Nesutarimai dėl lenkiškų pavardžių rašybos, vietovardžių ar švietimo iš esmės netrukdo Lietuvos ir Lenkijos ekonominiams santykiams, todėl reikia ieškoti kitų veiksnių, galinčių padėti Vilniui ir Varšuvai pradėti politinį bendradarbiavimą ir tuo pačiu išspręsti įšaldytus konfliktinius – palyginti menkus – klausimus.

Lietuva ir Lenkija neturi tikrų dvišalių santykių, o Lenkijos lyderystės ambicijos apsiriboja noru vadovauti, pastebi Wojciechas Borodziczius-Smolinskis, kaimyninės šalies nevyriausybinio Tarptautinių santykių centro direktoriaus pavaduotojas.

„Lenkų išdidumas šiek tiek problemiškas. Pirma, mes didžiuojamės, kad esame didžiausia valstybė regione. Antra, mes esame viena didžiausių šalių Europos Sąjungoje. Trečia, mes esame ekonominės krizės nepaliesta sala. Ketvirta, mes sėkmingai baigėme pirmininkauti Europos Sąjungai ir tai tarsi suteikia mums išskirtinę teisę būti regiono lyderiais. Tačiau būti lyderiu reiškia vesti į priekį, o ne įsakinėti. Tai paprastas dalykas, kurį visąlaik užmirštame“, – teigė politikos ekspertas.

Rytų Europos studijų centre (RESC) Vilniuje vykusios diskusijos dalyviai pastebėjo, kad nepaisant atšalusių santykių  (arba įkaitusio konflikto), Lietuvoje sėkmingai veikia tokie lenkų verslai kaip „PZU“ draudimo bendrovė, „Orlen“ Mažeikiuose – ir netgi pozityviai kalbama apie lenkų dalyvavimą Visagino atominės elektrinės projekte.

Tačiau politiniame lygmenyje dvišalių tikrąja šio žodžio prasme projektų nėra, Varšuvos iniciatyvos Lietuvoje nukreiptos nebent į lenkų tautinę mažumą, teigia ekspertas iš Lenkijos.  Jis pateikia alternatyvaus požiūrio idėją: Lenkijos vyriausybė galėtų skirti stipendijas, skirtas Lietuvos studentams mokytis Lenkijoje, bet nebūtinai Lietuvos lenkams, o paprasčiausiai – studentams.

Tuo metu Lenkijos politikai bendradarbiauja tik su LLRA, tačiau neieško nei ideologiniu pagrindu grįsto kontakto su Lietuvos kairiaisiais ar dešiniaisiais (neskaitant kontaktų Europos Parlamento frakcijoje, kurie dvišaliams santykiams nėra reikšmingi), nei kontakto su aukštesnes pozicijas didžiosiose Lietuvos partijose užimančiais lenkais.

Be to, pasak analitiko, Lietuvos-Lenkijos santykiai yra tapę Lenkijos vidinio politinio diskurso įkaitais. Pagrindinės lenkų partijos – konservatyvi „Teisės ir teisingumo“ bei liberali „Piliečių platforma“ – varžosi kuri yra „labiau lenkiška“. Laimi tas, kuris aršiau kovoja už tautiečių mažumas, todėl bet koks tono Vilniaus atžvilgiu sušvelninimas traktuojamas kaip pralaimėjimas. Jis pastebi, kad jei šiame roko koncerte solo gitaromis groja politikai, tai prie būgnų siautėja žiniasklaida, besitaškanti dvišalių nesutarimų detalėmis dėl savo pačios komercinių interesų.

Lenkų lūkesčiai, jog Lietuvos valdžios požiūris į dvišalius santykius ar mažumų problemas pasikeis po Seimo rinkimų, yra naivūs.2 psl. >>

Puslapis 1

• 1
• 2
• 3
• 4