- Andrejaus Tarkovskio fotografijų parodą. Ją rengėme kartu su A. Tarkovskio fondu 2007 m. Tai buvo tikrai didelis įvykis.

- Kaip atradote lietuvių menininkus, kuriems dabar atstovaujate?

- Vienas mano draugas iš meno pasaulio daug keliaudavo po Rytų Europą. Kartą jis man parodė Antano Sutkaus fotografijų knygą. Tai nutiko dar prieš pradedant galerijos veiklą ir prieš man rimtai  susidomint fotografija. Taigi jis mane supažindino su A. Sutkaus darbais. Man regis, tai buvo dar ankstyvesniojo A. Sutkaus kūrybos laikotarpio fotografijos. Menine prasme tai buvo išties puiku, be to, dar ne itin eksponuota Vakaruose.

Taigi mes surengėme pirmąją parodą, ir taip aš palengva atradau lietuvių menininkus. Iki to, be abejo, žinojau apie lietuvių meną, tačiau būtent apie lietuvių fotografiją nežinojau nieko.

- Apie lietuvių menininkus neretai sakoma, kad mes – per maži būti matomi tarptautiniuose vandenyse, nepaisant kai kurių išties garsių ir vertinamų pavardžių.

- Nemanau, kad taip išties yra. Priešingai – mažumas gali būti privalumas. Galbūt taip kalba žmonės, kurie nelabai kada būna užsienyje ir tiesiog nežino, ką apie save manyti. Tai tikriausiai dar nuo sovietinių laikų likęs kompleksas.

- Savo galerijoje dažniausiai pristatote gimtosios Rusijos menininkų darbus?

- Iš tiesų dabar daugiausiai dirbu kaip tarpininkė, atstovauju menininkams ir užsiimu jų kūrinių eksponavimu bei prekyba. Vis dar rengiu parodas, ir jose  būna eksponuojami ne tik rusų menininkų darbai. Tačiau kalbant apie žmones, su kuriais dirbu nuolat – taip, tai yra rusų ir lietuvių menininkai.

Pavyzdžiui, tokie menininkai kaip Jonas Mekas ar Deimantas Narkevičius – jų darbuose šių menininkų kilmė akivaizdi.

- Ar teisingai supratau, kad savo galerijos nebeturite?

- Galerijos vardas tebėra, jos veikla tęsiama. Tiesiog nebėra fizinės vietos, vienos patalpos, kaip kad buvo anksčiau. Dabar, kai rengiu parodas, erdves nuomojuosi. Dalis buvusios galerijos kolekcijos yra mano namuose, kartais čia ateina ir klientai. Maždaug nuo 2009 m. mano galerija yra vadinamojo „pop-up“ tipo.

- Nesigailite atsisakiusi nuolatinės galerijos vietos ir pasiryžusi tokiam veiklos modeliui?

- Iš tos vietos, kurioje veikėme pastaruoju metu, pasitraukusi nesigailiu. Ta erdvė buvo per ankšta ir per brangi. Anksčiau mano galerija veikė bažnyčioje. Iš ten išsikraustyti buvo tikrai labai gaila, nes tai buvo puiki erdvė, ten įvyko  tiek nuostabių projektų. Kada nors į tokią  galeriją vėl norėčiau grįžti.

Apskritai Londone atidarydama galeriją, kurios kryptis bus rusų menas, kiek nerimavau. Svarsčiau, ar tai gali būti sėkminga. Tačiau ji man padėjo atverti daug durų. Kita vertus, ir be darbo galerijoje visada turi turėti papildomos veiklos.

Žmonėms kartais sunku suprasti kito veiklą. Jie mėgsta aiškiai žinoti: aha, ji daro tai ir tai. Bet aš manau, kad jei savęs neįspraudi į tokius rėmus, tai esi atviras didesnėms galimybėms.

- Ar šiuolaikiniame mene svarbus menininko tautybės faktorius? Ar galima sakyti, kad menas irgi turi tautybę?

- Aš manau, kad šis faktorius yra svarbus. Tai tiesiog vienas tų dalykų, kurie domina žmones, svarbi viso konteksto dalis. Pavyzdžiui, tokie menininkai kaip Jonas Mekas ar Deimantas Narkevičius – jų darbuose šių menininkų kilmė akivaizdi. Jonas Mekas, be abejo, Lietuvos atžvilgiu yra nostalgiškas, D. Narkevičius – labiau politiškas. Bet vis tiek apie jo šaknis galima spręsti ne tik iš jo vaizduojamų objektų, bet ir iš jo stilistikos.

- Kaip dažnai darbo reikalais atvykstate į Lietuvą?

- Įvairiai – kartą, du, tris per metus. Bent kartą per metus visada apsilankau. Su galerijomis čia bendrų reikalų neturiu: tiesiog nepažįstu daug galerininkų Lietuvoje. Be abejo, meno pasaulis yra mažas. Pavyzdžiui, Londone gali per bendrus draugus susipažinti su lietuviais galerininkais. Tačiau iš esmės Lietuvoje aš bendradarbiauju ne su organizacijomis ar institucijomis, o su pačiais menininkais.

Dabar dirbu su trimis lietuvių menininkais – A. Sutkumi, Rimaldu  Vikšraičiu ir Algirdu Šeškumi. Yra ir daugiau man įdomių lietuvių fotografų, bet juos dar tik pradedu atrasti.

Naujoji galerija veiks nuo 2013 m. Pasak D. Žukovos, daugiausia dėmesio joje  bus skiriama kylančių Rusijos ir užsienio menininkų darbų parodoms. Nuolatinės ekspozicijos naujajame „Garaž“ turėti neplanuojama.

Galerija „Garaž“ buvusiame autobusų parke buvo atidaryta 2008 m. Per ketverius metus šią šiuolaikinio meno erdvę aplankė daugiau kaip milijonas lankytojų. Tačiau besibaigianti nuomos sutartis tapo pretekstu D. Žukovai įgyvendinti savo svajonę – „Garaž“ perkelti arčiau miesto centro.

R. Koolhaaso architektūros studija naująjį „Garaž“ įkurs Gorkio parke esančiame pastate, kuris pastaruosius du dešimtmečius buvo apleistas.

Pasak architekto, „Garaž Gorky Park“ bus palyginti nedidelė – apie 5400 kv. m ploto. Dviejų aukštų pastate bus išsaugoti tipiniai sovietinės architektūros fragmentai.

Planuojamo projekto biudžeto savininkė D. Žukova atskleisti kol kas nesutiko.

„Mūsų naujų partnerių iš viso pasaulio dėka šis projektas tampa globalus. Dabar kalbame jau ne tik apie Indijos studentus, kurie nori pamatyti Niujorko Metropoliteno muziejų. Dabar jis skirtas ir amerikiečių studentams, norintiems apsilankyti Delio Moderniojo meno nacionalinėje galerijoje“, – teigė projekto „Art Project“ vadovė Amit Snood.

Net 46 muziejus galima „aplankyti“ pasinaudojus „Google Street View“ technologija, leidžiančia žvilgsniu aprėpti muziejų erdves 360 laipsnių.

Vos prieš metus įkurtame interneto milžinės „Google“ muziejuje iš pradžių buvo kiek daugiau nei 1000 meno kūrinių iš 17 garsių muziejų ir galerijų. Virtualaus „Google“ muziejaus svetainė yra www.googleartproject.com.

Niujorkas, Los Andželas, Honkongas, Atėnai, Roma, Ženeva, Paryžius, Londonas. Tokį maršrutą tenka įveikti priėmusiems D. Hirsto mestą iššūkį. Tam, kad aplankytų  visas galerijas, kuriose eksponuojami D. Hirsto darbai, meno gerbėjams tenka įveikti maždaug 32 tūkstančius kilometrų. Be abejo, savo lėšomis.

Rašytojas Jeffas Chu – vienas iš iššūkį priėmusių ir tikslą pasiekusių žmonių. Savo įspūdžius „Wall Street Journal“ aprašęs rašytojas pasakojo visas galerijas aplankęs vos per 8 dienas. Taip sparčiai suktis jį skatino ir itin ribotas biudžetas.

J. Chu aplankė 11 galerijų aštuoniuose pasaulio miestuose: tris Niujorke, dvi Londone ir po vieną Atėnuose, Ženevoje, Honkonge, Los Andžele, Paryžiuje ir Romoje.

Į kelionės pabaigą rašytojas neslėpė jautęsis pavargęs, mat didžiąją dalį laiko jam teko praleisti lėktuvuose. Ruošdamasis kelionei J. Chu teigė sugaišęs vos tris dienas: tiek jam užtruko parengti kelionės maršrutą, įsigyti skrydžių bilietus ir rezervuoti nakvynės vietas. Svetimuose miestuose J. Chu greitai surasti reikiamas galerijas padėjo po visą pasaulį išsibarstę jo bičiuliai. Taupydamas pinigus J. Chu ieškojo ir alternatyvų brangiems viešbučiams: pavyzdžiui, Ženevoje jis nakčiai apsistojo pas seniai matytus giminaičius.

Rašytojui teko susitaikyti ne tik su didžiuliu kelionės tempu, bet ir laiko skirtumais bei klimato pokyčiais. Visgi jis nesiskundė: „Ši kelionė buvo verta kiekvieno cento“, – po pasibaigusios avantiūros rašė J. Chu. Kelionė jam atsiėjo apie 11 500 litų.

Kiekvienas šį iššūkį priėmęs keliautojas bus apdovanotas D. Hirsto garsiųjų paveikslų su spalvotomis apskritimo formos dėmėmis („spot paintings“) atspaudais. Šie kūriniai vertinami nuo 3500 iki 50 000 JAV dolerių (9100 – 130 000 litų).

Tačiau, pasak J. Chu, tokioje kelionėje svarbiausias lieka ne menas ir netgi ne D. Hirsto dovanojamas paveikslas su asmenine autoriaus dedikacija.

„Šios kelionės tikslas tikrai nebuvo menas. Tikslas buvo išbandymas“, – rašė J. Chu.

Kaip rašo „The Telegraph“, iki šiol D. Hirstas savo kūrinius yra padovanojęs trims žmonėms, įveikusiems visą maršrutą po menininko kūrinius eksponuojančias galerijas. Tačiau manoma, kad tokių atsiras šimtai.

Pirmasis maršrutą įveikė rusų kilmės niujorkietis Valentine’as Uhovski. „Visada svajojau gauti auksinį Vilio Vonkos (pasakos herojaus, vadovavusio šokolado fabrikui – IQ) bilietą. Dabar jaučiuosi lyg jį gavęs“, – sakė 27 metų V. Uhovski. Jis teigė jokiu būdu niekada neparduosiantis gauto D. Hirsto kūrinio.

Šiandien „Centquatre“ („Šimtas Ketvirtasis“, pavadinimą gavęs dėl savo adreso 104 Rue d’Aubervilles) 39 tūkstančių kvadr. m. plotą siūlo menininkams iš viso pasaulio. Į projektą, kainavusį per šimtą milijonų eurų, dedamos viltys prikelti merdintį Paryžiaus modernųjį meną. Čia laukiami kūrėjai iš viso pasaulio, kurie ne tik gali kurti moderniose dirbtuvėse, bet ir yra apgyvendinami vienoje iš pastato miegamųjų dalių. Per metus „Centquatre“ priima daugiau kaip 200 menininkų, jame be europiečių jau gyveno kūrėjai iš Peru, Australijos, JAV, Namibijos, Brazilijos.

Tokia kultūrų įvairovė sąlygoja tai, jog šalia įprastų meno formų – dailės, muzikos, šokio, filmo, literatūros – „Centquatre“ paryžiečiams ir miesto svečiams siūlo apsilankyti cirko, improvizacinio teatro ar konceptualaus šokio pasirodymuose. Tačiau iš lankytojų tikimasi ne tik pasyvaus stebėjimo. Pagrindinė „Centquatre“ iniciatyvos mintis – supažindinti žmones su menu iš arti, tad kiekvienas čia gyvenantis sutinka atverti savo dirbtuvės duris, o susidomėjusius taip pat supažindinti su kūrybos technika. Lankytojai čia raginami sudalyvauti šokio ar cirko repeticijose, įsitraukti į vaidinimus ar išbandyti muzikos instrumentus.

Nedrįstantys įsilieti į šias improvizacijas kviečiami į gurmaniško maisto gaminimo vakarėlius, dažnai įkvėptus vieno iš gyventojų gimtinės. Tokiuose renginiuose dažnai susirenka per kelis šimtus žmonių, sumaniusių išbandyti savo jėgas menininkų virtuvėje ar paragauti jų kūrybos vaisių.

„Centquatre“ taip pat nuolatos veikia įmantraus interjero restoranas „Les Grandes Tables“, įkurtas norint paskatinti lankytojus susipažinti su gyventojais neformalioje aplinkoje. Čia taip pat įsikūrusi „Hidden Cafe“ („Slapta kavinė“), kurios didžiulėje terasoje po gero meno dozės galima atsipalaiduoti žvelgiant į žavingą miesto panoramą. Na, o norintys paremti šią iniciatyvą laukiami keliose suvenyrų ir meno dirbinių parduotuvėlėse, šeštadieniais rengiamame ekologiškų produktų turguje ar jogos užsiėmimuose.

Šiuo metu „Centquatre“ eksponuojami ir didelio dėmesio žiniasklaidoje sulaukę parodos „In_Perceptions“ darbai, kurti argentiniečio Leandro Erlicho ir prancūzės Ann Veronica Janssens. Šie du menininkai savo darbais stengėsi apsukti galvą žaisdami iliuzijomis, šviesomis ir atspindžiais. Modernios instaliacijos skirtos sukelti abejonę realybės ir erdvės suvokimu. Štai garsusis „Pastatas“ („Batiment“) – puikus to pavyzdys. Veidrodžiai prikelia ant žemės esantį pastato fasadą, o lankytojai kviečiami pasivaikščioti juo, stebint savo atvaizdą vertikalioje erdvėje.

Be organizuojamų festivalių, pasirodymų ir ekspozicijų, susidomėję spalvinga pastato istorija gali sudalyvauti ekskursijoje, kurios metu gidai papasakos apie rūsyje buvusią nacių laikų lavoninę ar įkapių dirbtuves. Kartą per mėnesį turus siūlo ir čia apsistoję menininkai Bertrandas Bossardas ir Pierre’as Hiessleris, savo istorijomis siekiantys ne apibūdinti „Centquatre“, o leisti prisiliesti prie to, kuo pastatas gyvas šiandien.