Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Pasaulis

Už teisę būti

Viktorija Vitkauskaitė | 2015-07-02

Pernai pats tapęs Jerzy Giedroyco premijos laureatu, šiemet Adamas Michnikas sveikino naujus jos laureatus – prezidentą Valdą Adamkų ir poetą Tomą Venclovą. Su vienu ryškiausių Lenkijos intelektualų Varšuvoje vykusiose premijos įteikimo iškilmėse IQ kultūros redaktorė Viktorija Vitkauskaitė kalbėjosi apie tai, kuo šalis kaimynė gyvena dabar – tarp rinkimų ir tarp švenčių.

Ką J. Giedroyco premija reiškia jums asmeniškai ir ką – mūsų valstybių santykiams?

– Man atrodo, kad ši premija labai svarbi. Lietuvos ir Lenkijos santykiai reikšmingi kalbant apie mūsų šalių ateitį. Ir Lenkijoje, ir Lietuvoje yra žmonių, kurie dirba ne tam, kad tie santykiai būtų gerinami, bet siekdami konflikto. Ši inicia­tyva vienija būtent norinčius, kad santykiai būtų geresni, o žmonės daugiau sužinotų apie vieni kitų šalis.

Premija už kultūrinę veiklą šiemet įteikta poetui, pub­licistui T. Venclovai. Kaip manote, galbūt bent dalį priežasčių ir klausimų, dėl kurių eskaluojamas jūsų minėtas konfliktas, rastume jo, Czesławo Miłoszo ir kitų Lietuvos bei Lenkijos intelektualų knygose? Gal mes tiesiog per mažai skaitome ir per mažai domimės?

– Aš tokių problemų neturiu, nes daug metų skaitau ir Cz. Miloszo, ir T. Venclovos knygas (juokiasi). Iš tiesų čia norėčiau paminėti ir Tadeuszą Konwickį, nes jis buvo vienas tų rašytojų, kurie suartina valstybes. Jis kilęs iš Naujosios Vilnios, ir šis kraštas jam visą gyvenimą liko ypatinga erdvė, lyg stebuklinga žemė. Taigi reikia skaityti T. Konwickį.

Susitikime su Lietuvos žurnalistais jūsų kolegos laikraščio „Gazeta Wyborcza“ redakcijoje apie artimą Lenkijos ateitį kalbėjo ne visai optimistiškai. Jų nuomone, spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose nugalės žmonės, kuriems artimas nacionalizmas. Ar jums tai kelia nerimą?

– Aišku, kad taip. Esu lenkas ir labai nekenčiu nacionalizmo. Bet ypač nekenčiu lenkiškojo nacionalizmo. Kaip T. Venclova nekenčia lietuviškojo.

Žurnalistui Rimvydui Valatkai esate taip išdėstęs savo požiūrį į nacionalizmą: sveikas nacionalistas – tas pats, kas sveikas sifilitikas. Ar šis požiūris nepasikeitė?

– Tai labai komplikuotas klausimas. Reikia sutarti, ką vadiname nacionalizmu. Didžiosios Rusijos nacionalistas – tikrai kaip sifilis. Tačiau mažose šalyse, kurios nuolat atakuojamos ir turi kovoti, nacionalizmas yra sudėtingesnis reikalas. Jei aš kovoju, pavyzdžiui, už savo kalbą, nesu tiesiog dar vienas nacio­nalistas, – aš juk kovoju už savo tapatybę, už teisę būti. Bet jei savyje auginu neapykantą kitokiems, tada tai virsta sifiliu.

Gyvename informacijos amžiuje ir turime, regis, neribotas galimybes apie politikus sužinoti viską. Vis dėlto matome, kad laimi populistai, nacionalistai ir panašūs veikėjai. Kuo paaiškinti tokį politinį rinkėjų neraštingumą?

– Banaliai kalbant, tie politikai tiesiog moka klastingai atsakyti į jiems užduodamus klausimus. Kaip ir mūsų roko žvaigždė Kukizas (buvęs roko muzikantas Pawełas Kukizas, šiemet prezidento rinkimuose likęs trečias, – IQ past.): jis vis tvirtina, kad nuvys kiaules nuo valdžios lovio. Bet, tiesą sakant, tai nieko neišspręs, nes prie lovio veršis kitos kiaulės. O jis vis tiek teigia tai padarysiantis, bet nepasako, kaip.

Jūsų kolegos iš laikraščio „Gazeta Wyborcza“ sakė, jog šis leidinys padarė viską, kad šiemet Lenkijos prezidento rinkimus laimėtų Bronisławas Komorowskis. Bet to neįvyko, tad kolegos tai aiškina ir mažėjančia žiniasklaidos įtaka. Kaip pats vertinate šalies vadovo rinkimų rezultatus, ar jums Andrzejaus Dudos pergalė irgi buvo staigmena?

– Taip. To niekas negalėjo nuspėti.

Kaip šis posūkis gali paveikti mūsų šalių santykius?

– Tikrai nežinau, dar pamatysime.

Po Lenkijos prezidento rinkimų pasigirdo nuomonių, kad šiandien informacinę erdvę valdo ne žiniasklaida, bet memokratija – tai yra žmonės, sugebantys sukurti juokingesnį memą. Ar pritariate tokiai nuomonei?

– Manau, kad kalbant apie jaunąją kartą yra būtent taip.

Ar jūs, žurnalistas, tebetikite profesionalios, objektyvios žiniasklaidos ateitimi, ar ją vis labiau nustums feisbukas ir memai?

– Jeigu tikiu demokratija, turiu tikėti ir žurnalistika. Be žiniasklaidos, kuri yra objektyvi ir teisinga, demokratija neįmanoma.

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 135764 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-06-30 10:04:19 [post_date_gmt] => 2015-06-30 08:04:19 [post_content] => (Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimo ir dialogo forumo nuotr.) [post_title] => Litwa 070 small [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => litwa-070-small [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-06-30 10:04:19 [post_modified_gmt] => 2015-06-30 08:04:19 [post_content_filtered] => [post_parent] => 135763 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/06/Litwa-070-small.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai