Varškės lygio problema

Neseniai vienas žmogus (spėju, kad tokių yra gerokai daugiau) „Facebook‘e“ piktinosi, kad praėjusi savaitgalį mirusi dainininkė Amy Winehouse bent jau socialiniame tinkle sulaukia audringesnės reakcijos, nei tragiški įvykiai Norvegijoje. Esą būriai žmonių apgailestavo dėl mirusios alkoholikės ir narkomanės, tegul ir labai neprastai dainuojančios, ir kur kas mažiau rūpėjo žudikas, iššaudęs dešimtis niekuo dėtų žmonių.

Protas kužda: kiekvienam labiau turėtų rūpėti tragedija Norvegijoje – juk tokioje ramioje ir iš pažiūros saugioje šalyje įvykdytos žudynės verčia susimąstyti ir apie mūsų pačių saugumą. Tačiau dalies žmonių širdys vis tiek linko prie A. Winehouse mirties – ne tokio svarbaus, bet smalsumą žadinančio įvykio.

Tai sena problema: daugelio dėmesį traukia ne tai, kas yra svarbu ir gali paveikti kitus žmones, o tai, kas įdomu, nors ir nedaro įtakos kitiems. Tą patvirtina ir per pastarąsias 7 dienas Lietuvoje nutikę du įvykiai. Pagal svarbą jie nė iš tolo negali būti lyginami nei su tragedija Norvegijoje, nei su A. Winehouse mirtimi.

Tačiau galima lyginti žmonių reakciją į šiuos įvykius. Pirmasis – „Kauno dienos“ pirmajame puslapyje praėjusį penktadienį išspausdintas straipsnis pavadinimu „Žiegždrių medikės: T. Barštys buvo mūsų pacientas“. Šią savaitę „Lietuvos ryto“ pirmajame puslapyje pasirodė straipsnis „Trokšti išgirsti „Antį“? Greit atiduok varškę!“.

Būtent pastaroji publikacija sukėlė didžiulį ažiotažą, nors joje nebuvo absoliučiai nieko svarbaus. Tiesiog aprašyta, kaip rašytoja Zita Čepaitė į „Anties“ koncertą Mokytojų namų kiemelyje nešėsi varškės indelį, kurią tikėjosi suvalgyti kitą rytą pusryčiams, o apsauga tą varškę atėmė.

Banalesnė ir neįdomesnė istorija galėtų būti nebent apie tai, kaip rašytoja nešėsi iš parduotuvės pilną maišelį varškės pusryčiams, maišelio rankenos nutrūko, varškė pabiro ant žemės, o be pusryčių likusi rašytoja apkaltino parduotuvę, kodėl ši nekokybiškus maišelius pardavinėja.

Tuo tarpu istorija apie verslininką Tautvydą Barštį, kuri yra gerokai svarbesnė, nors ir sulaukė dėmesio, tačiau tikrai ne tokio, kaip rašytoja ir jos varškė.

Kas daro daugiau žalos: apsaugininkas, prie įėjimo į koncertą atimantis varškę, ar buvęs medikas, kuris viešai atskleidžia paciento paslaptį? Bent jau aš asmeniškai norėčiau būti tikras, kad mano gydytojas kiekvieną vakarą neaprašinėja „Facebook‘e“, kokiomis ligomis skundžiuosi. O jeigu taip pasielgtų, norėčiau, kad jis bent jau sulauktų pasmerkimo. Mainais už tai galėčiau prieš kiekvieną koncertą apsaugininkams nunešti po varškės pakelį.

Suprantama, „varškės valgytojų“ grupę „Facebook‘e“ susikurti paskatino ne varškę atiminėjantys apsaugininkai, o tokius įvykius sureikšminti bandanti žiniasklaida. Džiugu, kad žmonės su sveika ironijos doze sureagavo į „varškės istoriją“, kuri laikraštyje buvo pateikta kaip svarbiausias dienos įvykis. Bet ir čia kyla klausimas, kas daro daugiau žalos ir kas nusipelno atitinkamos reakcijos: akivaizdžiai su žurnalisto etika prasilenkiantis straipsnis ar banali ir išpūsta, bet niekam nekenkianti istorija?

Kita vertus, negalima smerkti žmonių, kad jie reaguoja į tai, kas jiems yra įdomiau. Nuo seno yra laikoma, kad labiausiai skaitytojus (žiūrovus, klausytojus) padeda pritraukti trys dalykai – seksas, garsenybės ir mirtis. O geriausia – visi trys dalykai kartu. Panašu, kad į didžiausių masalų sąrašą reikės įtraukti dar vieną – varškę. Remiantis tokia logika, visų laikų populiariausia istorija būtų tuomet, jei Bunkė (Zvonkė) atsisakytų mylėtis su savo sutuoktiniu, nes šis būtų mirtinai prišėręs jos kačiuką varške.

____________________

Mantas Dubauskas yra IQ.lt vyr. redaktorius