Nuogi Europos bankai

Europos lyderiai įsitikinę, kad bankų kapitalas yra „brangus“, tai yra, kad padidinti kapitalo reikalavimai sulėtins ekonomikos augimą. Bet pastarieji Graikijos krizės raidos etapai parodė, kad yra kaip tik priešingai – tiesa ta, kad Europos bankų kapitalo trūkumas grasina nuversti nuo bėgių Europos ir pasaulio ekonominį augimą.

Bankų „kapitalas“ paprasčiausiai nurodo jų nuosavą kapitalą – kiek įsipareigojimų priklauso akcininkams, o ne kreditoriams kaip skolos forma. Nuosavo kapitalo privalumas tas, kad jis „padengia nuostolius“, o tai reiškia, kad tik tuomet, kai nuostoliai nušluoja visą nuosavą kapitalą, jie turi būti paskirstomi tarp kreditorių. Tad bankų kapitalas yra tai, kas stovi tarp blogų paskolų ir nemokumo.

Derybose dėl Bazelio III reikalavimų, kurios baigėsi praėjusiais metais, prancūzai ir vokiečiai smarkiai rėmė santykinai žemus reikalavimus kapitalui. Tai buvo kvailas kaprizas: didiesiems bankams šiandien didesnio kapitalo turėjimas sumažina tikimybę, kad prireiks finansinės pagalbos iš vyriausybės.

Prie potencialiai pavojingo bankų turto, žinoma, priklauso ir Graikijos, Airijos, Portugalijos bei kitų euro zonos šalių, kurių fiskalines perspektyvas finansų rinkos vertina vis prasčiau, obligacijos, tačiau tiesiogiai su tuo susijusi valdžia dar visai neseniai matė tame „nulinę riziką“. Jeigu Europos bankai turėtų pakankamai kapitalo, Graikijos ir kitų skolų vertės sumažėjimas tuo pačiu sumenkintų ir akcininkų kapitalą bei nuviltų investuotojus, tačiau tai bent jau nesukeltų bankų krizės. Deja, Europos bankai neturi pakankamai kapitalo, netgi nepriklausomai nuo to, kaip euro zona stengsis padėti finansiškai. Mat žala tikrai neapsiribos tik Graikija.

Didieji Europos bankai, tiesą sakant, visgi gebės toliau vykdyti savo įsipareigojimus – Vokietija, Prancūzija ir Italija aiškiai leido suprasti, kad jų bankai yra pernelyg dideli, kad žlugtų. Be to, Vokietija ir Prancūzija (tiesa, gal ne Italija), turi pakankamai fiskalinės amunicijos, kad paremtų savo bankus, jeigu to prireiktų.

Tačiau nė vienas Europos politikas iš tiesų nenori statyti ant kortos didelių pinigų dėl „Deutsche Bank“ ar „BNP Paribas“; vyriausybės per prievartą nevykdys rekapitalizacijos, naudodamos mokesčių mokėtojų lėšas. Politikams taip pat nerūpi priversti bankus didinti kapitalą iš privačių šaltinių – tai būtų pernelyg gėdinga priemonė, kuri tik atskleistų visą ligšiolinės kvailybės mastą.

Galiausiai, bankininkams yra mokama pagal kapitalo grąžą, nepriklausomai nuo rizikos, tad jie labai suinteresuoti ir toliau verstis su mažu kapitalu. Jeigu jiems sekasi, atpildas yra didžiulis. Jeigu susiduria su kliūtimis (kaip, rodos, yra dabar), tuomet visuomenė sugeria negandų smūgį, kai išsenka kreditai ir krenta turto vertė.

Žinoma, Europos centrinis bankas (ECB) galėtų apkarpyti palūkanų normas dar labiau (didinti skirtumą tarp bankų skolinimosi įkainių ir pajamų už paskolas yra tradicinis būdas padėti bankams daugiau uždirbti ir patiems įvykdyti rekapitalizaciją). Tačiau ECB davė ženklą, kad dideli palūkanų normų karpymai nėra tikėtini, kol Vokietijos ekonomika išlieka stipri, su santykinai žemu nedarbu.

Labiausiai tikėtina, kad įvykiai pakryps taip, jog reguliavimas bus ribotas, leidžiant bankams paslėpti nuostolius. Kartu bus naujas pernelyg optimistinių „testavimų nepalankiausiomis sąlygomis“ etapas, per kurį reguliuotojai apsimes, kad nesama jokių problemų. Kai europiečiai 2010 metais tikrino savo bankus, tuomet jie, pavyzdžiui, sugebėjo įtikinti save, kad Airija nesusidurs su artėjančia fiskaline katastrofa. Tokie testai pasirodė besantys beprasmės pratybos, svyruojančios ties fiasko riba.

Europos bankų vadovų reakcija į šį scenarijų bus pasiruošimas, sumažinant suteiktų paskolų sumas, kad pagerėtų nuosavo kapitalo ir viso turto santykis. Akivaizdu, kad egzistuoja ir išorinės pasekmės, kai kiekvienas bankas siekia sumažinti aktyvus neatsižvelgdamas į pasekmes likusiai ekonomikai. Nepaisant to, ar Graikija taps nemoki, ar, kalbant aptakiau, restruktūrizuos skolas, kapitalo trūkumas bankininkystės sistemoje reiškia, kad kreditavimas euro zonoje bus apribotas.

Niekas nežino, kaip Graikijos problemos paveiks kitų euro zonos valstybių skolų vertinimus rinkoje. Ir ryšiai tarp didžiųjų bankų yra pagrindinė nerimo priežastis, pasklidusi tarp visų įsivėlusių šalių. Nuosavas kapitalas padidės, palyginti su visu turtu, tačiau, pagal dabartinę politiką, jis padidės todėl, kad bankai sumažins turtą, o ne todėl, kad ims kaupti kapitalą.

Tai kaip tik ir yra netinkamas būdas tvarkytis su finansine krize. Jeigu Tarptautinis valiutos fondas (TVF) imtų rodyti valdžią Europoje, jis aršiai pasisakytų už griežtus patikrinimus ir bankų rekapitalizaciją visoje euro zonoje. Tačiau Europos Sąjunga turi apytiksliai 30 proc. balsų TVF, ir gali efektyviai vetuoti griežtesnį požiūrį į Europos bankininkystės sistemą.

Tuo tarpu bankų kapitalo trūkumas išliks, sunkiai slėgdamas trumpojo laikotarpio Europos ekonominę veiklą ir pakirsdamas jos ilgalaikį augimo potencialą.

____________________

Simonas Johnsonas yra buvęs vyriausiasis TVF ekonomistas, vienas iš įtakingo ekonomikos tinklaraščio http://BaselineScenario.com įkūrėjų, „MIT Sloan“ vadybos mokyklos profesorius, „Peterson Institute for International Economics“ tarybos narys ir, kartu su Jamesu Kwaku, knygos „13 bankininkų“ autoriai.

© Project Syndicate, 2011.