Jie nesunkiai galėtų būti Alexandre’o Dumas romanų veikėjais. Jie moka joti žirgu, fechtuotis, šaudyti ir plaukti. Jie – Lietuvos penkiakovininkai, jau kelis dešimtmečius namo vežantys krūvas įvairiausių apdovanojimų.

Londone buvo užbaigtas įspūdingas Lietuvos penkiakovininkų olimpinis žygis. Prie Andrejaus Zadneprovskio Atėnų sidabro ir Pekino bronzos bei Edvino Krungolco Pekino sidabro Laura Asadauskaitė pridėjo aukso apdovanojimą. Per visą nepriklausomybės laikotarpį šalies penkiakovininkai taip pat iškovojo dešimtis medalių pasaulio ir Europos čempionatuose, pasaulio taurės varžybose. Kas lemia tokią lietuviškos penkiakovės mokyklos fenomenalią sėkmę?

Elitinė sporto šaka

A. Dumas savo legendiniame romane aprašė, kaip nelengva patekti į muškietininkų gretas. Tėvo rekomendacinį laišką praradęs jaunas gaskonas d’Artagnanas turėjo nueiti kryžiaus kelius, kad apsivilktų išsvajotą karaliaus muškietininko apsiaustą.

Ne ką mažesnė atranka ir į šiuolaikinę penkiakovę. Sportuoti norintis vaikas pas penkiakovės trenerius iš karto nepateks, iš pradžių jis turės įrodyti savo gabumus plaukdamas arba bėgdamas. Lietuvos penkiakovės treneriai yra lyg slaptieji agentai – jie turi gausybę ryšių su kitų sporto šakų treneriais, nuolat teiraujasi apie perspektyviausius vaikus ir ieško savųjų brangakmenių.

„Mūsų sporto šaka nėra masinė. Šiuo metu Lietuvoje turime apie 100 penkiakovininkų ar bandančių jais tapti dvikovininkų ir trikovininkų. Didesnis skaičius žmonių nelabai turėtų kaip treniruotis, trūksta baseinų, žirgų, šaudyklų. Todėl vykdome labai nuoseklią ir kryptingą atranką, kad mūsų rankose atsidurtų tik patys perspektyviausi, kuriuos po to jau mokome šaudymo, fechtavimo ir jodinėjimo“, – sporto šakos specifiką aiškino Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos (LŠPF) prezidentas Viktoras Majauskas.

Tai reiškia, kad penkiakovei brangus kiekvienas sportininkas. Ji, skirtingai nei krepšinis ar futbolas, negali sau leisti prarasti nė vieno talento. Todėl penkiakovės bendruomenė taip skaudžiai reagavo į Donatos Rimšaitės akibrokštą – pabėgti į Rusiją ir priimti šios šalies pilietybę. „Donatos išvykimas sugriaus Lietuvos šiuolaikinę penkiakovę“, – 2010-ųjų pabaigoje net pareiškė sportininkės treneris Jurijus Moskvičiovas.

Vienas geriausių Lietuvos sporto trenerių su tokiomis išvadomis paskubėjo. Kaip kartą yra pasakęs Markas Twainas: „Gandai apie mano mirtį buvo gerokai perdėti.“

Girnos sukasi iš naujo

D. Rimšaitės praradimas buvo skausmingas, tačiau Lietuvos penkiakovės pamatas – pernelyg tvirtas, kad tai sugriautų daugelio metų įdirbį.

Londone penkiakovininkai vėl įrodė savo jėgą. Ne tik olimpinė čempionė L. Asadauskaitė. 8 vietą užėmęs Justinas Kinderis pagal penkiakovės standartus yra dar labai jaunas (25 metai), o 19-metės Gintarės Venčkauskaitės užimta 12-a vieta įliejo nemažai žibalo į optimizmo židinį.2 psl. >>