Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Kultūra

Visumos: šabakštynas ar Getsemanės sodas?

Gintautas Mažeikis | 2015-05-27

Visumos, pilnatys nesuprantamos taip, kaip regime pavienius daiktus. Suvokti miestą yra daugiau, nei žvelgti į atskiras gatves ir namus.

Gausu žmonių, nemąstančių miesto kaip pilnaties, nors jie gyvena tarp pastatų, troleibusų ir sankryžų. O patirti Kauną ar Vilnių kaip daugialypes ir prieštaringas pilnatis reiškia dar daugiau – ne tik suvokti miesto visumą, bet dar ir ypatingą, būdingą tik mūsų kultūrai, konkrečiam upių ir slėnių kraštovaizdžiui, istorijai. Dažniausiai negebėjimas mąstyti visumų pakeičiamas stereotipais. Toks mąstymas yra visumos nesuvokimo simptomas, pilnaties falsifikatas. Stereotipiškai vertinantys šiauliečius ar panevėžiečius, žemaičius ar suvalkiečius dažniausiai nemoka daryti pagrįstų, vaizdingų, apibendrinančių (sintetinių) sprendinių ir todėl lengvai tiki, daugina tuščias etiketes. Vienetinio daikto, stereotipinės schemos ir konkrečios visumos skirtumą išsamiai apmąstė Erwinas Panofsky knygoje „Ikonologija“. Jis pastebėjo, kad žiūrint į dažus ir pavienes figūras pamatyti „Paskutinės vakarienės“ biblinį, eschatologinį pasakojimą jau yra svarbus visumos patyrimas, atsakingas ir laisvas sprendimas. Suprasti Leonardo da Vinci „Paskutinę vakarienę“, būtent jo stiliaus, laiko ir vietos, paveikslą – visumos mąstymo menas, kuris sujungia temos bendrybę, ypatybę, religinę mistiką ir nepakartojamą stilių. Daugeliui žmonių toks sprendimas neprieinamas ir, žvelgdami į italų genijaus paveikslą, jie mato spalvas, figūras šalia stalo, vardija vertinimo klišes. O tam, kad būtų išvysta kūrinio pilnatis, būtina išmanyti perkeltines figūras, tropus, kompoziciją ir ritmą, stilių, gebėti interpretuoti ir savarankiškai spręsti, ką menininkas nori mums pranešti.

Šis pavyzdys yra reikšmingas aiškinant apie ideologiją ir propagandą, kurios gamina daugybę stereotipinių konstrukcijų, vienodai iškreipiančių vienetinių daiktų ir kultūriškai reikšmingų visumų suvokimą. Pilnatys vystosi dėl savo prieštaringos kilmės ir mūsų sprendimų, o klišės ilgai nekinta. Patirti pilnatį mokomės iš didelių meno kūrinių ir tam sugaištame daug laiko, turime įdėti pastangų, kol įgyjame gebėjimą spręsti, o stereotipiniai pakaitalai patenkina smalsumą iš karto ir apgauna. Taip atsitinka mąstant kompleksišką ir daugiamatį dalyką – valstybę. Vietoj jos įvairovės raidos supratimo, numatančio daugelio istorijos ir literatūros kūrinių nag­rinėjimą, patriarchų dvasios skaitymą, nuolat ir gausiai pateikiama stereotipų: bejausmių schemų, prekės ženklų. Juo labiau komercinė kūrybinė industrija skatina kurti ir dauginti valstybės prekės ženklus. Sudėtingą pilnatį pakeitus ženklinėmis figūromis žmogus pripratinamas mąstyti mechaniškai ir magiškai. Vien vardas turi atstoti pilnaties proceso suvokimą, o ženklų kartojimas, atrodo, gali pagerinti piliečio būklę. Mechaniniai reikalavimai ir maginės viltys rodo, kaip smarkiai valstybės kaip prekės suvokimas sugriovė gebėjimą savarankiškai ir atsakingai spręsti apie pilnatis.

Be didžiųjų literatūros kūrinių, be ilgalaikių, laisvų ir kūrybingų istorijos ir meno studijų jokia valstybė neatsiveria. Konstitucija yra tik įžanga į jos dvasią, be kurios sprendimai apie šalį tėra įstatymo, prekės ženklo arba stereotipo kartojimai. Visumai mąstyti reikia ypatingos vaizduotės, specialaus kognityvinio, autonominio veiksmo: sintetinio sprendimo, pavienius ir priešingus dalykus paverčiančio hipotetiniu dėsniu, kurį verta arba įgyvendinti, arba su kuriuo reikia kovoti. O prekinis ar propagandinis mąstymas atplėšia žmogų nuo galimybės būti atsakingam už savo sprendimus. Dar daugiau, stereotipų kartojimas panaikina patį visuomeninį skonį, pašalina gilių, daugiamačių ir prieštaringų politinių visumų patyrimą. Štai kodėl visumų pakaitalais – prekės ženklais, stereotipais, emblemomis – lengva manipuliuoti. Šiuos stabus, chimeras ir kentaurus smarkiai kritikavo filosofas Arvydas Šliogeris. Tačiau buvo matyti, kad niekas šių Augėjaus arklidžių neišvalys.

Kas nors gali sakyti atvirkščiai: šis krūmų šabakštynas yra Getsemanės sodas, paskutinės Kristaus nakties ir išdavysčių patirties vieta. Sukčius dar pridurs: jei už dvasios šabakštynų nematai Dievo alyvmedžių, už krūmynų – sielos gundymo sodų, vadinasi, esi apgautas ir suklaidintas. Sakys, tikra kita pilnatis. O gal meluoja ir nėra jokio sodo, tik šabakštynas? Ir paveikslas ne L. da Vinci, tik nevykusi jo kopija. Melagingo pakeitimo atveju bet kokia šiukšlė pateikiama kaip mistikos ir gelmės kupinas įvykis, naudojamasi žmogaus polinkiu paklusti stereotipiniams tvirtinimams ir prekinei įtaigai. Manipuliuojant apie jokią Getsemanės sodo metafiziką, atveriančią sielos Golgotą, negali būti ir kalbos. Šie alegoriniai daugiaprasmiai vaizdai per sudėtingi. Nesvarsčiusiam ilgų meno kūrinių ir istorijos traktatų viskas daug paprasčiau: propaganda ir popkultūra bet kokį šabakštyną, bet kokių ženklų sąvartyną gali pavadinti legendiniu sodu. Rusijoje teigiama, kad ši šalis yra Eurazija, istoriškai jungianti šimtus tautų: rusus, baškirus, totorius, komius… į vieną visumą. Bet ar tikrai yra Eurazija? Ilgą laiką Rusijos imperija vadinta tautų kalėjimu. Kaip šis visumos vaizdinys buvo paverstas žydinčios vienovės ženklu? Kartais sakoma: ten, kur gyvena rusakalbiai, yra rusų pasaulis. Ar baltarusių ir ukrainiečių, totorių buvimas rodo kokį nors rusų pasaulį? Visumos buvimas DAR turi būti įrodytas svariais argumentais apie būtinus žmonių tarpusavio santykius, kurie piliečiams suteikia tam tikros formos vienovę. Ši kritika tinkama visoms visumoms: Eurazijos, rusų pasaulio, ES. Tai, kad mes esame ES, gali tinkamai spręsti daug romanų apie istorinius lūžius ir panašias patirtis skaitę žmonės, detaliai analizavę Europos ryšius ir santykius. Kitiems ES paliekama kaip prekės ženklas, kuris tik dėl reklamos ypatybių labiau blizga nei Nepriklausomų valstybių sandrauga. Dar visai neseniai Lietuvoje kalbėta apie pasaulio Lietuvą. Ar tik ji neprasimanyta? Ar yra pakankamai požymių: komunikacinių, migracijos, ekonominių ir kultūrinių santykių? Ar pasaulio Lietuvą galime apčiuopti kaip galią ir apie ją spręsti? Kaip ta galia galėtų atrodyti: kaip bendruomenė, komunikacija, ekonominiai santykiai? O jei tokių ryšių neatrandame ir apie juos sprendžiame nesavarankiškai, gal ir jokios pasaulio Lietuvos nėra bent jau sprendžiančiajam? Kaip nėra ir jokio rusų pasaulio. Visa tai tik madingi burbulai, chimeros, melagingi vardai ir jų propaganda.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 135079 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-05-12 16:58:22 [post_date_gmt] => 2015-05-12 14:58:22 [post_content] => (Vida Press nuotr.) [post_title] => Religion [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => religion [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-05-12 16:58:22 [post_modified_gmt] => 2015-05-12 14:58:22 [post_content_filtered] => [post_parent] => 135078 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/05/Menas2-small.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai