Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Vilniaus poetė ir poetės Vilnius

Viktorija Vitkauskaitė, „Intelligent Life“ | 2013-11-30

Juditos Vaičiūnaitės atminimo ženklas iš gražios iniciatyvos virto liūdnu pavyzdžiu, kaip noras pagerbti gali tapti nepagarba. Poetei skirtos skulptūros atsiradimo istoriją Viktorija Vitkauskaitė sekė su viltimi, kad dar ne vėlu tai pakeisti.

„Mamos vardas irgi buvo Viktorija“, – baigiantis pirmajam pokalbio pusvalandžiui šypteli Ula Vaičiūnaitė, poetės J. Vaičiūnaitės dukra. Dar vienas patvirtinimas, kiek daug nežinomų dalykų gali slėpti standartinė, mokyklos suole įkalta frazė „Judita Vaičiūnaitė buvo miesto poetė“. Nepasakysi, kad klaidinga: poetė iš tiesų turėjo du vardus – Viktorija Judita, be to, Vilnius nuo jos kūrybos buvo neatsiejamas. Kaip ir ji nuo Vilniaus.

Į sostinę iš gimtojo Kauno J. Vaičiūnaitė persikėlė būdama vos septyniolikos. Nors dar prieš tai kasmet atvykdavo paviešėti į Vilnių, apsistodavo pas giminaičius. Sostinėje gyveno abu anksti mirusio jos tėvo broliai: kunigas Juozas Vaičiūnas bei dramaturgas Petras Vaičiūnas – garsiojo eilėraščio „Mes be Vilniaus nenurimsim“ autorius, kuriam vienam pirmųjų būsima poetė drįso parodyti savo kūrybą. Pagaliau visa moterų trijulė – našlė mama, Judita ir jos sesuo Dalia – persikėlė į Vilnių. Devynerius metus gyveno „labai prastame bute labai gražioje vietoje, prie pat Vilnelės“, – taip pirmąjį būstą prisiminė J. Vaičiūnaitė, 1994 m. kalbėdama Lietuvos radijo laidoje. Tačiau tie namai kone avarinės būklės pastate buvo prie pat Šv. Onos bažnyčios, Skaisčiausios Dievo Motinos cerkvės, Užupio, ir tai estetikai jautriai jaunai poetei kompensavo daug ką. Jau po jos mirties pasirodžiusi memuarinės prozos knyga pavadinta „Mabre viešbutis“: ten, kur dabar yra šis viešbutis, kadaise ir buvo poetės namai.

Tačiau vien Vilniui savintis J. Vaičiūnaitės kūrybos įkvėpėjo vaidmenį nebūtų teisinga. Poetė ne kartą yra sakiusi, kad jos įkvėpimo žemė buvo ir Kaunas – vaikystės miestas, kuriame augo tarpukario inteligentų aplinkoje. Dar prieš „Mabre viešbutį“ išleista pirmoji atsiminimų knyga „Vaikystės veidrody“ – graži duoklė gimtajam miestui. Ir dviejų jos skyrių pavadinimai – „Žaliakalnio sodai“ bei „Vilniaus reminiscencijos“ – liudija anaiptol ne dviejų miestų takoskyrą, bet sentimentalias ir estetines jungtis. Vis dėlto didžiąją savo gyvenimo dalį poetė praleido Vilniaus senamiestyje, ir ta kasdienybė negalėjo neįaugti į jos poeziją. „Eilėraščiai atsiranda iš kasdienybės labiausiai, iš to paties poeto gyvenimo. Ir, aišku, kažkoks niuansas būtų buvęs kitas“, – taip radijo laidoje svarstė J. Vaičiūnaitė įsivaizduodama, kokia būtų buvusi jos poezija be Vilniaus senamiesčio kasdienybės.

Įvairiuose interviu ne kartą kvočiama, kurį miesto fragmentą, pastatą, gatvę vertina ar mėgsta labiausiai, kūrėja to vieno „labiausio“ neišskirdavo. Vilniaus tyrinėtojo Vlado Drėmos mokslinis palikimas, senų Vilniaus pastatų sąvadų tyrinėjimai atskleisdavo jai miesto istorijos sluoksnius. Kavinės, kuriose parašyta daugybė eilėraščių ir kurių, deja, šiandien nė vienos nėra išlikusios, buvo aktyvios Vilniaus dabarties detalė. Kreivos Senamiesčio gatvės, bažnyčių frontonai, kiemų labirintai – kasdienio maršruto į namus fragmentai.

Viena dažniau J. Vaičiūnaitės lankomų erdvių jau persikėlus gyventi į butą Vokiečių gatvėje buvo S. Moniuškos skveras. Tik už kelių šimtų metrų nuo namų esančiame skvere, prie tais laikais uždarytos Šv. Kotrynos bažnyčios poetė dažnai ateidavo tiesiog pabūti, rašydavo eilėraščius, vėliau atsivesdavo vos vaikščioti pramokusią dukterį Ulą. Todėl čia buvo nuspręsta įamžinti poetės atminimą.

Į skulptorių Henriką Orakauską su pasiūlymu sukurti įamžinimo ženklą kreipėsi Lietuvos rašytojų sąjunga. Į šią – teatrologė Gražina Mareckaitė. Su J. Vaičiūnaite jos nebuvo itin artimos draugės, poetė labiau bendravo su Aušra Marija Sluckaite-Jurašiene. Tačiau G. Mareckaitė ir J. Vaičiūnaitė visą laiką sukosi viename bendraminčių ratelyje, buvo šalia viena kitos.

Iniciatyvos įamžinti atminimą ėmusis teatrologė įsivaizdavo, kad apie poetę vilniečiams primins koks nors labai kuklus ženklas – galbūt tiesiog metalinė lentelė su eilėraščiu. Tačiau H. Orakauskas į užduotį pažvelgė kūrybiškiau. Skulptoriaus vizijoje J. Vaičiūnaitę ir jos kūrybą įkūnijo kaldinta ažūrinio skėčio ir lakštingalos kompozicija. „Žmogus, ypač poetas, yra beginklis. Tai norėjau parodyti tuo ažūriniu skėčiu: jis lyg ir apsauga, bet tik iliuzinė. O ant skėčio tupintis paukštis – jau šviesesnė, linksmesnė gaida“, – savo sumanymą aiškino menininkas. Jis padarė ir metalinę lentelę su J. Vaičiūnaitės eilėraščio posmu, papildžiusią skulptūrinį ansamblį.

Kartu su Rašytojų sąjungos atstovais skulptūrai buvo išrinkta vieta. Prie istorinės sienos, juosiančios S. Moniuškos skverą, fasadinės pusės ažūrinis skėtis niekaip nelipo: pasak skulptoriaus, tai visai kitokia stilistika, kita epocha ir estetika. Tad kūrinį nuspręsta įkomponuoti vidinėje sienos pusėje viliantis, kad ankšta erdvė tarp mūro ir buvusio vienuolyno taps jaukiu, ramiu ir lankomu kampeliu.

Nutiko priešingai. Nors 2011 m. vasarą skulptūra buvo atidengta iškilmingai, šiandien akivaizdu, kad ją randa ne tie, kas turėtų rasti. Net ir tarp J. Vaičiūnaitės kūrybos gerbėjų tebėra apstu tokių, kurie apie šį kūrinį apskritai negirdėjo, o gal girdėjo, bet taip ir neaptiko. Iš sieną išterliojusių grafičių, šiukšlių, nuorūkų akivaizdu, kad užsukantiems į šį kampelį poezija rūpi mažiausiai.

Giliausia duobė šioje istorijoje buvo pasiekta praėjusių metų vasarą: vienuolyno patalpose įrengiant vyninę, skulptūros prieigos virto lentų, gelžgalių ir šiukšlių krūva, čia pat keliems mėnesiams buvo pastatyti du biotualetai. Šiuos, kilus didžiuliam rašytojų bendruomenės pasipiktinimui, pagaliau susivokta išvežti. Tačiau kitos problemos liko.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 124545 [post_author] => 504 [post_date] => 2013-11-29 16:44:10 [post_date_gmt] => 2013-11-29 14:44:10 [post_content] => (Asmeninio archyvo nuotr.) [post_title] => poete [post_excerpt] => J. Vaičiūnaitė dažnai vadinama Vilniaus poete. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => poete [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2013-11-29 16:44:10 [post_modified_gmt] => 2013-11-29 14:44:10 [post_content_filtered] => [post_parent] => 124539 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2013/11/poete.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [1] => stdClass Object ( [ID] => 124549 [post_author] => 504 [post_date] => 2013-11-29 16:45:33 [post_date_gmt] => 2013-11-29 14:45:33 [post_content] => (V. Reivyčio nuotr.) [post_title] => poete [post_excerpt] => Poetės įamžinimas Vilniaus senamiestyje iš gražios iniciatyvos virto nepagarbos ženklu. [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => poete2 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2013-11-29 16:45:33 [post_modified_gmt] => 2013-11-29 14:45:33 [post_content_filtered] => [post_parent] => 124539 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2013/11/poete2.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai