Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Vertės žemėlapiai

Viktorija Vitkauskaitė, „Intelligent Life“ | 2014-12-29

Lietuvos banko Pinigų muziejus drąsiai galėtų pretenduoti į vieno inovatyviausių ir interaktyviausių šalyje vardą. Tačiau su grafiku, daugelio lietuviškų litų banknotų autoriumi Giedriumi Jonaičiu po jį vaikštinėjanti Viktorija Vitkauskaitė įsitikina: gyvas žodis ir autentiška patirtis vis dar gerokai įdomesni už moderniausią interakciją.

Ekspozicijoje atsiduri iškart, kai įeini pro duris įleisdamas ir kelias akimirkas Gedimino prospekto garsų. Čia nėra jokios amortizuojančios bilietų kasa–drabužinė–suvenyrų ir leidinių skyrius įžangos: peržengęs slenkstį patenki tiesiai į salę. Pinigų muziejuje erdve nesišvaistoma.

Lengvai sutrikusia mina tik įėjusi tikriausiai stovėčiau ilgiau. Bet suvokiu, kad pašnekovui ši tegu ir labai moderniai įrengta ekspozicija žada kur kas mažiau atradimo džiaugsmo. Vilniaus dailės akademijoje grafiką dėstantis profesorius retkarčiais čia užsuka su savo studentais. Kaip būsimieji grafikai, taip ir mes ilgiausiai sukiojamės prie stendų, kuriuose eksponuojami nuo 1993 m. apyvartoje pasirodę litų banknotai. Beveik visus juos G. Jonaitis kūrė nuo pat pradžių arba savo ranką pridėjo vėliau, kai buvo leidžiamos naujesnės versijos.

Kažkodėl pirmiausia žvilgsnis įsiremia į stiklu pridengtus 1, 2 ir 5 litų vertės banknotus. Galbūt dėl apimančio dviprasmiško jausmo: nuo 2007-ųjų kovo iš apyvartos išimti popieriniai šių nominalų pinigai atrodo ir puikiai pažįstami, ir drauge – labai seniai matyti. Vieno lito kupiūra su Žemaitės portretu jau chrestomatinė, atmintyje įstrigusi iki menkiausių detalių – kietai sučiauptų rašytojos lūpų ar skarelės mazgo. Tačiau G. Jonaitis pamena, kad dėl šio banknoto buvo kilęs šioks toks triukšmas: iš pradžių ant jo ketinta vaizduoti šv. Jurgį. Bet apsižiūrėta, kad nė ant vieno pinigo nebus moters portreto. Todėl idėją nutarta paaukoti dėl lyčių lygybės ir ant mažiausio nominalo kupiūros pavaizduoti XIX a. rašytoją.

Netrukus ir tie pinigai, kuriuos daugiau kaip dvidešimt metų kasdien laikome rankose, taps istorijos dalimi. Mažiausiai tiek pat laiko grafikas G. Jonaitis negalės pabėgti nuo klausimo „ar tau negaila?“ Ar negaila savo kūrinių, kuriuos netrukus matys tik kolekcininkai ir muziejininkai? Menininkas šypteli, kad anksčiau į šį klausimą atsakydavo neigiamai, o dabar vis pagalvoja: sentimentų yra likę. Vis dėlto jo, skambiai vadinamo lietuviškų litų tėvu, požiūris į šį vaidmenį lieka kuklus: „Manęs vis klausdavo: kaip jautiesi sukūręs litus? Ogi niekaip, normaliai. Jei ne aš, tada kas nors kitas būtų tai padaręs.“

 

G. JONAITIS IKI ŠIOL sako nežinantis, kodėl būtent jis 1989-aisiais sulaukė profesoriaus Petro Repšio skambučio ir kvietimo dalyvauti būsimų litų kūrėjų grupėje. Grafiko Raimondo Miknevičiaus vadovaujami menininkai pasiskirstė, kuris kurį banknotą kurs. Asmenybės, kurios turėjo būti pavaizduotos ant konkrečių kupiūrų, jau buvo atrinktos ir nurodytos: tą darbą atliko politikų, istorikų, bankininkų komisija.

Galiausiai pirmųjų lietuviškų pinigų autorių ir jų kūrinių sąrašas susiformavo toks: Ray Bartkus sukūrė pirmąjį 50 litų banknotą, Justas Tolvaišis – 20 litų, Rytis Valantinas – 100 ir 200 litų vertės banknotus. G. Jonaičiui priklauso pirmųjų 1, 2, 5, 10, vėliau – ir 500 litų autorystė. „Man visada patiko lėktuvai, todėl pasirinkau kurti 10 litų“, – kupiūros su lakūnais Steponu Dariumi ir Stasiu Girėnu istoriją pasakoja pašnekovas. Šis pinigas sulaukė didelio dėmesio toli už Lietuvos. R. Bartkus žurnalui „Intelligent Life“ anksčiau yra sakęs, kad lietuviška dešimtinė buvo populiari dešimtojo dešimtmečio Niujorko gėjų baruose: čia už ją galėjai gauti ne vieną taurelę gėrimo. Ją įvertino ir profesionalai: prieš kelerius metus 10 litų atvaizdas papuošė kasmečio JAV pinigų katalogo „World Paper Money“ viršelį.

Tačiau tada, pačioje kūrybinio proceso pradžioje, apie niujorkus ir prestižinius leidinius niekas negalvojo. Lietuva be savo valiutos buvo gyvenusi daugiau nei 50 metų. „Pradėjome nuo nulio, nes niekas neturėjo patirties, nežinojo, kaip tai reikia daryti, kokie banknotai turi būti“, – vyravusias nuotaikas prisimena pašnekovas. Maža to, iš pradžių neapleido abejonė, ar apskritai litas egzistuos. Nacionalinės valiutos idėja gyvavo jau kurį laiką: pirmasis viešai ją iškėlė profesorius Stasys Uosis Lietuvos ir Estijos mokslininkų susitikime Vilniuje 1988-aisiais. Ta mintis sulaukė nemenko nomenklatūrininkų pasipriešinimo. Vis dėlto jos užgesinti priešininkams nepavyko ir lito kūrimo darbai įsibėgėjo.

Atsakingo uždavinio nepabūgusiems menininkams laisvės buvo palikta mažai. Motyvas, siužetai, struktūra, tekstinės informacijos ir banko vadovo parašo vieta – visa tai buvo nuleista iš aukščiau, o kūrėjams reikėjo sugalvoti meninį šios užduoties sprendimą. Teko piešti didelius ant pinigų vaizduoti pasirinktų asmenybių portretus, kuriuos komisija analizavo po milimetrą, piešiniais imituoti graviravimo technologiją.

Toks skrupulingumas šiek tiek stebino garsiausias užsienio spaustuves, kuriose buvo spausdinami lietuviški pinigai. G. Jonaitis iki šiol prisimena skaudų įspūdį Anglijoje, pamačius pirmąjį nepriklausomos Lietuvos banknotą – 5 litus. „Vos neapsiverkiau. Kai darėme eskizus, reikėjo parengti toninį reverso, averso piešinį, atskirai nupiešti portretą. Visa tai spaustuvės dizaineriai turėjo paversti į grafines struktūras – ir vaizdas gimdavo jau kitas. Atspausdintas ant pinigo vaizduojamas šešėlis man atrodydavo per kietas, o spaustuvininkas nesuprasdavo, ko iš jo noriu“, – pasakoja grafikas. Spausdinimas tiesiog sunaikindavo kai kuriuos niuansus, kurie menininko akims buvo tokie svarbūs. Didžiausiose Europos spaustuvėse lankęsis G. Jonaitis sako, kad į valiutos spausdinimą ten buvo žvelgiama šaltai profesionaliai. Dvejonėms, linija gražiau atrodytų siauresnė ar platesnė, niekas negaišdavo laiko. Tačiau litų autoriai nenusileido: iškomandiruoti Lietuvos banko, jie sėdėjo Vokietijos, Anglijos, Prancūzijos spaustuvėse ir ginčijosi, aiškino, kaip turi atrodyti banknotai.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 133258 [post_author] => 504 [post_date] => 2015-01-05 12:18:05 [post_date_gmt] => 2015-01-05 10:18:05 [post_content] => (Dariaus Markūno nuotr.) [post_title] => Giedrius Jonaitis [post_excerpt] => Baigiantis lietuviško lito istorijai G. Jonaitis vis dažniau sulaukdavo klausimo, ar jam negaila atsisveikinti su litais. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => dmr_5567 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-01-05 12:18:05 [post_modified_gmt] => 2015-01-05 10:18:05 [post_content_filtered] => [post_parent] => 133257 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/01/DMR_5567.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai