Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Pasaulis

Vakarų ir Rusijos santykiai: kas – ką?

Marius Laurinavičius | 2015-03-05

Savaitraščio „The Economist“ Maskvos biuro vadovas Arkadijus Ostrovskis, gruodį Vilniuje skaitęs pranešimą IQ konferencijoje „Pasaulis 2015. Dėmesio centre – Rusija“, tikina, kad šią valstybę valdantis režimas itin agresyvus, o Rusijos ekonominės problemos daug didesnės, nei atrodo iš šalies. Apie įvairius permainų Maskvoje scenarijus ir galimus visuomenės lūžius su A. Ostrovskiu kalbėjosi IQ užsienio politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius.

Gimėte ir užaugote Rusijoje, bet jau daug metų dirbate žurnalistu įtakinguose Vakarų valstybių leidiniuose ir informuojate būtent jų visuomenę apie įvykius šalyje, taip pat bandote paaiškinti, kokia yra Rusija. Esate savotiškas tarpininkas, matantis abi puses. Ar Vakarai supranta ne tik tai, ką dabar daro Rusija, bet ir kas pastaruosius metus vyksta su ja pačia?

– Sudėtingas klausimas. Manau, kad požiūris į Rusiją per pastaruosius metus labai pasikeitė. Tiesa, jis pradėjo kisti dar prieš 10 metų – 2004-aisiais, po „Jukos“ bylos. Bet tada nuotaikos dar buvo labai pozityvios. Tuomet dirbau dienraštyje „The Financial Times“. Kai suėmė Michailą Chodorkovskį ir prasidėjo „Jukos“ byla, prisimenu pirmus savo didelius nuomonių žanro rašinius. Gerai įsirėžė ir tai, kaip sunku buvo juos „prastumti“. Vos pradėjau rašyti, kad kažkas šalyje pakrypo visai ne ta linkme, kuria turėtų, redakcija nuolat tai bandė sušvelninti. Nes požiūris į Vladimirą Putiną ir Rusiją dar buvo pozityvus.

Vėliau, žinoma, buvo Gruzija. Bet ilgainiui santykiai grįžo į įprastas vėžes – laikau tai didžiule klaida. Jei Vakarų reakcija į karą Gruzijoje būtų buvusi aštresnė, galbūt dabar būtume išvengę įvykių Ukrainoje. Tačiau tada prasidėjo vadinamoji santykių perkrovimo politika. Visiems buvo naudinga su Rusija nekariauti, kaltę suversti Michailui Saakašviliui. Sakyti, esą jis „beprotis“, esą tokie tie gruzinai, jie paskubėjo. Mes juos neva palaikome, tačiau iš tiesų pavargome nuo gruzinų. Laimė, jie vieni kitų nebežudo, todėl viskas tuo ir baigėsi.

Po Krymo įvykių padėtis pakriko galutinai. Iki tol į Rusiją žvelgta kaip į problemišką šalį, nes ten milžiniška korupcija. Kritika nukreipta tik į šalies vidų – tai buvo tik jos vidaus istorija. Mano rašiniai apie Rusiją Vakarams buvo įdomūs, tačiau tik tiek, kiek jie susiję su vidiniais dalykais. Tai nebuvo tarptautinė istorija.

Po Krymo aneksijos ir prasidėjus karui Ukrainoje staiga visi suprato, kad tai – ne vien vidinės Rusijos problemos, kad jos ir išorinės. Vertinant žurnalistiniu požiūriu, šios istorijos kokybinė vertė iš esmės pasikeitė – į šalį pradėta žvelgti kaip į realią saugumo grėsmę. Taip ši istorija išsiplėtė už tų ribų, kurios siekė tik visuomet Rusija besidomėjusių žmonių ratą.

Jei kalbėsime apie tai, ar Vakarai supranta, ką Maskva daro, turėčiau atsakyti, kad iš esmės nesuvokia. Arba mažų mažiausiai tas supratimas nepakankamas. Per menkai įvertinamas šalies vidaus sunkumų ir jos ekspansijos ryšys. Problema dar ir tai, kad Vakaruose Rusija vertinama kaip puolanti šalis. O jos žmonės įsitikinę, kad valstybė ginasi. Taigi, Vakaruose manoma, kad tai – imperijos plėtimo istorija. Pačioje Rusijoje dažnai tikima, jog viskas atvirkščiai, – tai ne imperijos plėtimo, o gynybos nuo išorinio pasaulio idėja.

Stiprėja įspūdis, kad Rusija ir Vakarai tarsi gyvena paralelinėse realybėse. Pasidalijimas ryškus ir pačiuose Vakaruose. Vieni mano, kad net ir dabar su ja galima ir būtina kalbėtis, net tartis, kiti įsitikinę, kad su dabartiniu režimu derėtis nebėra dėl ko, nuo jo galima nebent gintis. Taigi, vėl konkuruoja tradicinės „įtraukimo“ ir „atgrasymo“ strategijos. Ar dar įmanoma su Rusija tartis? Jei taip, kaip tai reikėtų daryti?

– Tai irgi labai sunkus klausimas. Reikėtų jį padalyti į dvi dalis. Pirmiausia, ar Vakarai pasirengę bendradarbiauti su Rusija. Manau, kad ne. Nebepasitikima V. Putinu, todėl esu tikras, jog bet kokie rimtesni santykiai dabar neįmanomi tiek dėl vidaus politinių priežasčių Vakaruose, tiek dėl to, kad šalies lyderis per daug kartų apgavo.

Daug sudėtingiau atsakyti, ar toks bendradarbiavimas arba derybos su Rusija iš viso įmanomi ir kaip tai daryti. Vakarai pirmiausia turėtų patys nuspręsti, kam jie pasirengę, o kam – ne. Tai sąžiningumo klausimas. Dabar Vakarai ne iki galo sąžiningi sau. Tikėkimės, kad jie pasiruošę ginti Baltijos šalis, bet jie nepasirengę kovoti už Gruziją, Ukrainą.

Būtų galima su V. Putinu tartis, jei Vakaruose būtų ateities viziją turinčių „didžiųjų politikų“. Jei jie būtų pasirengę pasakyti: Krymas lieka Rusijai arba kaip nors panašiai nusprendžiamas jo statusas daugeliui metų. Tačiau būtent ten dabar brėžiama Ukrainos siena, o ši, sąlygiškai kalbant, įstoja į NATO. Tuomet Rusija traukiasi iš Rytų Ukrainos arba, jei Maskva tam pasirengusi, tegu Donbasas būna Rusijos dalis. Tačiau toliau ji negali žengti nė žingsnio, nes tai – NATO siena.

Jei Vakarai sutiktų, kad sienos būtų dar sykį perbraižytos, žinoma, jei pati Ukraina tam būtų pasirengusi, ko gero, būtų galima ir su V. Putinu tartis. Tai pavojinga, nes gali paskatinti kitus konfliktus. Čia jau ne vien Ukrainos reikalas. Jei galima taip perstumti šias sienas, tai gal įmanoma pakeisti ir kitas. Pavyzdžiui, Kaliningrado arba Lenkijos ir Vokietijos.

Man atrodo, kad Vakaruose nėra politikų, kurie būtų pasirengę pasakyti: viskas smarkiai pasikeitė, tad mums reikia dar vienos sutarties.

Perbraižyti sienas Vakarai kažin ar sutiktų. Tuomet koks buvo ir yra pačios Rusijos planas dėl Ukrainos? Turiu galvoje po Krymo. Dėl šio tarsi viskas aišku. Nors Vakarams akivaizdu, kad tai – neteisėta aneksija, niekas Rusijoje neketina nė svarstyti galimybės jį grąžinti. Tačiau dėl Donbaso viskas atrodo daug sudėtingiau ir ne taip vienareikšmiška.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 134137 [post_author] => 572 [post_date] => 2015-03-05 12:43:41 [post_date_gmt] => 2015-03-05 10:43:41 [post_content] => [post_title] => Ostrovsky [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => ostrovsky [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-03-05 12:43:41 [post_modified_gmt] => 2015-03-05 10:43:41 [post_content_filtered] => [post_parent] => 133622 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/03/Ostrovsky.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai