nepastovus žmogus, persunktas tragizmo. Sprendimą drausti statyti kūrinius galima paaiškinti. Viskas prasidėjo, kai Th. Bernhardas išleido knygą „Kirtimas“. Joje būrį žinomų menininkų apkaltino dvasine prostitucija, parsidavimu, kad jie pardavė savo bekompromisiškumą. Kilo pyktis, viskas pasiekė teismą, knygos leidimas buvo konfiskuotas. Nuo to laiko Th. Bernhardas tapo taikiniu, jis imtas beatodairiškai pulti. Triukšmas dėl „Didvyrių aikštės“ kilo dar niekam net nemačius paties kūrinio. Savaitę vyko demonstracijos, kuriose reikalauta nestatyti šios pjesės. Premjeros dieną žiūrovus į salę lydėjo būrys pareigūnų. Prasidėjęs spektaklis buvo pertrauktas, policijai teko išvesti jam trukdančius žmones. Galiausiai, pasibaigus veiksmui, kilo ilgiausi istorijoje aplodismentai – jie truko 30 minučių.  Tai buvo jau net ne aplodismentai, bet manifestas. Tačiau darbas jau buvo padarytas – Th. Bernhardas visiškai užsigniaužė. Galima sakyti, tai lėmė ir jo mirtį.

Ką „Didvyrių aikštėje“ užčiuopėte aktualiausio mūsų laikams?

– Tai, ką vieni žmonės daro kitiems. Ir daro be jokių priežasčių. Neapykanta, kuri tampa tiesiog asmenybės charakterio bruožu, lyg augalas auginama ir laistoma šeimoje. Kyla neapykanta kitokiam žmogui, įvairovės baimė. „Didvyrių aikštėje“ kalbama apie antisemitizmą, bet tai – tik vienas iš iracionalaus ir destruktyvaus žmogaus elgesio modelių. Pjesė kalba apie tai, kaip destruktyvus elementas atsiranda aukščiau už konstruktyvų.

Manote, kad nuo holokausto laikų mes niekuo nepasikeitėme?

– Galima sakyti, kad ši žaizda nenori užgyti. Net atvirkščiai – ji skleidžia dar daugiau nuodų. Žmogus nemoka pripažinti dalykų, kurie glūdi pasąmonėje ir prie kurių paprastai neprieisi. Austrų visuomenė, kaip ir vokiečiai, iki galo nepabandė pripažinti savo kaltės. Austrai sako: mes juk buvome aukos. Bet niekas neatsimena, kad ir būdamas auka galėjau išduoti. Tada, kai išdaviau, buvau kitas žmogus. Dabar jo nepažįstu. Bet sutikęs esantį kitoje pusėje nei aš, pavyzdžiui, žydą, vėl pajuntu nepripažinimo ir neapykantos jausmą. Tos neapykantos savyje net neatpažįstame. Daug žmonių sako: ak, nesu antisemitas, homofobas ir taip toliau. Bet taip tvirtindami jie tik užveria savo asmenybės dalį, kurioje slypi Pandoros skrynia.

Pjesė vadinasi „Didvyrių aikštė“ kaip ir reali aikštė Vienoje, kurioje 1938 m. prijungimo prie Vokietijos dieną ovacijomis pasitiktas Hitleris. Ar tai nekelia tam tikrų klausimų apie šių dienų didvyrius?

– Be abejo. Šiuolaikinėje mūsų istorijoje daug tokių pavardžių. Vienas „Didvyrių aikštės“ personažų sako, kad tuo metu, kai žmonėse įsivyrauja chaosas ir dvasinės šiukšliadėžės, užtenka atsirasti vienam lyderiui, kuris visa tai nuves į katastrofą. Tokiomis aplinkybėmis „stiprūs“ žmonės išlenda nuolat lyg lervos. Dauguma lyderių išmiršta, nes visgi nepajėgia įkalbėti aplinkinių leistis į visišką pamišimą, kuris viską nušluotų lyg lavina. Dažniausiai tokie stiprūs asmenys patys save uždusina. Tikiuosi, kad ir dabartinis lyderis Rytuose uždus anksčiau, nei užkris ant visos Europos.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 134580 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-03-31 16:24:57 [post_date_gmt] => 2015-03-31 14:24:57 [post_content] => (Dmitrijaus Matvejevo nuotr.) [post_title] => 2015-03-14 4 foto-D.Matvejev1 small [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => 2015-03-14-4-foto-d-matvejev1-small [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-03-31 16:24:57 [post_modified_gmt] => 2015-03-31 14:24:57 [post_content_filtered] => [post_parent] => 134579 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/03/2015-03-14-4-foto-D.Matvejev1-small.jpg [menu_order] => 1 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [1] => stdClass Object ( [ID] => 134581 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-03-31 16:26:56 [post_date_gmt] => 2015-03-31 14:26:56 [post_content] => (Dmitrijaus Matvejevo nuotr.) [post_title] => 2015-03-17 47 foto-D.Matvejevas small [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => 2015-03-17-47-foto-d-matvejevas-small [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-03-31 16:26:56 [post_modified_gmt] => 2015-03-31 14:26:56 [post_content_filtered] => [post_parent] => 134579 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/03/2015-03-17-47-foto-D.Matvejevas-small.jpg [menu_order] => 2 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai