Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Lietuva

Daugiau drąsos

Tomas Janeliūnas | 2015-04-01

Turėtume drąsiau projektuoti savo ateitį ir bandyti prisivyti ne Estiją, o siekti patekti į pasaulio ekonomikos branduolį, kaip teigia sociologas prof. Zenonas Norkus. Savo tyrimuose jis lygina tarpukario ir modernios Lietuvos ekonomikos, politikos ir socialinio gyvenimo pasiekimus. Nors pagal trukmę jau pralenkėme tarpukario valstybės gyvavimą, pažanga ne visose srityse tokia sparti kaip anuomet. Su Z. Norkumi kalbėjosi IQ politikos redaktorius Tomas Janeliūnas.

Atkurtoji Lietuva mini 25-metį. Ar pokomunistinė šalis pagal savo pažangą ir įtaką visuomenės gerovei jau pralenkė tarpukario Lietuvos socialinių ir ekonominių reformų svarbą?

– Ir tapusi nepriklausoma, ir atkūrusi nepriklausomybę Lietuva susidūrė su panašiu iššūkiu – kaip integruotis į pasaulio ekonomiką. Juk Rusija iki Pirmojo pasaulinio karo buvo neką mažiau uždaras ūkis, palyginti su jos įpėdine Sovietų Sąjunga. Pirmajai Lietuvos Respublikai reikėjo atsigauti po Pirmojo pasaulinio karo ir Nepriklausomybės kovų, o atkurti nepriklausomybę 1990-aisiais pavyko taikiai. Atsižvelgiant į šį svarbų skirtumą, tarpukario Lietuvos ūkio pažanga – įspūdinga. Istorikai sutaria, kad apie 1924 m. šalis pasiekė 1913 m. lygį, o iki 1938-ųjų bendros nacionalinės pajamos padvigubėjo. Iki Pirmojo pasaulinio karo pinigų Lietuvos ūkininkai prasimanydavo daugiausia iš linų. Jų eksportu valstybė vertėsi ir pirmaisiais nepriklausomybės metais. Taip pat buvo gabenama neapdirbta mediena, o į kaimynę Vokietiją vežami gyvi gyvuliai ir paukščiai. Papjauti jų vietoje ir išdoroti taip, kad mėsa atitiktų ir tais laikais turtingų šalių rinkas budriai saugojusių sanitarijos inspekcijų reikalavimus, lietuviai dar negebėjo. Tačiau tarpukario nepriklausomybės pabaigoje Lietuvą jau sėte nusėjo pieno supirkimo punktų tinklas, buvo sukurta moderni maisto pramonė ir gamino tarptautinėse rinkose konkurencingą produkciją, – sviestą ir bekoną, kurie įsitvirtino labai reiklioje Anglijoje.

Kita vertus, pokomunistinės Lietuvos bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui 1990 m. lygį pasiekė tik 2003–2004 m. Pasaulio banko duomenimis, 2013-aisiais šalies BVP vienam gyventojui vidutiniškai buvo 57 proc. didesnis už 1990 m. rodiklį. Tik reikia pridurti, kad per tą laiką Lietuvos žmonių skaičius apie 18 proc. sumažėjo, vadinasi, per beveik ketvirtį amžiaus bendra BVP apimtis išaugo vos apie 27 proc.

Tarpukario Lietuva nuo 4 iki 7 proc. nacionalinių pajamų išleisdavo gynybai, ji negaudavo ir ES subsidijų. Tad su tarpukario Lietuva lygindamiesi ūkio pažangos tempais, negalėtume kuo nors ypač didžiuotis. Taip, atkurtos nepriklausomybės metais pinigų turinčių asmenų gyvenimas tapo patogesnis: atidaryta itin modernių prekybos tinklų, aplink didžiuosius miestus išaugo įspūdingų individualių namų kvartalų. Paslaugų, vartojimo, gyvenimo kokybės sferos pažanga – didžiulė. Kebliau ją teigti kalbant apie gamybą, naujų „firminių“ lietuviškų produktų sukūrimą ir įsitvirtinimą užsienio rinkose.

Tarpukario Lietuvos ekonominę sistemą įvardijate kaip valstybinį kooperacinį kapitalizmą, o šiuolaikinį ūkį – kaip neoliberalią kapitalizmo formą. Kuo šie režimai skiriasi ir kurį laikytumėte efektyvesniu?

– Tarpukario Lietuva buvo tipiška besivystanti šalis – agrarinė, kaimiška ir dar ne visai raštinga. Dvi jos didžiausios, tarpusavyje susijusios ūkio raidos problemos buvo didžiulis paslėptas nedarbas ir kapitalo stygius. Todėl kooperacijos plėtra ir valstybės investicijos į eksportui gaminančios pramonės sukūrimą buvo geriausia politika ir vargu ar turėjo kitų alternatyvų. Būdama labai atsilikusi nuo technologiškai pažangesnių valstybių, Lietuva galėjo rinktis tik „kopijuojančios“ raidos kelią. Buvo net konkreti šalis, kurios sėkminga patirtis imituota iki smulk­menų, – tai Danija. Kalbant teoriškai, anuo metu pagrindinė problema buvo rinkos nesėkmės, su kuriomis ir kovojo kooperacijos sąjūdis, o valstybės kluptelėjimų rizika išliko menka.

Šiuolaikinė Lietuva tokių vadinamųjų atsilikimo pranašumų nebeturi, todėl dabar tarpukario receptai tikriausiai nebeveiktų. Neoliberalios ekonomikos požiūriu proveržį gali paskatinti tik inovatyvios privačiojo verslo iniciatyvos, nors šią doktriną ir ne visai atitinka garsiųjų Rytų Azijos tigrų sėkmės istorijos.

Daug dėmesio skiriate žemės reformoms tarpukaryje ir žlugus sovietų režimui. Teigiate, kad tarpukariu vykdyta tokia pertvarka visuomenę suvienijo, o pokomunistinė – suskaldė. Kodėl taip atsitiko?

– Iš tikrųjų, Pirmosios Lietuvos Respublikos istorija prasidėjo nuo revoliucinio nuosavybės santykių pertvarkymo, kuris savo mastu ir padariniais lyginamas su privatizacija ir dekolektyvizacija atkūrus nepriklausomybę. Nepamirškime, kad žemė anuo metu buvo pagrindinis tautos turtas, o iki 80 proc. gyveno iš žemės ūkio pajamų. Kita vertus, daugiau kaip 25 proc. visos žemės valdė tik kokie 2 tūkst. žemvaldžių. Absoliuti jų dauguma buvo arba lenkų mažumos atstovai, arba sulenkėję lietuviai, kaip jie vadinti to meto lietuviškoje spaudoje. Jie vaizduoti ir kaip Lenkijos, atėmusios iš Lietuvos istorinę sostinę Vilnių, „penktoji kolona“, lenkintojai ir pan. Tad žemės reforma tapo tautą vienijančia kova su vidaus ir išoriniu priešu, kerštu už „tautos išdavystę“, nutautėjimą. Likvidavus stambiąją žemės nuosavybę sumažėjo turto ir pajamų pasiskirstymo nelygybė, šalies visuomenė tapo tvirčiau integruota. Didieji žemvaldžiai nukentėjo, užtat iki 40 tūkst. naujakurių įsteigė ūkius, iki 30 tūkst. mažažemių pasididino valdas. Tad pralaimėtojų buvo palyginti nedaug, o ir tie prarado ne viską – jų nuosavybėje liko dvarų centrai, inventorius ir 80 ha žemės.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 134163 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-03-05 17:16:26 [post_date_gmt] => 2015-03-05 15:16:26 [post_content] => (Dariaus Markūno nuotr.) [post_title] => DMR_0576 small [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => dmr_0576-small [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-03-05 17:16:26 [post_modified_gmt] => 2015-03-05 15:16:26 [post_content_filtered] => [post_parent] => 134162 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/03/DMR_0576-small.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai