Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Pasaulis

Prancūzų vienybė: kodėl ji neturėtų stebinti ir kodėl ji – sunkiai įsivaizduojama kitur?

Elzė Paukštaitė | 2015-01-15

Sausio 11 d. Prancūzijoje iškilmingai pagerbtos aukos, tą savaitę žuvusios nuo teroristų rankų, ir raiškos laisvė, kurios simboliais tapo mirę satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo“ komandos nariai. Ypač garsiai aidi šie leidinio redaktoriaus Stéphane’o Charbonnier, pažinoto slapyvardžiu Charbas, žodžiai: „Galbūt nuskambės šiek tiek pompastiškai, bet geriau mirsiu stovėdamas, nei gyvensiu klūpėdamas.“

Juos Charbas ištarė 2012 m. rugsėjį, praėjus keletui dienų po to, kai „Charlie Hebdo“ (vėl) išspausdino pranašą Mahometą vaizduojančias karikatūras. Taip jis teigė nebijantis galimos priešiškos reakcijos, prieš tai dar ironiškai užsiminė neturįs nei vaikų, nei žmonos, nei mašinos, nei skolos. Gyvenimo prasmę Charbas siejo su idealo, kuriuo tikėjo, – raiškos laisvės – gynimu.

Apie prasmę būtina kalbėti ir sausio 11-osios Respublikos eitynių Paryžiuje ir visoje Prancūzijoje kontekste – ji simbolinė keletu atžvilgių. Palestinos prezidento Mahmoudo Abbaso ir Izraelio premjero Benjamino Netanyahu fizinį artumą eitynėse (jie žygiavo nutolę vienas nuo kito tik per keletą politinio pasaulio atstovų) galbūt kai kas norėtų pranašiškai sieti su jų politiniu suartėjimu ir Artimųjų Rytų taikos proceso užbaigimu. Kiti prasmę galėjo įžvelgti stebėdami valstybių ar vyriausybių vadovus, kantriai laukiančius eilėje prie Prancūzijos prezidento Eliziejaus rūmų, kad įliptų į autobusą. Beveik visų galimų protokolo taisyklių sulaužymo simbolinė prasmė: visi – net šio pasaulio išrinktieji – esame lygūs ir tokie pat žmogiškai pažeidžiami nelaimės valandą.

Vis dėlto nereikėtų leisti, kad pavieniai politiniai veikėjai, kuriuos anksčiau ar vėliau pakeis kiti, užgožtų dar vieną istoriškai ir politiškai kur kas galingesnę prasmę – Respublikos eitynes kaip prancūzų vienybės išraišką. Tiesa, prie jų prisijungė ir atvykusieji iš užsienio, Respublikos aikštėje plevėsavo kitų šalių vėliavos, o prancūziškasis „Je suis Charlie“ akimirksniu tapo visiems suprantamas. Tačiau privalu akcentuoti būtent prancūzų tautos vienybę ir bandyti atsakyti į klausimą, kodėl ja nereikėtų stebėtis ir kodėl ji būtų sunkiai įsivaizduojama kitose šalyse. Ar tikrai prancūzams raiškos laisvė svarbesnė nei kurioje nors kitoje valstybėje? O gal ši laisvė Prancūzijos kontekste turi specifinę prasmę?

Tiesą sakant, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, šią šalį nesunku apkaltinti liberalizmo trūkumu ir abejingumu liberalizmo skelbiamoms laisvėms, taip pat raiškos laisvei. Turbūt vienas ryškiausių istorinių pavyzdžių – Maximilieno de Robespierre’o vykdytas teroras, neleidęs abejoti Respublikos idealais. Prancūzų sociologo Raymond’o Arono teigimu, bolševikai buvo „robespjeristai“, kuriems vis dėlto „pavyko“, o patys bolševikai buvo įsitikinę, kad jų įvykdytas perversmas – tai „logiška Prancūzijos revoliucijos seka“.

Prancūzų akademikai, tokie kaip filosofas Michelis Foucault ar sociologas Pierre’as Bourdieu, šiek tiek kitaip suformuluotais argumentais teigė, jog tariamai neutrali socialinė erdvė yra dominuojama plika akimi nematomų politinių jėgų. P. Bourdieu laisvę traktavo kaip „iliuziją“, o savo teorinėmis įžvalgomis, pasak akademiko Philippe’o Raynaud, sociologas atskleidė liberalios demokratijos „tikrąjį tikslą“ – padaryti dominuojantį modernų žmogų. Panaši interpretacija girdėti ir iš prancūzų socialinių mokslų atstovų Pierre’o Dardot ir Christiano Laval. Anot jų, neoliberalizmo esmė – žmogaus „pavergimas neregėtomis formomis“. Prancūzijos intelektualai labiau nei bet kur kitur „nemyli“ liberalizmo, kaip teigė sociologas Raymond’as Boudon.

Trumpai tariant, liberalią raiškos laisvę būtų sunku priskirti vien Prancūzijai. Siūlyčiau ieškoti kitų sausio 11 d. į gatves išėjusių prancūzų vieningumo prasmių. Jų neaptarus, kai kam gali kilti iliuzija, kad sekmadienio vienybės akcija galėtų būti nesunkiai pakartojama kitur ar kad Prancūzija šiuo atžvilgiu neišskirtinė, o pati akcija – spontaniška solidarumo bendroms Vakarų vertybėms išraiška. Ieškant atsakymo į klausimą, kas lėmė piliečių susitelkimą sekmadienio eitynėse, vertėtų pabrėžti du esminius Prancūzijos Respublikos politinio modelio aspektus – visuotinio intereso ir tautos, istoriškai suvokiamos kaip vienos ir nedalomos visumos, vienybės svarbą.

Šaltakraujiška teroristų ataka redakcijoje sudavė smūgį ne tik Vakarų visuotinei raiškos laisvei. Tai buvo dar taiklesnis ir gilesnis smūgis į pačius Respublikos visuotinio intereso paširdžius. Kas turima omeny?

Raiškos laisvę Prancūzijos kontekste reikėtų suprasti kaip politinį veiksmą – konstruktyvų indėlį į viešą demokratinę diskusiją, kuri formuoja visuotinį valstybės ir piliečių interesą, o ne kaip individualų aktą, kurio esmė – pats veiksmas. Individualiu veiksmu išreiškiama tai, kas norima, tačiau tokių individualių išraiškų nevienija platesnė, individo laisvą pasirinkimą peržengianti politinė prasmė. Politinio veiksmo baigtis ir esmė nutolusios nuo konkretaus akto. Jos remiasi suvokimu, jog piliečiams privalu dalyvauti viešose diskusijose dėl svarbesnio tikslo, siekiant ne tik savo, bet ir visos politinės bendruomenės gerovės. Individualaus veiksmo galima atsisakyti (esant nepalankioms aplinkybėms, laukiant geresnės progos ar pan.), o politinis veiksmas neleidžia tokios „prabangos“ ir įpareigoja: atsakoma ne tik už save, bet ir už kitus.

Šiame kontekste svarbus ir kitas Prancūzijos Respublikai būdingas dėmuo – laicizmas, kuris šalyje leido atsirasti specifiniam požiūriui į religiją. Jis religijos nedaro vertybe viešojoje erdvėje, tad neapsaugo ir nuo kritiško, pašiepiančio žvilgsnio į ją. Respublikos „religija“ – tai pilietiškumas ar, kitaip tariant, individo pozicija, neleidžianti jam likti abejingam viešuose reikaluose, kad ir kokia raiškos forma tai būtų daroma. „Pilietiškumą“ pakeitęs žodžiu „politiškumas“, prancūzų filosofas Marcelis Gauchet teigė tą pačią mintį. Pasak jo, būtent Prancūzijoje politiškumo aukštinimas kaip alternatyva religijai buvo pats ryškiausias. (Kaip radikalią pilietiškumo apraišką būtų galima minėti 1968-aisiais gegužę šioje šalyje vykusius protestus.)2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 133406 [post_author] => 572 [post_date] => 2015-01-15 17:17:48 [post_date_gmt] => 2015-01-15 15:17:48 [post_content] => (AOP nuotr.) [post_title] => Schweigemarsch in Paris [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => schweigemarsch-in-paris [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-01-15 17:17:48 [post_modified_gmt] => 2015-01-15 15:17:48 [post_content_filtered] => [post_parent] => 133405 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/01/AOP15.19430850.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai