Azijos šviesos Europoje

Didžiausias šalies miestas driekiasi abipus Bosforo sąsiaurio – jame Juodoji jūra susijungia su Marmuro, Europa susitinka su Azija. Šis kosmopolitiškas Turkijos megapolis neturi analogų ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje: kur kitur vakarą jaukiai leisdamas europinėje miesto dalyje esančiame restorane matysi Azijos šviesas. „Esi Europoje, o prieš tave už poros kilometrų – Azija. Bet kada gali sėsti į garlaivį ir ten nuplaukti…“ – įspūdžiais dalijasi J. Pilkauskaitė.

Vakaras – tai metas, kai atsiskleidžia kosmopolitiškas miesto veidas. Dieną visi dirba biuruose, o temstant gyvenimas gatvėse tarsi atgyja: po darbo žmonės išeina į viešas erdves, kavines, miesto aikštes, parkelius. Tada Stambulas parodo savo tikrąjį charakterį. „Beje, jei dar prieš penkerius metus vietiniai į turistus smalsiai žvilgčiojo, po to, kai miestas buvo paskelbtas Europos kultūros sostine, užsieniečiai tapo natūralia jų aplinkos dalimi. Sutemus Taksimo skersgatviuose apstu išsipuoselėjusių transvestitų – audringas naktinis gyvenimas čia verda kaip ir bet kuriame Vakarų didmiestyje“, – radikalius Stambulo pokyčius pastebi lietuvė.

Pirmas pasimatymas – Taksimo aikštėje

Centriniame Beyoglu rajone aplink Taksimo aikštę verda intensyviausias Stambulo socialinis gyvenimas. Čia kasdien praeina keli milijonai miesto gyventojų ir svečių. Čia rasi garsiausių Europos prekės ženklų parduotuvių, prabangių viešbučių ir restoranų. Viešbučių kainos panašios kaip ir Vakarų Europos didmiesčiuose. Tačiau skirtingai nei kitur, Stambule neguodžia kambario privačiuose butuose nuomos įkainiai. „Mėnesiui kambarėlis, esantis dešimt minučių pėstute iki Taksimo, atsieis 1 500 litų. Vilniuje tiek kainuoja buto nuoma. Tuo tarpu Stambule už jį paprašytų maždaug 5 000 litų. Jei ieškosi išsinuomoti savaitei ar kelioms dienoms, mokėsi panašiai kaip už mėnesį“, – patirtimi dalijasi lietuvė, bet suskanta pridurti, kad visa kita Stambule pigiau nei Vilniuje. Visuomeninio transporto talonas kainuoja panašiai, nors benzinas Turkijoje bene ketvirtadaliu brangesnis ir atstumai kur kas didesni.

Stambulas – kontrastų miestas. Iš Taksimo aikštės pasukęs į šoninę gatvelę tarsi persikeli į kitą pasaulį. „Rodos, du trys šimtai metrų, o žmonės – visiškai kitokie: rymo skersgatviuose seneliai, pardavinėja sendaikčius, močiutės su šarovarais (vadinamosiomis plačkelnėmis) sėdi ant šaligatvių ir mezga, vaikai spardo kamuolį tiesiog gatvelėse, moteriškės, atsidariusios langus, šūkauja, viena kitai pasakoja naujienas. Staiga sutrinki – kur aš esu: Turkijos kaime ar europietiško megapolio centre?.. Paeini vėl šimtą metrų ir prieš akis išnyra prabangūs namai, europietiški salonai, restoranai…“ – apie už kiekvieno kampo glūdinčius Rytų ir Vakarų kultūrų kontrastus Stambule pasakoja J. Pilkauskaitė.

Žinoma, tie žmonės iš skersgatvių žino apie Taksimo rajone verdantį vakarietišką gyvenimą, tačiau jame nedalyvauja: jiems tas pasaulis neįdomus. Vis dėlto kiekvienas senolis, paklaustas, ar jis esąs rytietis ar vakarietis, būtinai atsakys, kad pastarasis. „Turkai nemėgsta arabų, o jais palaikyti įsižeidžia. Jiems nepriimtina arabų kultūra, požiūris į moterį, tvarkos supratimas“, – kultūrinį turkų identitetą komentuoja lietuvė. Vis dėlto iki šiol aptarnavimo sferoje nepalyginamai dažniau išvysi dirbančius vyrus ir kur kas rečiau – moteris.

Vaizdingi rakursai

Stambulą skersai išilgai išmaišiusi Orhano Pamuko knygų į lietuvių kalbą vertėja pažintį su šiuo miestu siūlo pradėti nuo senamiesčio ir didžiųjų mečečių: Sofijos Soboro, Mėlynosios (Sultono Ahmedo). „Patarčiau nepatingėti užkopti į Suleimanijos mečetės kalną – gidai kažkodėl ten neveda, gal dėl to, kad aukštai lipti?.. Tai žymaus Osmanų architekto Mimaro Sinano suprojektuotas šedevras, nuostabus tiek savo išore, tiek interjeru. Be to, nuo kalno atsiveria nepakartojama miesto panorama – visas senamiestis, Aukso Rago uostas kaip ant delno… Tą patį vaizdą galima išvysti ir nuo Galatos bokšto, tik ten kopiant teks susimokėti“, – patarimus dalija J. Pilkauskaitė.

Pastarąjį kartą lietuvei viešint Stambule kaip tik buvo ramadano mėnuo. Moterį itin sužavėjo tikinčiųjų susikaupimas, bendrumas, šeimyninė santarvė. Per pasninką religingieji visą dieną nieko nevalgo, negeria ir tik po vakarinio kvietimo melstis susirenkama bendrai vakarienei. Nusileidus saulei šeimomis, draugų būreliais susiburia prie mečečių, miesto parkuose ir vakarieniauja iki paryčių. Tą mėnesį net Stambule gyvenimas apstoja, mažiau linksminamasi, kai kurios kavinės, restoranai atidaromi tik po saulės laidos.

J. Pilkauskaitė rekomenduoja paplaukioti garlaiviu Bosforo sąsiauriu – ir dieną, ir sutemus: „Vienas maždaug dviejų valandų trukmės maršrutu plukdantis garlaivis keleivių laukia netoli žymiojo prieskonių turgaus. Turistinės kompanijos šią pramogą siūlo už 35 eurus, tuo tarpu atėjęs čia savo ruožtu tesumokėsi 16 litų.“ Tuo tarpu kito, mažesnio garlaivio, plukdančio turistus Bosforu apie valandą, reikia ieškoti Ortaköy rajone. Žvilgsnis iš vandens perspektyvos leidžia suvokti Stambulo didybę – tarsi begalinio miesto be pradžios ir pabaigos…

Ortaköy, Bebek ir prieskonių turgus

Viešint Stambule verta paklaidžioti ir Ortaköy rajone, kur Osmanų imperijos laikais gyveno žydai ir armėnai – čia vyrauja jų architektūros paveldas. Šiame kvartale stūkso garsioji Ortaköy mečetė. Be to, tik čionai stovėdamas vienoje aikštėje pamatysi bažnyčią, mečetę ir sinagogą.

Paėjus toliau – Bebek rajonas, žavintis nuostabia armėnų architektūra. Einant gilyn prieš akis iškils Rumeli Hisari tvirtovė, kurią atkeliavę į Konstantinopolį pastatė seldžiukai. Tai milžiniški akmeniniai rūmai, besidriekiantys per abi – europinę ir azijinę – miesto dalis. Užkopus laiptais į bokšto viršų atsiveria nuostabi paukščio skrydžio panorama – Bosforo sąsiauris, tiltas, begalinis miestas.

„Siūlyčiau aplankyti ir Stambulo įžymybę – prieskonių ir saldumynų turgų, kurio gilumoje prasideda kita – vietinių prekyvietė, besidriekianti per keletą kvartalų. Ten viskas ne tik triskart pigiau, bet ir galima rasti daugiau autentiškų daiktų“, – tikina J. Pilkauskaitė. Ieškantiems suvenyrų lietuvė siūlo atkreipti dėmesį į aukštos kokybės trikotažą, odos gaminius, rankomis austus kilimus, baltąją izniko keramiką, margintą osmanų motyvais, žalvario, vario dirbinius, papuošalus. Taip pat – turistų graibstomą alyvuogių muilą, rožių kremus, vandenį, saldumynus, ožkų pieno sūrius, dešras.

Virtuvės atradimai

Nors įsigeidęs sunkiai surasi grynai europietiško maisto (nebent bandytum laimę specialiuose restoranuose), jį kompensuoja unikalūs turkų skanėstai. „Kartą su drauge užsimanėme blynų, jų rasti niekur nepavyko, teko kepti namie“, – prisimena J. Pilkauskaitė ir Stambule verčiau siūlo pasinerti į vietinės virtuvės atradimus.

Pirmiausia būtina paragauti kebabų, kurie visiškai kitokie, nei esame įpratę ragauti Lietuvoje ar kitose Vakarų Europos šalyse: „Tie, kuriuos valgome čia, labai skiriasi nuo tikrųjų turkiškų. Saviškius vadinu vokiškais padirbiniais su gausybe padažų. Turkai padažų nenaudoja.“ Lietuvė pasiūlo paskanauti iskender kebabo – tai ta pati pjaustyta mėsa, apipilta jogurtu, pagardinta pomidorų pasta ir keptu pipiru.

Taksimo aikštę kerta šoninė gatvelė, vadinama Žuvų turgumi. Joje, kad ir kur prisėstum, gali pasmaguriauti gardžių jūrų gėrybių, pavyzdžiui, ant iešmo keptų midijų, apvoliotų tešloje. Ten nepaprastai skani bet kokia žuvis. „Toje pačioje gatvelėje gali nusipirkti kokoreč – tai keptos ėriuko žarnos, apskrudusios nuimamos nuo iešmo ir smulkiai sukapojamos. Dedama daug prieskonių – valgai kaip specifinio skonio faršą – labai skanu“, – apie turkiškus delikatesus su nostalgija pasakoja Justina.

Gardžios žuvies paragauti galima ir minėtame Bebek rajone, kur įsikūrę specializuoti jūrų gėrybių restoranėliai. Na, o labai pasiilgus lietuviškų bulvinių patiekalų lietuvė siūlo užsukti į Ortaköy kvartalą, kur maisto užeigose siūlomas ypatingas patiekalas iš milžiniškos, kaip Justina juokiasi, lyg Černobilyje užaugintos bulvės. Ji kepama su lupena orkaitėje, tada perpjaunama, ištrinama sviestu ir įdaroma įvairiomis marinuotomis daržovėmis.

Ir, žinoma, bene saldžiausi pasaulyje turkiški desertai. J. Pilkauskaitės teigimu, jų visų neišragausi ir per mėnesį. „Siūlyčiau pradėti nuo įvairiausių rūšių sluoksniuotos tešlos pyragėlių baklava, mirkytų cukraus šerbete, ir baigti cukruje virtos vištienos pudingu – atrodo nesuderinama, bet labai skanu“, – skonio nuotykiais dalijasi lietuvė.

Stambule pagrindinis gėrimas – alus, populiariausias – „Efes“ ir „Tuborg“. Taksimo rajone bokalas kainuos iki 18 litų, kitur – apie 6 litai. Tarp vyresnės kartos atstovų populiari anyžių degtinė rakija. Turkai neturi vyno gaminimo tradicijų, importuojamam uždedami labai dideli akcizai ir jis yra brangus. Kultūriškai susiklostė, kad turkai skiria maisto ir gėrimų užeigas, todėl ne visur užėjęs gausi alkoholio.

Moteriški reikalai

Stambule moterys tokios pat emancipuotos, kaip ir Vakarų europietės. Jos yra vadovės, užimančios aukštus postus. Kaip ir Lietuvoje, vienos siekia karjeros, kitos ją derina su šeima. Moteris yra gerbiama. Ji – šeimos galva: vyrai paprastai aktyviau dalyvauja socialiniame gyvenime, uždirba pinigus, o moteriškė rūpinasi namais, tvarko šeimyninį biudžetą.

Tačiau gatvėse moters – pilkojo kardinolo – vaidmens nejusti. Viešumoje dominuoja vyrija. Džentelmeniškumo samprata Turkijoje neegzistuoja: vyriškis moters nepraleis pro duris, nepaneš sunkaus pirkinių krepšio. „Viena mano bičiulė gyvena Stambule, su turku sukūrusi šeimą. Ji ketina parašyti knygą apie užsieniečių moterų ir turkų vyrų meilės istorijas. Beveik visos baigiasi nesėkmingai dėl europiečių moterų sampratos, kad vyras turi būti džentelmenas. Turkas toks niekada nebus, – pasakoja J. Pilkauskaitė. – Jis namuose nieko nepadės. Jis savo pareiga laiko uždirbti pinigus ir viskas. Nebus ir romantiškas: romantika baigiasi sulig moters širdies užkariavimu.“

Hamamo malonumai

Viešint Turkijoje Justina siūlo nepraleisti progos pasimėgauti hamamo ritualu. Tai toli gražu ne tas hamamas, kokį rasime lietuviškuose poilsio ir sveikatingumo centruose. „Marmuru išklota patalpa, kurioje visiškai nėra garo, temperatūra – 38–45 laipsniai, nėra baisiai drėgna… Pirmą kartą išsitiesusi ant gulto, pamaniau, kad sušalsiu. Tačiau pamažu kūnas tolygiai įšyla. Po 30 minučių ateina moteris ir šveičia kūną šiukščia šilkine ar ožkos plauko pirštine. Tuomet – masažas su muilo putomis: ne atpalaiduojantis, o išjudinantis raumenis. Po visko išeini švarus, gaivus kaip jazminas“, – pasakoja J. Pilkauskaitė, iš vyro pirtininko perėmusi kai kurias mėgavimosi pirtimi paslaptis. Valandą pusantros trunkančio hamamo ritualo kaina Stambule svyruoja tarp maždaug 60–140 litų.

Nekaltybės muziejus

J. Pilkauskaitės pasidomiu, galbūt literatūrinis kontekstas, pažintas į lietuvių kalbą verčiant O. Pamuko knygas, atvėrė naujų turkų kultūros rakursų? Ji teigia priešingai: šalies tradicijų, realijų, kultūrinių niuansų žinojimas padėjo verčiant knygas: „Vertimas nėra vien žodyno ir gramatikos išmanymas. Negali įvaldyti kalbos gerai nepažindamas šalies“, – sako Justina. Išvertusi „Nekaltybės muziejų“ lietuvė suskubo aplankyti ir to paties pavadinimo muziejų, kuriame vizualizuotas knygos turinys. „Jei turi knygą – nemokėsi 26 litų už įėjimą“, – dar vieną naudingą patarimą mesteli Justina.

Kvartalas, kuriame O. Pamukas įkūrė „Nekaltybės muziejų“, šliejasi prie centrinio Beyoglu rajono. Tai unikali miesto dalis su milžiniškomis įkalnėmis, itin tvarkingais kiemais. Ten daugiausia gyvena islamistinių pažiūrų turkai ir kurdai. Moterys vilki tradiciniais rūbais, kiekviename lange – po moteriškaitę, laukiančią grįžtančio vyro. Skalbimo, lyginimo paslaugų gatvės, knygoje aprašytų sendaikčių krautuvėlių gatvės… Jose gali rasti nebrangių autentiškų daiktų: mažyčių žalvarinių buteliukų rožių aliejui laikyti, žalvario, vario papuošalų, baltosios keramikos dirbinių. Tai kol kas turistų nepramintas rajonas, į kurį pamažu vis daugiau jų atvilioja „Nekaltybės muziejus“. „Ten tikrai bus įdomu tiems, kurie skaitė knygą, taip pat tiems, kurie ieško įdomių įkvėpimo šaltinių interjero idėjoms“, – mano J. Pilkaustaitė.

„Tokiais maršrutais keliavau neatsitiktinai – turėjome nusipirkę traukinių pasus, kurie galioja konkrečiuose regionuose. Taip keliauti kur kas pigiau (bilietus į Kansajaus regioną reikia užsisakyti iš anksto ir atsisiųsti bilietus į Lietuvą) – tuomet galioja speciali kaina turistams, kurios negautumėte būdami Japonijoje. Šitaip skatinama keliauti traukiniais, kas šioje šalyje yra labai brangu“, – kelionės patirtimi dalijasi R. Ignatė. Be to, priduria, kad keliauti regionais – pats patogiausias ir išsamiausias būdas pažinti šalį.

Ryškiausios detalės

Kažkas yra labai taikliai apibūdinęs Japoniją – tai anime filmukas realiame gyvenime. Visi herojai, vaizdai ten tarsi atgyja. Jausmai, kuriuos patiri žiūrėdamas šiuos filmus, kyla ir prisiminus šią nuostabią šalį. Jei dabar užsimerkčiau, prieš akis iškiltų tokie vaizdiniai: senoviniai riesti namukai; popierinės slankiosios durys; kalnuose įsitaisiusios budistų šventyklos; neapsakomo grožio sodai; ryškiaspalviai medžių lapai; karštosios versmės, kurios palaiko kompaniją vienišam Fudži ugnikalniui; triukšmingi neoniniai miestai; pažangiausios technologijos; anime kultas; jaukios izakaya užkandinės, į kurias telpa vos porą žmonių; mieli besišypsantys senukai, įstabaus grožio gamta ir, žinoma, geišos.

Charakteringi miestai

Būtų sunku išskirti vieną, nes kiekvienas jų turi savito žavesio ir unikalumo. Tokijas išsiskiria chaosu, spalvingumu, užimčiausiomis pasaulyje pėsčiųjų perėjomis, jaukiomis užkandinėmis, unikalia mada (jaunimas individualumą mėgsta pabrėžti rengdamasis anime herojų kostiumais), niekada nemiegančiu gyvenimu.

Kiotas neišdildomą įspūdį paliko senove alsuojančiomis gatvelėmis, autentiškais senoviniais pastatais, geišomis – taip, jų yra net šiandien… Šis miestas buvo imperatoriškoji Japonijos sostinė nuo 794 iki 1868 m. Daugelis pastatų išvengė niokojančios karo bangos, todėl tai vienas labiausiai savo autentiškumą išsaugojęs miestas. Daugelis jo istorinių įžymybių yra įtrauktos į UNESCO paveldo sąrašą. 1600 budistinių šventyklų, japoniški sodai, geišų gatvė – tai tik keletas dalykų, kuriuos išvysite Kioto apylinkėse.

Visuomenės etiudas

Japonai itin mandagūs – visada pasisveikina su įėjusiais klientais, net jei tuo metu būna užsiėmę, kartais rėkdami per visą salę. Žaismingi: net ir senjorai neatsilaiko anime žavesiui, beveik kiekvienas jų ant kuprinės ar kaip raktų pakabutį nešiojasi mėgstamo komikso herojaus žaisliuką. O vakarais jie tiesiog nenulipa nuo pachinko žaidimų automatų – kadangi azartiniai žaidimai Japonijoje uždrausti, jie adrenalino troškulį malšina šiuo žaidimu, kuris šiek tiek primena kiniškąjį biliardą (tai žaidimų automatas, kur metalinius rutuliukus reikia mušti mentele).

Japonai – nepaprastai paslaugūs ir geranoriški: jei reikės padėti, mes visus darbus, o gal net išeis iš eilės, kurioje buvo užsiėmę vietą. Taip nutiko ir mums: namo skubantis ir autobuso laukiantis verslininkas išėjo iš laukiančiųjų eilės ir savanoriškai mus palydėjo ten, kur reikia. Vėliau su skaudančia širdimi žiūrėjome, kaip jis bėga, kad suspėtų į autobusą.  

Moters paveikslas

Daugelis vakariečių, apsilankę Japonijoje, kaip dominuojančią lytį išskirtų vyrus. Jie paprastai pirmi aptarnaujami kavinėse, neužleidžia savo vietos moterims atsisėsti metro ar pirmi veržiasi pro duris. Taip atrodo vertinant iš mūsų perspektyvos – juk pas mus priimtinas džentelmeniškumas. Vis dėlto taip elgiamasi ne todėl, kad moterys būtų žeminamos, bet todėl, kad paprastai jos užima žemesnį socialinį statusą.

Sunku vertinti moters vaidmenį neįsigilinus į šios kultūros subtilybes, istorinę perspektyvą. Kiek teko skaityti, apie 50 proc. moterų yra namų šeimininkės, tik jaunesnė karta kopia karjeros laiptais. Vis dėlto ištekėjusios ir dirbančios moterys iki šiol turi rūpintis visais namų ūkio darbais ir prižiūrėti vaikus. Tačiau požiūris į moters vaidmenį po truputį keičiasi ir dabartis įvardijama kaip dailiosios lyties saulėtekio metas.

Virtuvės gėrybės

Japonija – maisto garbintojų rojus. Kiekvieną dieną valgydavome vis skirtingus patiekalus, tačiau visos virtuvės taip ir nepavyko išragauti. Ypatingiausias japonų virtuvės atradimas – žalia žuvis: niekada negalvojau, kad galėčiau valgyti ją kaip pagrindinį patiekalą. O jis iš tiesų išskirtinis – tiesiog tirpsta burnoje. Taip pat sušiai, kurie toli gražu neprimena „lietuviškųjų“. Skiriasi ne tik dydis, bet ir ingredientai, tarkime – žalias kiaušinis ar glitus mini žuvyčių įdaras, kurio neįmanoma sukramtyti – jos pasklinda po visą burną. 

„Viskas viename“

Kiekviena vietovė alsuoja Japonų kultūra, todėl viskas, atrodo, turi savo vietą. Net tokiame moderniame mieste kaip Tokijas gali pajusti senovinę dvasią – tarp šiuolaikiškai apsirengusio jaunimo gali išvysti dėvinčius kimono. Šalia dangoraižių glūdi įsispraudusios senovinės šventyklos, japoniški sodai, suteikiantys užuovėją judančiam šiuolaikiniu tempu. Viskas čia glaudžiai susiję.

Malonūs nesusipratimai

Mažyčiai nuotykiai Japonijoje laukia už kiekvieno kampo. Jie daugiausia susiję su kultūriniais skirtumais, technologijų pažanga. Kad ir nežinojimas kaip naudotis tualetu, valdomu nuotoliniu pulteliu (pavyzdžiui, su juo galima pasišildyti tualeto sėdynę, įsijungti muziką, įvairias masažo programas ir t. t.). Net ir maisto užsisakymas gali tapti iššūkiu: labai retas kalba angliškai, o meniu išraitytas hieroglifais. Norėdami užsisakyti patiekalą besdavome tiesiog pirštu ir valgydavome nežinodami ką.

Kelionės akcentai

Viešint šioje šalyje būtina pamatyti ir patirti tiek senąją, tiek šiuolaikišką jos kultūrą. Pernakvoti ant tatamų budistų šventyklose. Vakare su verslininkais užsukti į izakaya –vadinamuosius barus – ir su pikantiškomis užkandėlėmis išlenkti sakės; atmirkti natūraliose karštose versmėse mėgaujantis vaizdu į Fudži ugnikalnį; pasivaikščioti žymiuosiuose japoniškuose soduose (į kai kuriuos reikia gauti leidimą siunčiant laišką vienuoliui); papulti į spūstį Šindžiuku rajone, kuriame keleivių per dieną būna nei daug, nei mažai – 2 milijonai; pasivaikščioti senomis Kioto gatvėmis, kuriomis iki šiol tipena geišos; pasivažinėti shinkansen –vadinamuoju traukiniu-kulka, kurio greitis siekia 240–300 km/h; apsilankyti „tarnaičių“ kavinėse, kuriose padavėjos apsirengusios kaip anime herojės ir kaip įmanydamos stengiasi pralinksminti klientą „valdovą“; sekmadienį pasivaikščioti Harajuku rajone, kuriame galėsite išvysti skirtingas jaunimo subkultūras, o gal net tradicines japonų vestuves šalia esančioje šventykloje. Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti. Japonija – neišsemiamas patirčių lobis, kurį išvydus sunku liautis norėti.

Ko tikėtis – ne giduose

Kelionių gidai yra labai sausi, bedvasiai. Japonijoje atradau būtent dvasią, emocijas, įspūdžius. Jokia turizmo brošiūra negali aprašyti to, ką ten patyriau. Skonių, kvapų, garsų, bendravimo, gamtos didybės, kultūros stiprumo, šventyklų skleidžiamos ramybės. Šioje šalyje tiek gausu visko, kad patirti per tokį trumpą laiką neįmanoma. Nesistebiu žmonėmis, kurie Japonijoje lankosi dešimtą kartą ir vis ketina sugrįžti atgal. Aš – ne išimtis.

Mano nuomone, iš dalies Japonijos dvasią atspindi Hayao Miyazaki – vieno žymiausių Japonijos animatorių – kūryba. Nors daugelis ilgo metražo filmukų apipinti fantastikos elementais, man jie atrodo persismelkę Japonijos dvasios.

Vos 20 km į Vakarus nuo liberaliosios Olandijos sostinės ir atsiduriate Harleme – sumažintame Amsterdamo variante. Vandens kanalai, dailūs namai, puikūs muziejai – šie dalykai sustiprins déjà vu pojūtį, tačiau čia viskas ramiau – gatvėse mažiau žmonių, automobilių, dviračių ir „žolės“ kvapo…

Tiesa, pagrindinėje aikštėje veiksmas kiek intensyvesnis, daugiau turistų, tačiau juk ne į juos reikėtų ganyti akis. Čia didingai stovi Grote Kerk – Didžioji, arba šv. Bavono, bažnyčia. Įspūdis primena kelionės į Florenciją pojūtį, kai iš kamerinių jos gatvelių išnyri priešais milžinišką Santa Maria de Fiore baziliką. Pribloškia ir Harlemo subtilių gatvelių kontekste esantis šis gotikinis šedevras.

Bažnyčią, pastatytą XIV–XVI a., norisi aprėpti iš visų pusių, o vietinis ar nors sykį buvęs Harleme tučtuojau patars eiti į vidų, motyvuodamas vien tuo, kad ten stovi vieni didžiausių pasaulyje (5 tūkst. vamzdelių) vargonai, kuriais kadaise grojo Wolfgangas Amadeusas Mozartas (šaltiniai teigia, jog būdamas vos 10-ties) ir Georgas Friedrichas Handelis.

Mažo miesto, turinčio „didelę“ istoriją, pavyzdžiu galintis būti Harlemas didžiuojasi Auksinio olandų amžiaus architektūra. Šio laikotarpio stilistikos namai išsiskiria savo dailumu ir spalvingumu. Harlemo gyventojai mėgsta pabrėžti, jog olandų aukso amžiaus architektūra į savo zenitą įkopė būtent šiame mieste. Šio stiliaus pavyzdžių galima aptikti ir toje pačioje Didžiojoje aikštėje, kurioje stūkso jau aprašyta bažnyčia.

Ieškant Franso Halso muziejaus (informacijos centro darbuotoja primygtinai siūlė jį aplankyti ir žemėlapyje apibraukė net kelis sykius) pirmiausia suintriguoja gatvelė, kurioje jis stovi – raudonų grakščių ir vienodų namelių rikiuotė. Iškilaus Harleme kūrusio, bet Antverpene XVII a. gimusio portretisto muziejus turi neeilinę istoriją. Jame buvo įsikūrę Harlemo senelių namai, kuriuose jo gyventojus tapė ir savo dienas baigė pats F. Halsas. Vėliau po tuo pačiu stogu veikė našlaitynas.

Įėjus į muziejų matyti, kad čia kruopščiai saugomas kiekvienas jo istorijos etapas. Pavyzdžiui, išlikęs pianinas, kuriam akompanuojant našlaičiai mokėsi dainuoti. Muziejus pasižymi ypatinga aura, kuri sustiprina meistriškos tapybos ir kitų eksponatų įspūdį. Dėmesį prikausto Gerrito Adriaenszoono Berckheyde’o, žymaus miestų peizažisto, 1696 m. nutapyta Harlemo didžioji aikštė su įspūdingąja Grote Kerk. Stulbina, kad aikštė panašiai atrodė prieš kelis amžius ir dabar. Rodos, kad pasikeitė tik praeivių rūbų mados.

Harlemiečiai dar būtinai siūlys apsilankyti ir „Teylers“ – seniausiame Olandijos muziejuje, kuris talpina nuo tapybos iki geologijos eksponatų. Tapybos gerbėjai, viešintys Harleme nuo rugsėjo 27 iki kitų metų sausio 6 d., gali manyti, jog jiems labai pasisekė, nes „Teylers“ tomis dienomis bus eksponuojami ir italų Renesanso genijaus Rafaelio darbai.

Galvojant apie tai, kokius įvaizdžius Olandija sukelia ir kaip reprezentuoja save pasaulyje, reikėtų paminėti, kad nuo XVII a. iki pat šių dienų Harlemas yra vienas svarbiausių tulpių prekybos centrų, atlaikiusių ir Auksinio olandų amžiaus simptomą – tulpių maniją, kai šių pavasario gėlių svogūnėliai buvo parduodami už sunkiai įsivaizduojamas sumas.

Leidžiantis palei pat vandens kanalą – dar viena akistata su olandišku simboliu. Tai Adriaano de Booyso, arba tiesiog Adriaano, vėjo malūnas, pastatytas XVIII a. pab., bet 1932 m. sudegęs ir atstatytas tik 2002 m.

Įamžintas fotokameroje iš tolimesnės perspektyvos jis tampa pagrindiniu idiliško peizažo akcentu, prie kurio jau net nebereikia pridėti vietovardžio. Apskritai, apsilankius Harleme peršasi išvada, kad tai yra būtent tas Olandijos miestas, kuriame nesunku įsitikinti nacionalinių įvaizdžių tvarumu, bet ir suprasti, kiek daug nuostabaus apie šią šalį dar nežinojai.

Išgirdus šį vardą ne kartą teko patikslinti, jog į mano kelionės žemėlapį vis dėlto buvo patekusi ne Prancūzijos parfumerijos meka Grasas, o Austrijos didmiestis su giliai praeityje įsišaknijusia istorija. Štirijos žemės sostinės galybę pirmiausia pajunti vaikščiodamas senuoju grindiniu, kur miesto paslaptis ausylam turistui šnibžda akmeninės trinkelės.

Senovinius reliktus Graco mozaikoje atpažinti nėra lengva, nes dabar jo urbanistinę visumą formuoja su istoriniais motyvais persipinantys modernūs XXI a. elementai. Taigi Gracas – miestas su charakteriu, kuriam būdingas kintantis įvaizdis, prisitaikantis prie kasdienio gyventojų ritmo.

Istorijos šnabždesiai

Didžiausia Graco įžymybė – ant Šlosbergo kalno stūksanti mūrinė pilis, kuri prakalbinta galėtų pasakoti istorijų apie miestą nuo pat jo atsiradimo pradžios. Viduramžiška pilis buvo pastatyta XI–XII a., tačiau jos didybę palaužti pavyko laiko išbandymams, ypač griaunančiam Napoleono armijos siautėjimui XIX a. pirmojoje pusėje. Taigi iki šių dienų iš tvirtovės teliko žymusis XVI a. laikrodžio bokštas, dar vadinamas miesto simboliu, ir didžioji varpinė.

Slovėnų įkurtame Grace ilgą laiką viešpatavo žymioji Habsburgų dinastija, kurios dėka jis klestėjo. Vienas reikšmingiausių Austrijos renesanso palikimų – prašmatnūs Landhaus rūmai, atliekantys istorinį valdžios būstinės vaidmenį.

Šį pastatą, kuriame posėdžiauja Štirijos parlamentas, galima išskirti kaip vieną ryškiausių istorinių intarpų šiuolaikinio miesto panoramoje. Joje – dar keletas autentiškų architektūros paminklų, menančių svarbiausius Graco gyvavimo etapus: tai vėlyvosios gotikos šedevru vadinama Šv. Egidijaus katedra, Šv. Pauliaus vardu pakrikštyti miesto vartai ir, žinoma, Rotušė.

Kultūros židinys

Prie Mūro upės įsikūręs Gracas 2003 m. buvo paskelbtas Europos kultūros sostine. Pelnytai. Pirmiausia, tai – universitetų miestas: šešių pagrindinių aukštųjų mokyklų studentų skaičius viršija 40 tūkst. Graco senamiestis, kaip ir Vilniaus, priklauso UNESCO pasauliniam kultūros paveldui.

Žvelgiant nuo Šlosbergo kalno, didinga miesto panorama išties primena Lietuvos sostinę – tankus raudonų stogų ir tartum upių meandros vingiuojančių siaurų gatvelių tinklas su modernių pastatų intarpais. Vis dėlto Graco dangaus neraižo tokia gausybė smailių bažnyčių bokštų, kaip Vilniuje, bet akį maloniai džiugina ir žaluma, dailiai užbaigianti jaukaus senamiesčio paveikslą.

Grace nuolatos generuojamos naujos kultūros idėjos. Čia apstu renginių, inovatyvaus dizaino ir architektūros apraiškų, įvairių meno ekspozicijų: pradedant įspūdinga viduramžių ginklų kolekcija ir baigiant šiuolaikine fotografija.

Miesto pažiba – šiuolaikinio meno centras ir muziejus „Kunsthaus“. Dėl savo aptakių futuristinių formų gyventojų jis pravardžiuojamas ateiviu. Aplink muziejų besiraizgančiose gatvėse įsikūrusios prabangios mados parduotuvės, įvairūs restoranai, jaukios ledainės, kur galima susipažinti su austrų kulinariniais pasiūlymais.

– Grožis – subjektyvi sąvoka. Ką ji reiškia jums?

– Man gražus – įvairus ir spalvingas gyvenimas. Dar daugiau jo atspalvių padeda atskleisti fotoobjektyvu užfiksuoti kadrai, sustabdytos akimirkos, kurios neįamžintos lengvai galėtų ir praslysti pro akis. Fotografuodama atsiduodu akimirkai – tai tarsi meditacija, padedanti būti čia ir dabar.

– Neabejoju, kad, nuolat skrajojant iš vienos šalies į kitą, planuojant vis naujus kelionių maršrutus, reikia gebėti sustoti „čia ir dabar“. O gal keliautojos rutina nevisiškai tokia, kaip atrodo iš šalies?

– Įtampa negaliu skųstis – štai beveik visą vasarą ilsėjausi, turėjau galimybę pabūti su savimi Kuršių Nerijoje, Aloniso saloje Graikijoje, pasimėgauti buvimu „čia ir dabar“. Ir apskritai esu laiminga gyvendama nevaržomu ritmu – rutinoje ir tvarkaraščiuose laviruoju it tekantis vanduo. Šiuo metu dirbu Indijos agentūroje, kuri organizuoja keliones į įvairius Rytų kraštus: Europoje atstovauju savo kompanijai tarptautinėse turizmo parodose. Rudenį prasidės darbų įkarštis – viena po kitos laukia kelionės į Meksiką, Argentiną, Čilę, Braziliją.

„Nors vis dažniau kalbama apie globalizaciją, mano požiūriu, kultūriniai skirtumai yra labai ryškūs. Greta gajaus kultūrų niveliacijos proceso vyksta ir kitas – autentiškų savo tautos vertybių puoselėjimas.“

– Kaip dabar mėgstama sakyti – esate pasaulio pilietė. Kaip pati patiriate, ar globalizacija yra fundamentali sąvoką, ar natūralus dabartinio pasaulio reiškinys?

– Per dešimtį darbo turizmo srityje metų apkeliavusi daugiau nei 40 pasaulio šalių jaučiuosi pažįstanti įvairių kultūrų atstovus. Studijuodama Europos turizmo vadybą Anglijoje susidraugavau su prancūze ir meksikiete – iki šiol esame sielos bičiulės. Visi kurso draugai buvo iš skirtingų pasaulio kraštų, juolab kad studijų metais teko mokytis Ispanijoje ir Švedijoje. Dabar mano kolegos – indai, o partneriai – įvairių Rytų valstybių piliečiai. Pažinti kitą žmogų, rasti bendrą kalbą ar priėjimą prie jo – man savotiškas iššūkis ir didelis malonumas. Nors vis dažniau kalbama apie globalizaciją, mano požiūriu, kultūriniai skirtumai yra labai ryškūs. Greta gajaus kultūrų niveliacijos proceso vyksta ir kitas – autentiškų savo tautos vertybių puoselėjimas.

– Kokių, jūsų nuomone, tautų charakteriai yra ryškiausi, labiausiai išsiskiriantys šiuolaikinėje hiperkultūroje?

– Vien jau šalių stendai tarptautinėse turizmo parodose iškalbingi: japonų salelės – santūrios ir ramios: tai labai pagarbi, nuolanki, atstumą palaikanti, bet šilta tauta. Tuo tarpu pietų amerikiečiai – itin lengvai bendraujantys, nuoširdūs, džiaugsmingi. Mandagumo frazės, bendraujant su jais, greitai tampa jaukiais asmeniškais pokalbiais. Arabai – stiprios, vyriškos kultūros atstovai, net per atstumą jaučiasi valdingumo aura. Afrikiečiai – vitališki. O indai, nors gana liberaliai į kultūrą įsileidžiantys vakarietiško pasaulio atributus, yra ištikimi savo tradicijoms, pagarbai šeimai, tikėjimui astrologijos galia. Apibendrindama sakyčiau, skirtumai yra daugiau ne tautiniai, o regioniniai.

– O kokie jūsų, pasaulio pilietės, akimis žiūrint atrodo lietuviai?

– Kiek iš šalies savo kraštiečius stebiu tarptautinėse parodose. Jie atrodo aktyvūs, malonūs, vaišingi. Tačiau apie saviškius, kaip ir apie save, spręsti sunku. Lietuvoje viešėję ar gyvenę bičiuliai užsieniečiai mus apibūdina kaip smalsią, iš pradžių atstumą palaikančią, o po to į artimą draugystę nesunkiai įsileidžiančią tautą. Nė vienas neteigė, kad esame paniurę ar mažai besišypsantys.

– Ar gebėtumėte apibrėžti, kokių asmeninių savybių ir profesinių įgūdžių reikia norint dirbti jūsų darbą?

– Pirmiausia reikia mylėti žmones, priimti juos tokius, kokie yra. Tiek metų bendravusi su įvairių tautų atstovais šiandien galiu užmegzti ryšį su visais. Tai neįmanoma be pagarbos ir tolerancijos įvairioms rasėms, religijoms, kultūroms. Žinoma, reikia mokėti užsienio kalbų. Moku angliškai, ispaniškai, rusiškai, šiek tiek portugališkai, itališkai, arabiškai ir visomis kitomis, kaip juokiuosi, po truputį. Pastarąjį kartą viešėdama Neapolyje su vietinių šeima savo skurdžia italų kalba sugebėjau susidraugauti taip, kad jie „privertė“ mane iš viešbučio persikelti gyventi pas juos. Teko proga pabūti, kaip aš sakau, tobulos namų šeimininkės namuose. Juokiuosi, jei vyrai nori, kad jų žmonos taptų tokiomis, reikia siųsti į Neapolį. Tos šeimos motiną pamenu nuolat lyginančią sūneliui marškinius, tupinėjančią aplink visus ir dėl to nepaprastai laimingą…

– O dėl kultūrinių nesusikalbėjimų nėra tekę pajusti komunikacijos trukdžių? Galbūt dėl to patekti į nemalonią situaciją?

– Darbo aplinkoje didžiausias iššūkis – susidoroti su neįmanomais turistų įgeidžiais svečioje šalyje turėti tai, kas jiems įprasta namuose. Tačiau neretai dėl kultūrinių skirtumų ar socialinių įpročių kai kurie, rodos, įprasti dalykai, tokie kaip pietų bufetas, gali tapti neįgyvendinama užgaida (pavyzdžiui, indams įprasta, kad valgiai ant stalo būtų patiekti iš anksto). Tokie iššūkiai verčia pasitelkti įvairias žinias ir gebėjimus apeiti kultūrinius skirtumus.

– Skamba taip, lyg būtumėte naujos profesijos – kultūrų moderatorės – atstovė. Iš kur atsiranda tokie įgūdžiai?

– Pirmiausia, manau, iš ilgalaikio įvairių tautų mentaliteto stebėjimo. Naujoje šalyje jaučiuosi stebėtoja. Nuvykusi svetur, kiek įmanoma, stengiuosi įsilieti į vietinių gyvenimą. Pavyzdžiui, Maroko nepažinsi gyvendamas prabangiuose, turistams skirtuose viešbučiuose. Kad pajustum tos šalies dvasią, turi apsistoti unikaliuose marokietiškuose namuose – rijadose, su nuostabiais vidiniais kiemeliais. Arba skautiškai praleisti naktį dykumoje palapinėje, išgirsti vietinių klajoklių muziką. Taip pat pabūti kazboje – senovinėje marokiečių pilyje… Galų gale, pagyventi vietinėje šeimoje, kur mes, lietuviai, pasijustume tikrais šiauriečiais: ryšys tarp artimųjų ten unikalus – jiems absoliučiai nereikia asmeniniais erdvės, jie gali būti kartu 24 valandas per parą. Ten pasijutau esanti tikra atskalūnė, šalta vienišė, nors iš tiesų esu atvira ir bendraujanti. Mes, lietuviai, esame subtilesni, nereiškiame emocijų, o štai marokietis vieną minutę gali įsiplieksti lyg ugnis, įprastą buitinę situaciją paversti muilo operos drama, o kitą – iš visos dūšios glausti prie širdies.

„Darbo aplinkoje didžiausias iššūkis – susidoroti su neįmanomais turistų įgeidžiais svečioje šalyje turėti tai, kas jiems įprasta namuose.“

– Ko, remiantis jūsų patirtimi, nori visko matę, pasiūlos ir galimybių išpaikinti šiuolaikiniai turistai?

– Šiandien keliautojai ieško unikalumo, patirčių įvairovės, nori pajusti šalies kultūros esenciją: aplankyti autentiškus objektus, prisiliesti prie prabangos, patirti nuotykių. Tokios idėjos įkvėpta laisvalaikiu ėmiau organizuoti keliones išskirtinai moterims. Ėmiau ieškoti tam tikrų moteriškų maršrutų įvairiose šalyse arba į tradicinius turistų išmintus kelius įvesti kitokią – moteriškos patirties papildytą dimensiją. Moterys gidės, moteriški ritualai, kulinariniai nuotykiai, estetikos momentai – tas pats Delis, Paryžius ar Portas gali tapti kitoks, nei teko girdėti ar pažinti. Tu gali keliauti į Meksiką, pamatyti triukšmingų šalies didmiesčių, bet gali rinktis ir sakralų majų kultūros paveldo maršrutą. Mane pačią itin domina dvasinės, ritualinės, šamaniškos kelionės į sakralias, stiprios energetikos vietas.

– Kaip jaučiatės gimtojoje Lietuvoje – ar jums, mačiusiai visokiausių pasaulio spalvų, ji neatrodo pilka ir nuobodi?

– Lietuvoje man labai gera ir ramu. Kaskart grįžusi iš tolimų kraštų pasikraunu energijos, ramybės. Mūsų gamtoje tiek daug erdvės ir gaivos. O Vilnius tiesiog nuostabus – kompaktiškas ir jaukus, gali tiesiog dviračiu aplėkti visą miestą. Man turbūt pasisekė, kad paprastai žiemoju šiltuose kraštuose, o namuose dažniau būnu vasarą. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, šiek tiek įpareigoja, o kartu ir vargina išvaizdos ir įvaizdžio kultas. Nuo jo itin pailsiu Rytų ir Pietų šalyse, kur už tavo apdarą daug svarbiau linksmas būdas ir plati šypsena veide.

– Paprastai dirbančiam žmogui kelionės – laisvalaikis ir poilsis. Kaip pailsite jūs, kai keliauti jums yra kasdienybė?

– Man poilsis – nekeliavimas, ramybė su savimi, Pervalkos paplūdimys, kur, paėjėjęs kilometrą nuo miestelio, atsiduri visiškai vienas didžiuliame paplūdimyje. Pailsiu Lietuvos gamtoje, miške, prie ežero. Mano vyras – ne lietuvis ir taip pat daug keliaujantis darbo reikalais. Mūsų susitikimai neretai būna ir pusiaukelėje – tai nuostabios ir netikėtos laisvalaikio akimirkos. Abu suprantame, kad toks mano darbas nebetiks nusprendus susilaukti vaikų. Tokiu atveju, manau, turiu atsarginį planą – dabartinę savo aistrą – fotografiją.

– Kuo jus patraukė fotografija?

– Esu labai praktiška – nemėgstu daug įvairių daiktų. Gal dėl to, kad jiems laikyti kol kas neturiu pakankamai vietos. Ir lagaminus kraunu labai racionaliai – pagal savo susidarytą būtiniausių kelionės daiktų šabloną. Ir suvenyrų kelionėse negraibstau – įsigyju nebent patikusį papuošalą ar dailią užrašų knygutę. O fotoaparate gali parsivežti galybę akimirkų iš aplankyto krašto. Per metus mano fotografijų dienoraštyje nugulė galybė nuotraukų, kurias ėmiau grupuoti ir taip atsirado parodos „Meilės ženklai“, „P.E.A.C.E.“, „Moteris ir Jūra“, „Namibija. Smėlio ir Tylos simfonija“ ir kt. Tos parodos – netikėtai išsipildžiusios svajonės…

– Minėjote, kad ir jūsų draugai išsibarstę po atokiausius Žemės kampelius? Ar kultūriniai skirtumai netrukdo artimai bičiulystei?

– Draugių trijulė iš magistro studijų Anglijoje – aš, prancūzė ir meksikietė – bendraujame iki šiol. Ypatingas ryšys – su Olga iš Meksikos. Nors ir skiria milžiniškas atstumas, mus sieja ypatingas ryšys. Žinome viena kitos svarbiausius gyvenimo įvykius, kartais susitinkame keliaudamos tarpinėse stotelėse. Mes gyvename panašiais siekiais, domimės tais pačiais dalykais, net mūsų gyvenimas klostosi paraleliai. Tame ryšyje nėra vietos kultūriniams skirtumams.

– Ar toji graži moteriška draugystė jus įkvėpė organizuoti keliones moterims?

– Mano nuomone, moterims rūpi panašūs dalykai – daugelis jų keliaudamos nori grožio, komforto, ritualų. Vyrams svarbiau nuotykiai, veiksmas… Tose kelionėse dažnai susitinka merginos, kurios viena kitą mato pirmą kartą, o išsiskiria draugės. Iš kitos moters gali ir labai daug ko išmokti…

– Kokios tautos moters vaidmuo jus labiausiai žavi?

– Kiekvienoje kultūroje susiformavęs autentiškas moters paveikslas. Indijoje moterys – itin motiniškos, šeimos židinio puoselėtojos. Tačiau nors arabų šalyse dominuoja vyrija, moterys lygiai taip pat užima labai svarbų vaidmenį ten, kur vyksta šeimos gyvenimas. Tuo tarpu Švedijoje vyriškis nepraleis damos pro duris, nepasisiūlys panešti lagamino… Pastebiu, kad pastaruoju metu Visatoje Yin ir Yang pusiausvyra yra sutrikusi. Mano nuomone, moters prigimtis yra būti, o vyro – daryti. Moterys neturi atsisakyti savo moteriškų galių, kurios gali puikiai praversti tiek kuriant santykius, tiek siekiant karjeros. Manau, kad visas pasaulis yra išsiilgęs tikrojo moteriškumo.

Prie didžiausio Italijos ežero glaudžiasi nesuskaičiuojama galybė įvairaus dydžio senovinių kaimelių ir miestelių, kuriuose verda energija trykštantis smagus, itališkas gyvenimas. Kartu su gyvenvietėmis išskirtinį ežero veidą formuoja ir jame išsibarsčiusių salelių mozaika. Keliautojo akį stebina Gardos kraštovaizdžių gausa ir įvairumas – šiaurinėje ežero dalyje stūkso įspūdingi kalnai, o pietuose plyti glotnios lygumos. Dėl švelnaus Viduržiemio jūros klimato čia visus metus maloniai šilta, o vasara miestelių gyventojus ir poilsiautojus lepina karščiu, kviečiančiu panirti į vėsų ežero vandenį.

Trumpa kelione įminti šio ežero paslapties svetimšaliui nepavyks: geriausias būdas neskubant susipažinti su visais jo teikiamais malonumais – apsistoti viename iš Gardos pakrantėje įsikūrusių kurortų. Labiausiai poilsiautojų pamėgtas Sirmionės miestelis, esantis vos keliasdešimt kilometrų nuo Veronos, praeityje buvęs itin mėgstamas šio miesto turtuolių.

Spalvų ir skonių fiesta

Vos įvažiavus į nedidelį, senovę menantį miestelį, keliautoją svetingai pasitinka savita Sirmionės aura. Čia akis džiugina spalvų margumynas: medžių alėjos, stebinančios vešliomis raudonų arba rožinių žiedų puokštėmis, tvarkingi skverai, kuriuose žydi patys įvairiausi augalai. Ne tik akiai, bet ir skrandžiui malonus spalvynas – vaisių ir daržovių stendai turgeliuose, kuriuose malonūs pardavėjai kviečia paragauti ką tik iš plantacijų atvežtų citrinų, saldžių vynuogių, sultingų paprikų.

Ne paslaptis, jog Italija pelnytai matuojasi smaližių rojaus karūną, tad ir jaukiose, ant ežero kranto įsikūrusiose ledainėse sunku nepasiduoti įvairiausių skonių ledų pagundai. Tradicinio itališko maisto gerbėjai savo mėgstamų patiekalų atras senamiestyje įsikūrusiuose restoranuose.

Spalvų mirgėjime sunku nepastebėti įspūdingos Rocca Scaligera pilies, menančios tolimuosius viduramžius. Šis įspūdingas pastatas dantytomis sienomis su bokštų ir bokštelių karūna – turtingos veroniečių šeimos palikimas. Perėjęs pilies vartus patenki į šurmulingą kurorto senamiestį.

Pusiasalyje įsiterpusią Sirmionę iš visų pusių supa skaidrūs Gardos ežero vandenys, tad pasiklysti iš pirmo žvilgsnio mažytėse, painiose gatvelėse tiesiog neįmanoma. Gyvybe pulsuojančioje senojoje miesto dalyje pūpso nedideli namukai, išdažyti ryškiausiomis spalvomis, jų šešėlyje prieglobstį randa suvenyrų krautuvėlės. Žvilgsniu keliaujant aplink neliks nepastebėtos dailios San Pietro in Mavino ir Santa Maria Maggiore bažnyčios.

Vienas ežeras – daug veidų

Pasivaikščiojimas į istorinę miestelio dalį vedančiomis kurortinėmis gatvėmis – tikras malonumas akims. Raižytos pakrantės prieplaukose ramiame ežero vandenyje snaudžia laiveliai, valtys, prabangūs kateriai – plaukdamas vienu tokiu pasijunti tikru Holivudo filmo veikėju. Pasiplaukiojimas valtele netruks ilgai, tačiau taip gali dar geriau pažinti miestelio charakterį, istorinį ir kultūrinį paveldą: žvilgsnis aprėpia didingą Gardos grožio paslaptį – įspūdingi miestelio architektūros ir ežerą supantys kalnų peizažai susilieja į išbaigtą itališkos idilės paveikslą.

Su Sirmione ribojasi ir kitas jaukus kurortas – Peskjera del Garda, stūksantis ant žemutinio ežero kranto. Šį charizmatišką miestelį, kaip ir kaimyninius, supa kanalai – dėl to jis dar vadinamas mažąja Venecija. Iš jaukios Peskjeros atsiveria įspūdinga Gardos panorama. Populiari kurorto atrakcija, atverianti kitų rakursų grožėtis kvapą gniaužiančiais ežero vaizdais – Gardalando atrakcionų parkas. Nutrūktgalviškais amerikietiškaisiais kalneliais kylant į įspūdingą aukštį, net ir sukantis galvai, neįmanoma nesigrožėti ne mažiau svaiginančiais kraštovaizdžiais.

Keli faktai apie Indiją: ši valstybė susideda iš 28 valstijų, sukurtų lingvistiniu ir etniniu pagrindu; jose kalbama 23 pripažintomis kalbomis; Indijoje gyvena 1,2 milijardo gyventojų; šalies plote  tilptų maždaug 50 Lietuvos valstybių.

Indijoje praleidau kiek mažiau nei pusmetį; visą laiką prakiurksojau pietinėje Keralos valstijoje, daugiau nei du mėnesius buvau „įkalintas“ Kočio mieste; keliavau vėžlio greičiu, niekur neskubėdamas ir vengdamas turistinių pramogų.

Taigi visi šiame straipsnyje daromi apibendrinimai apie Indiją bus paremti asmenine patirtimi, įgauta vienoje Indijos valstijoje per labai ribotą laiką, taip pat patyrusių keliautojų įžvalgomis ir pasakojimais apie tolimus šalies užkampius, be to, informacija, kurią apie tėvynę perpasakojo vietiniai gyventojai.

Darbas trim etatais

Būti baltuoju Keraloje – darbas trim etatais. Tai tas pats, kaip tapti išganytoju, modeliu ir roko žvaigžde vienu metu, net jeigu esi amoralus pusbaisis elgeta. Žengęs lauk iš savo kambario visados būsite it nušviestas ryškiausiu scenos prožektoriumi. Vaikai norės pamojuoti ir pasisveikinti, praeiviai – pasilabinti, pakeleiviai – pasišnekėti, pašalaičiai – paspoksoti, o verslininkai – būtinai įsivilioti jus į savo irštvą. Pamirškite privatumą: net būdami intensyvios priežiūros skyriuje ir tuštindami kruviną skrandžio turinį į plastikinį kibirą sulauksite žiūrovų – nuo smalsių seselių iki pro šalį ėjusių pacientų. Argi neįdomu, kaip baltasis vemia?

Keraliečių dėmesys nėra agresyvus, bent jau tiesiogine prasme: niekas netampo už rankų, nestumdo į parduotuves ir negrabalioja už kojų prašydami išmaldos. Tačiau pasyvūs lūkesčiai egzistuoja nuolatos. Daugybei žmonių tiesiog reikia riekelės jūsų dėmesio. Iš pradžių tai romantiška, linksma ir netgi labai malonu. Tačiau praėjus keletui mėnesių, kai egzotikos veiksnys nudūlėja, o gyvenimas Indijoje po truputį tampa banalia kasdienybe, asmeninės erdvės neturėjimas pradeda kelti smurtines fantazijas.

Yra riba, kiek laiko gali kasdien sveikintis su kas antru praeiviu ir aiškinti, kur yra Lietuva, kol galų gale kiekvienam kalbintojui norisi tiesiog užvožti šalia mykiančia avimi.

Yra riba, kiek laiko gali kasdien sveikintis su kas antru praeiviu ir aiškinti, kur yra Lietuva, kol galų gale kiekvienam kalbintojui norisi tiesiog užvožti šalia mykiančia avimi. Nėra paprasta nuolat būti dėmesio centru – aplinkinių lūkesčiai, garsiai neišsakyti, tačiau vos ne fiziškai juntami, slegia ir vargina. Atrodo, esi įpareigotas jaustis gerai ir šypsotis, nes nuo tavo nuotaikos priklauso tiekos aplinkinių dienos eiga.

Nors oficialiai Indija jau daugiau nei pusę amžiaus yra nepriklausoma valstybė, tačiau Balta Oda vis dar turi pasąmoningai privilegijuotą statusą. Tai akivaizdu ne tik iš to, kaip elgiamasi su baltaodžiais atvykėliais, bet ir pamačius pačių indų troškimą balintis. Keraliečiai – dailios būtybės. Gaila, kad natūralios išvaizdos jie taip nevertina. Vienas iš perkamiausių produktų Indijoje – odą balinantis kremas, jo šalyje parduodama daugiau nei „Coca-Colos“ ar arbatos. Odą balinančių kremų rinkos vertė – netoli pusės milijardo dolerių. Pagrindinės balinimo produktų pirkėjos – pietinės valstijos.

Ir tai nestebina, mat Keralos miestai, kaip neva ir likusi Indija, yra tikros reklaminių stendų džiunglės. Reklamose propaguojamos iliuzijos – pilnos vakarietiško farso, vaizduojančio europietiško stiliaus namus su pievelėmis ir auksaspalviais retriveriais, kostiumuotus vyrus prie dangoraižių, deimantais apsikarsčiusias moteris.

Visų šių fantazijų modeliai – balti it pieno puta. Netgi dienraščių karikatūros vaikams dažniausiai vaizduoja balto arba rožinio atspalvio veikėjus.

Įkalintas Kočyje

Kočis – vienas pagrindinių Indijos uostų, esantis daugmaž pačioje Keralos valstijos pusiaukelėje. Šios valstijos sostinė – Trivandrumas, tai senasis britiškas pavadinimas.

Indijoje paskelbus nepriklausomybę nemažai vietovardžių įgavo naują skambesį: Bombėjus dabar yra Mumbajus, Kalkuta tapo Kolkata, o Kočis kadaise buvo Kočinas. Taip nutiko dėl to, kad britų kolonializmo laikais daug etninių pavadinimų buvo anglizuoti. Keralos sostinė – ne išimtis. Tikrasis Trivandrumo pavadinimas – Tiruvanantapuramas. Nagi, pirmyn, ištarkite! Taigi nors Trivandrumas yra sostinė, vis dėlto būtent Kočis laikomas regiono širdimi dėl ekonominės ir politinės įtakos, išplėtotos turizmo industrijos. Kaip tik čia planavau praleisti pirmąjį mėnesį ir kaip tik čia buvau „įkalintas“ daug ilgesniam laikui.

Mane Kočyje įkalino kurioziška sveikatos problema. Keraloje atkakliai vengiau turistinių stereotipų: akinių nuo saulės, indiškų drabužių, kurie visai ne indiški, o svarbiausia – nuolatinio vandens butelių tampymo. Niekas kitas taip Indijoje nešaukia „Turistas!“, kaip plastikinis mineralinio vandens indas rankoje. Buvau nusiteikęs kentėti dehidrataciją ir viešumoje rodytis tik kilniai gaišdamas nuo kaitros.

„Ar būdamas Indijoje geriate pakankamai vandens?“ – po mėnesio manęs ligoninėje paklausė urologas, pas kurį buvau nusiųstas dėl „nesvietiško“ nugaros skausmo. Diagnozė – inkstų akmenys. „Mmm…“ – numykiau. Kartais už įvaizdį tenka brangiai sumokėti.

Didžiausia miesto ligoninė „Medical Trust Hospital“ atskleidė man iki tol neregėtą pacientų aptarnavimo lygmenį.

Iš kitos pusės, gavau progą susipažinti su netgi trimis skirtingomis gydymo įstaigomis Kočyje – visos iki vienos maloniai nustebino profesionalumu. Nors pirmosios dvi buvo tik nedidelės vietinės klinikos, užsiimančios vien pirmine diagnostika ir pagalba, tačiau abejose tiek gydytojai, tiek ir medicinos seserys puikiai kalbėjo angliškai ir išmanė savo darbą.

Didžiausia miesto ligoninė „Medical Trust Hospital“ atskleidė man iki tol neregėtą pacientų aptarnavimo lygmenį. Jei esi užsienietis, nuo pačių pirmųjų žingsnių šioje įstaigoje pasijunti esąs Išskirtinės Svarbos Asmuo: duris atidarinėja uniformuoti pareigūnai, o personalas maloniai palydi į Tarptautinių pacientų skyrių, kuriame kiekvienas nelaimėlis iš užjūrio gauna spindinčia šypsena pasižyminčią asmeninę asistentę, o ši be jokių skrupulų padeda savo protežė įveikti visas eiles, laukiamuosius ir žmonių spūstis.

Nesąžininga? Baisingai. Patogu? Dar ir kaip. Ar graužia sąžinė? Velniškai. Ar norisi dar kartą sunegaluoti vien tam, kad susitiktum su dailiąja asistente? Truputį.

Tad Kočis – ne pati baisiausia vieta pasaulyje susidurti su sveikatos problemomis. Ne tik dėl aptarnavimo, bet ir dėl žemų kainų. Kaip ir pridera komunistinei valstybei. Vienintelis užkliuvęs dalykas buvo nerimastingas apsilankymas sanitariniame mazge. Užėjus į vidų ir stovint prie pisuaro nori nenori teko pastebėti, kad kolega iš dešinės labai garsiai šnopuodamas užsiėmė veikla ne pagal patalpos paskirtį. Apimtas lengvo šoko taikiausi kuo greičiau iš ten nešdintis, tačiau apsisukus teko susidurti su dar vienu lankytoju, kuris vidury įėjimo stovėjo nusmauktomis kelnėmis… Trūko tik George’o Michaelo. Tai – pavienis nereikšmingas įvykis, bet antrąkart mazge vis tiek nebeapsilankiau.

Komunistinės spalvos

„Ar tau patinka Leninas?“ – klausia manęs varganas darbininkas. „Žinoma“, – atsakau. „O Rusija patinka?“ „Kam gali nepatikti?“ „Putinas jėga, ką?“ „Kurgi ne.“ „Che Guevara! Che Guevara!“ – į savo marškinėlius baksnoja pašnekovo kolega.

Taip atrodo tipinis pokalbis su eiliniais Keralos komunistais – juodadarbiais nustekentais vargdieniais, kurie vos sugeba angliškai suregzti sakinį. Jų išsilavinimas, akivaizdu, nėra paremtas gilesniu istoriniu supratimu – žinias apie išorinį pasaulį labai stipriai veikia partijos susirinkimų metu pateikiama informacija ir nemokami skaitiniai, kurių galima rasti komunistų būstinėse, išsibarsčiusiose po visą Kočį.

Kerala – viena iš kelių Indijos valstijų, kuriose svarbų politinį vaidmenį atlieka oficiali ir demokratiška Komunistų partija. Pirmą kartą į valstijos valdžią ji pateko 1957-aisiais ir neva tapo pirmąja demokratiniu keliu į valdžią išrinkta komunistine partija pasaulyje.

Įdomu, kad per pastaruosius penkiasdešimt metų komunistai nė karto nesugebėjo valdžioje išsilaikyti dvejas kadencijas iš eilės. Jų konkurentai – Indijos nacionalinis kongresas – taip pat.

„Penkerius metus duodame komunistams, penkerius Kongresui, – teigia vietiniai gyventojai. – Vis tiek nėra jokio skirtumo.“

Komunistai su tuo aistringai nesutiktų – Kerala pasižymi aukščiausiu raštingumo lygiu Indijoje, siekiančiu labai įtartinus 99 proc. (Raštingumo nereikia painioti su išsilavinimu.) Provincija pagarsėjusi gera sveikatos apsauga ir yra pristatoma kaip švytintis atsakingos ekonominės plėtros pavyzdys. Ar šie nuopelnai priklauso būtent kuriai nors politinei partijai, galima ginčytis iki visiško ideologinio apsiputojimo.

Žvelgiant plačiai, Kerala – maloni, atsipalaidavusi ir draugiška valstija, kaip ir visi Indijos pietūs. Gyventojai čia iš tikrųjų nėra įkyrūs, o pamatyti išties yra ką: šiauriniame Kanūro regione nuolatos vyksta paslaptingi „theyyam“ ritualai, kurių metu dievai įsikūnija į žmones; Kočyje visuomet galima praleisti savaitę kitą trainiojantis po vietines kavinukes ir grožintis portugalų, olandų bei britų architektūros liekanomis; Munaro kalnuose smagu pabėgti nuo kaitros ir dienų dienas klaidžioti arbatos plantacijose; pietinėje Varkaloje akis gaivina smėlėti paplūdimiai ir raudonos uolos.

Nepatyrusiam keliautojui Kerala gali tapti puikiu pirminiu tašku. Tik neužsibūkite per ilgai ir, dėl Dievo meilės, gerkite užtektinai mineralinio vandens.

Nors „namų darbai“ prieš kelionę, rodos, buvo atlikti – susidarytas maršrutas, peržvelgti turistiniai vadovai, vos atvykęs į Briugę ir Gentą vis tiek pasitikrini žodžio „nuostabu“ reikšmes. Matyt, todėl kalbėti apie šių dviejų miestų žavesį be subjektyvių apibūdinimų – naivu.

Į Belgiją, tiksliau į Briugę ir Gentą, nuvedė keli visiškai skirtingi impulsai: seniai nematyti draugai ir Leonido Donskio knyga „Mažoji Europa“, kurioje nešykštint susižavėjimo epitetų aprašyti šiedu miestai. Derėtų pradėti pagal alfabetą. Briugė – Šiaurės vakarų Belgijos miestas, garsėjantis viduramžių architektūra arba tiesiog vykusiai sustabdyta istorijos akimirka, kuria mėgautis galima užsikandant belgišku šokoladu ar degustuojant dešimtis alaus rūšių.

Šis Flandrijos miestas pirmiausia įrodo, kad vadinti Europą senosios kultūros lopšiu derėtų žvelgiant ne tik pietų kryptimi, bet ir šiauriau. Amatais ir prekyba senovėje garsėjusio miesto architektūrą juosia kanalų tinklas, kuris lemia, kad dailioji Briugė neretai pavadinama Šiaurės Venecija. Vaikštant jos gatvelėmis atrodo, kad ir kiekvienas Briugės gyventojas puikiai žino savo miesto vertę, tad ir „privačioji“ Briugė (kiek akis užmato žvelgiant į vietinių namus ir vogčiomis žvilgčiojant į langus, kurie, beje, nėra kruopščiai uždangstyti) lygiai tokia pat žavi ir neišsišokanti iš bendro konteksto.

Iš nugludintų namų siluetų išnyra XIII–XVI a. Švč. Mergelės Marijos bažnyčios varpinės bokštas, kurio smailė, siekianti 122 metrus, laikoma antruoju aukščiausiu plytų bokštu pasaulyje. Šioje bažnyčioje galima išvysti Michelangelo šedevrą – „Madonos su kūdikiu“ skulptūrą, sakoma, vienintelę šio genijaus skulptūrą, kuri išvežta iš Italijos dar menininkui gyvam esant.

Besidomintiems menu, ypač tapyba, Briugė svarbi kaip miestas, kuriame kūrė Šiaurės Renesanso atstovas Janas van Eyckas, vokiečių kilmės, bet Belgijoje gyvenęs ankstyvosios tapybos meistras Hansas Memlingas, įstabius religinės tematikos darbus tapęs Janas Provostas, lakios vaizduotės kūrėjas Hieronymusas Boschas ir daugelis kitų. Jų darbų gausu Briugės muziejuose, kuriuos meno mėgėjai turi įtraukti į savo kelionės „būtina pamatyti“.

Akivaizdu, kad įvairių patyrimų tiek kūnui, tiek sielai siūlanti Briugė – mėgstama turistų. Čia skrybėlėti vadeliojai juos vežioja senovinėmis karietomis, o centrinėje aikštėje „Grote Markt“ per turistų spiečių bergždžia rasti tinkamą kampą nufotografuoti jos simbolį – XIII a. menančią varpinę. Iš tiesų vasarą gali dažniau pamatyti kuprinėmis ir fotoaparatais nešinus užsieniečius nei pačius belgus. Nors vos iššukęs iš paties centro, kitaip tariant, pačių „turistiškiausių“ gatvių, atsiduri ramiose, dailiose gatvelėse, kuriose savo gyvenimus beveik kaip lietuviškame posakyje ramiai gyvena belgai.

Kalbant apie Briugę svarbu palikti vietos ir skrandžio malonumams. Šiame mieste lieka patenkinti ir patys didžiausi alaus gurmanai – čia jiems siūloma paragauti arti šimto skirtingų alaus rūšių, kuris, beje, kaip ir pats miestas – istorinis – gaminamas senas tradicijas išlaikiusiose alaus daryklose. O kur dar kvapnios šokolado parduotuvės, kurios, nesibaimindamos konkurencijos, „sušoka“ ir į vieną gatvę. Ko verta ta akimirka, kai šokolado „Leonidas“ parduotuvėje inteligentiškos išvaizdos ponas baltomis pirštinaitėmis į dėžutę po vieną dėlioja pasirinktus saldainius, po kiekvieno piršto bakstelėjimo į saldumynus sakydamas: „Puikus pasirinkimas, madmozel.“

Didžioji Gento mįslė

Visai netoli Briugės verta aplankyti kiek mažiau turistų mindomą Gentą, kuris dažnai linksniuojamos greta savo estetiškosios kaimynės ir palieka įspūdį kaip ne mažiau gražaus, bet tiesiog „realesnio“ miesto. Kultūros, istorijos, belgiškų gastronominių gėrybių ir jaukumo Gentas nėmaž nestokoja.

Gentas – taip pat istorinis miestas. Jį galima aprėpti užlipus į XII–XIII a. Flandrijos grafų Gravensteen pilies bokštus, nuo kurių atsiveria nuostabi panorama. Grafų pilis atkuria to meto pilies gyvenimo vaizdą ir gana kraupokas realijas. Joje, pavyzdžiui, esama viduramžių kankinimo įrankių kolekcijos.

Įspūdinga ir įdomi XIII–XV a. Šv. Mikalojaus – pirklių ir keliautojų globėjo – bažnyčia, kurios koplyčios pirklių klestėjimo laikais priklausė skirtingoms gildijoms. Tačiau įspūdingiausia ir žymiausia šventovė mieste – šv. Bavono katedra, kurioje išstatytas savo laikotarpį pranokstantis brolių Jano ir Huberto van Eyckų altorius, iki šių dienų išliekantis viena didžiausių tapybos mįslių. Iki šiol spėliojama, kas pavaizduota trijų su puse metrų aukščio ir daugiau kaip penkių metrų ilgio kūrinio centre – ar Dievas Tėvas, ar Dievas Sūnus.

Gente, kaip ir Briugėje, rikiuojasi šokolado parduotuvėlės, alaus barai, belgiškų vaflių vežimėliai, o pro restoranų langus ir duris sklinda midijų aromatas. Įdomu tai, kad net ir šios jūrų gėrybės Belgijoje gali būti pateikiamos su kiekvienoje maitinimo įstaigoje ruošiamomis gruzdintomis bulvytėmis. Senamiesčio gatvėse prekeiviai siūlo paragauti ir „Gento nosių“ – kūgio formos saldainių su uogomis, kurių vieną suvalgius širdis apsąla bent kelioms valandoms.

Išties, atrodo, kad Gente verda kiek miesčioniškesnis gyvenimas ir istorinių paminklų pavėsyje daugiau jaučiama šiandiena. Štai visai greta senamiesčio širdies galima rasti didelę, sandėlį primenančią vaisių ir daržovių parduotuvę, kurią Briugės senamiestyje įkomponuoti būtų sunku. Kai kuriems šis miestas net pranoksta iki tobulumo iščiustytą Briugę. Tačiau ne vienas kelionių aistruolis šioje vietoje pasakytų pastabą – lyginti miestus ir šalis – blogo tono ženklas keliautojui.

Nors Sicilija pagal plotą yra beveik tris kartus mažesnė nei Lietuva, apžiūrėti visų gamtos ir architektūros grožybių savaitės ar dviejų – tiek, kiek dažniausiai siūlo kelionių organizatoriai, – nepakaks. Apskritai keliauti į šią salą su savas sąlygas ir kelionių maršrutus diktuojančiais tarpininkais – kone mirtina nuodėmė. Tačiau šįkart teko nusidėti, nes lyg iš dangaus nukrito itin patrauklus vienos Lenkijos turizmo agentūros „paskutinės minutės“ siūlymas. Sentimentai ir to krašto ilgesiu persmelkti atsiminimai akimirksniu užgožė sveiko proto likučių abejones, ar pats vidurvasaris Afrikos pašonėje – tinkamiausias metas šiaurietiškų platumų gyventojams.

Tenka pripažinti, kad visą savaitę tvoskęs 38–40 laipsnių karštis išties tapo nemenku išbandymu, juolab kad iš anksto žinojome, jog poilsį prie auksinių Jonijos jūros paplūdimių teks keisti į pažintinės kelionės, pradėtos prieš daugiau kaip penkerius metus, tęsinį. O tam vien tik išsinuomoti automobilį ir susidaryti maršrutą „pamatyk kuo daugiau“ nepakaks. Pro mašinos langus vietoj įstabios baroko architektūros išties galima išvysti tik žolės ir samanų ardomus griuvėsius.

Ir duoda, ir atima

Sicilija dėl beveik taisyklingo trikampio pakrančių kontūro dar senovėje gavo Trinakrijos vardą ir trikojį herbą su medūzos galva centre. Tačiau piečiausio Italijos regiono vizitine kortele tapo Etna, aktyviausias Europos ugnikalnis, ilgus šimtmečius diktavęs visos salos gyvenimo ritmą.

„Kalnas atima, kalnas ir duoda“, – populiarų posakį vis dar kartoja ugnikalnio slėnio gyventojai, beveik kasmet matantys į dangų kylančius ugnies ir suodžių stulpus. Kadaise miestus ir visa, kas gyva, pakeliui sudegindavusios lavos upės mainais palikdavo pelenais patręštus laukus, kur subręsdavo itin gausus pistacijų, citrusinių vaisių, vynuogių ir alyvuogių derlius.

Šiandien Etna daugiau duoda nei atima. Vulkanologai iš anksto įspėja apie būsimą įsiveržimą, o maždaug 15 km/val. greičiu plaukianti ugnies upė pristabdoma ir nukreipiama kuo toliau nuo gyvenamųjų vietovių.

Jau dvi kartos, gyvenančios papėdėje įsikūrusiame Nikolozio miestelyje, nebepamena, kad prabudęs ugnikalnis būtų padaręs daugiau žalos nei ant išdžiaustytų skalbinių iš dangaus paberti pelenai. Tačiau ant kalno šlaito įsikūrę keli viešbučiai, įrengti keltuvai ir slidinėjimo trasos, veikiančios žiemą, ne kartą buvo nušluoti raudonos kunkuliuojančios masės.

Prie pragaro vartų

Pakilti į Etną automobiliu galima iki 1,9 km ribos. Tolesnė kelionė priklausys nuo dangaus malonės. Žiemos rytą ugnikalnio papėdėje vyraujant apie 12–14 laipsnių giedrą dangų akimirksniu gali užkloti debesys ir ugnikalnio viršūnėje įsisiautėti pūga. Šiltuoju metų laiku keltuvus neretai sustabdo pernelyg gūsingas vėjas.

Bet jeigu oras pasitaiko labiau sicilietiškas nei lietuviškas, į 2,5 km aukštį užkelia keltuvai, dar 400 m aukščiau – mikroautobusai, skambiai pavadinti visureigiais, o iki pat keleto ugnimi gargaliuojančių kraterių arba „pragaro vartų“, kaip šią vietą vaizdavosi pamaldieji viduramžiai, pėsčiomis palydi gidai. Ir visa tai – už 60 eurų (beveik 210 litų). Pasirinkus tokį maršrutą, dar kelių eurų verta nepagailėti už storapadžių batų ir striukės nuomą.

Dauguma į Etną plūstančių turistų renkasi pigesnių ir trumpesnių įspūdžių dozę: nemokamai pasivaikšto po kelis seniai užgesusius kraterius arba už 30 eurų sėda į keltuvus. Nuo čia galima kiek tik širdis geidžia klaidžioti po seniai sustingusios lavos dykumą – vienur ji kieta kaip akmuo, kitur – biri lyg į smėlis.

Stebint, kaip turistai vos ne keturiomis kabarojasi į Etnos kalnagūbrius, pasidžiaugi, kad pietų italai – ne griežtieji vokiečiai ar atsargieji prancūzai. Bet kurioje kitoje Europos valstybėje svetimšalių minias tramdytų „Stop“ juostos ir įspėjantys užrašai: „Nelipti“, „Draudžiama leistis šlaitu“, „Nėra praėjimo“. Kai kurie atvykėliai taip atsipalaiduoja, kad į beveik 3 km aukštį išsiruošia avėdami tik įspiriamas šlepetes. O šios menkai paguodžia, nes įdienojus kaistantis juodas lavos paviršius ima svilinti net ir per sportinių batelių padus.

Gidais taps patys miestai

Paradoksalu, tačiau Siciliją 1693 m. nusiaubęs vienas pragaištingiausių žmonijos istorijoje žemės drebėjimų, lydimas ne mažiau galingo Etnos išsiveržimo, nusinešusio apie 100 000 žmonių gyvybes ir su žeme sulyginusio ištisus miestus, pietrytiniam šalies regionui davė pradžią unikaliam reiškiniui, klestėjusiam čia daugiau nei pusšimtį metų ir kultūros istorijos lobyne žinomam Sicilijos baroko vardu.

Kataklizmo epicentre atsidūręs Noto miestas per kelerius metus kaip feniksas pakilo iš pelenų ir griuvėsių krūvos. Ir tapo daug puošnesnis nei buvo, sutviskęs savito, tik šiam kraštui būdingo stiliaus baroko apdaru.

Akių negali atitraukti beveik nuo kiekvieno centrinės senamiesčio gatvės pastato ir nesistebi, kodėl UNESCO Notą, laikomą Sicilijos baroko sostine, ir dar septynis šio regiono miestus – Kataniją, Sirakūzus, Ragūzą, Modiką, Šiklį, Kaltadžironę ir Militelą – 2002 m. įtraukė į saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą.

Atvykus į vieną iš Noto slėniu vadinamų miestų, verta automobilyje palikti žemėlapius, gidų rekomenduojamų aplankyti vietų aprašymus ir leistis būti vediniems pačių miestų, jų siaurų gatvių, kurias jungia milijonų pėdų nugludinti laiptai, akmenimis apdėlioti čerpių stogai ir mitologinių būtybių amžių amžius „laikomi“ balkonai. Baroku čia dvelkia ne tik bažnyčių ir kadaise viešpatavusių didikų rūmų fasadai bei interjerai, bet ir išskirtinius saldumynus ir namų gamybos ledus siūlančios kavinukės. Baroką čia galėtum įžvelgti net ir šventovės pagrindinę navą dabinančiose gėlių puokštėse, pro kurias už poros valandų altoriaus link žengs nuotaka.

Actekų palikimas

Lieka stebėtis, kas atokiau nuo prekybos kelių ir politinės galios centrų esančių žemdirbiškų miestelių gyventojams išugdė tokį rafinuotą skonį, estetinę pajautą, perkeltą į bažnyčių plastiką, rūmų ir gyvenamųjų namų spindesį.

Tik ne kiekvienas XXI a. turistas sugebės įtrūkusias sienas puošiančiuose herbuose, aptrupėjusiuose balkonuose ir ant vieno vyrio pakrypusiose langinėse įžvelgti puošnųjį baroką ir jo amžinybės simboliką. Kai kam šis grožis, besislepiantis už apdulkėjusių skelbimų „Vendita“ (it. parduodama), tebus menkaverčiai griuvėsiai. Kitiems toks vaizdas suspaus širdį, kad Sicilija tebėra gana skurdus Europos regionas, dar neišnaudojantis savo pagrindinio kozirio pasaulinėje turizmo arenoje. Tik ar to reikia, suabejos unifikuoto turizmo atsikandę keliautojai, kurie bent vienai nakvynei neabejotinai rinksis Ragūzą, „šimto bažnyčių ir šimto varpų“ Modiką ar kalnų grandinės apjuostą Šiklį.

Beje, Modikos miestas unikalus ne tik baroko architektūra, bet ir keturis šimtmečius siekiančia šokolado gamybos tradicija. Siciliją, kadaise priklausiusią Ispanijos imperijai, iki tol neregėtam šokoladui pagaminti būtina kakava pasiekdavo tiesiai iš Pietų Amerikos. Šiandien granulinis Modikos šokoladas tebegaminamas pagal senąją actekų receptūrą ir gardinamas aitriosiomis paprikomis, jūros druska, pistacijomis ar vanile.

Anglų kalbos neprireiks

Didžiajai daliai į Siciliją atklydusių svetimšalių Noto provincija vis dar yra terra incognita. Neskaitant oro uostą turinčio pakrantės didmiesčio Katanijos ir Sirakūzų, kiti Sicilijos baroko slėnio miestai retai patenka į turistų akiratį. Skirtingai nei garsioji Taormina, kuri jau spėjo supanašėti su kitomis Pietų Europos turistų citadelėmis.

Kelionės maršrutą įpratusieji planuotis tik pagal tai, ką siūlo kelionės vadovai, savo spindesio įkyriai atvykėliams neafišuojanti Sicilija gali pateikti labai įsimintą istorijos ir pasaulio pažinimo pamoką. Kita vertus, būtent tai labiausiai ir masina išrankesnius vakariečius, Senajame žemyne ieškančius milijonų atostogautojų nenutryptų grynuolių. Todėl visiškai tikėtina, kad vėlyvą rudenį ar ankstyvą pavasarį klaidžiodami siaurais Kaltadžironės gatvių labirintais būsite vienintelis miestelio svečias.

Vietiniai, regis, visai nesuka galvos dėl pinigingų užsieniečių: gatvės pardavėjai nebruka turistams rankų darbo suvenyrų, padavėjai nestoja skersai kelio sveikindamiesi iš karto dešimtimis kalbų ir net neskuba laužyti liežuvio, kad bent kainas pasakytų angliškai. Todėl italų kalbos žodynėlis išties pravers. Keli žodžiai italų kalba, ir nuolaida turguje ar suvenyrų parduotuvėje – garantuota. O gal verta pasimokyti ir daugiau? Juk prisilietus – tikrąja šio žodžio prasme – prie unikalios graikų ir romėnų laikus menančios istorijos, ši gyvuoju baroku alsuojanti sala vilios sugrįžti vėl ir vėl.

Šį rudenį vilnietis verslininkas T. Jeršovas į Nepalą vyks šeštą kartą. Pirmą kartą į šią šalį pakliuvęs, kaip pats sako, atsitiktinai, dabar su bendraminčiais iš keliautojų klubo „Neverest“ į Nepalą nuvyksta ir du kartus per metus.

„Pirmą kartą į Nepalą važiuojantiems žmonėms stengiuosi paneigti mitus apie šią šalį. Daugeliui Nepalas asocijuojasi tik su alpinizmu, šalčiu, pavojais ir panašiai. Bet iš tiesų Nepale yra sukurta puiki trekingo industrija“, – pasakojo pėsčiųjų žygiams kalnuose vadovaujantis T. Jeršovas.

Trys kalnų perėjos, 300 kilometrų ir apie 16 dienų – toks kelionės planas leidžia nuo maždaug 5 km aukščio pažvelgti į aukščiausias Himalajų viršūnes net tiems, kurie į kalnus traukia tiesiai iš biurų.

T. Jeršovo nuomone, Everesto nacionaliniam parkui reikėtų skirti mažiausiai 12 dienų, o jei norisi įveikti tris perėjas – bent 16. Įveiktos Kongma, Chola ir Renjo La perėjos žymi nelengvą, bet įspūdingą maršrutą, kuriuo einantiems atsiveria įspūdingos kalnų viršūnės, tarp jų – ir Everestas.

„Pavasariais būtinai aplankome bazinę kopiančių į Everestą stovyklą. Čia jau būna suvažiavę 30–40 alpinistų ekspedicijų. Kasmet kas nors pasikviečia ir mus pabendrauti. Pamatome ir ledyno pradžią, kuriuo pradedama kopti į Everestą“, – pasakojo T. Jeršovas.

T. Jeršovas: „Prieš kelionę patariu žmonėms dažniau palaipioti laiptais. Tačiau, aišku, mažai kas tuo užsiima“.

Žemojoje Nepalo dalyje jokių kalnų ligos simptomų nėra. Tačiau išsiruošusiems įveikti perėjas tenka kelionės dienas leisti maždaug 4–5,5 km aukštyje. O čia jau pasireiškia galvos svaigimas, pykinimas ir panašūs simptomai. „Po savaitės jie praeina, tik vienus žmones tą savaitę kamuoja silpniau, kitus – stipriau. Kol nenuvykai į kalnus, nesužinosi, kaip pats prisitaikai prie aukščio. Prieš kelionę patariu žmonėms dažniau palaipioti laiptais, rinktis širdies veiklą stiprinančius pratimus. Tačiau, aišku, mažai kas tuo prieš kelionę užsiima“, – nusijuokė T. Jeršovas.

Vedlius reikia rinktis atsargiai

Su aukštyn kylančiu maršrutu turizmo infrastruktūra Nepale nenutrūksta. Itin menko pragyvenimo lygio šalyje turizmas – svarbus pelno šaltinis vietiniams. Todėl 5 km aukštyje apstu nedidelių viešbučių, kuriuose ir apsistoja žygeiviai. Nakvynė juose pigi, nes svarbesnė vietinių pajamų dalis yra turistų maitinimas. Vien maistui kalnuose per dieną T. Jeršovas rekomenduoja numatyti 20–25 JAV dolerius: tiek atsieis sotūs pusryčiai, pietūs ir vakarienė.

Kalbų katile verdantys gyventojai su turistais puikiai susikalba angliškai, o progų tam netrūksta: žemosios dalies gyventojai atvykėliams bando parduoti nuo ėjimo lazdų, subyrančių per kelias dienas, iki garsių drabužių gamintojų klastočių, kurių etiketes pirkėjui siūloma pasirinkti. O aukštai gyvenantys šerpai verčiasi dirbdami keliautojų vedliais ir daiktų nešikais.

Gidai ir nešikai palyginti nemažai uždirba. To uždarbio nori ir lygumų gyventojai, kurie atvažiuoja laukti turistų tiesiog prie oro uosto.

Vietos gyventojų būstų su daržais, kuriuose auga, pavyzdžiui, bulvės, galima pamatyti maždaug iki 4,5 km aukščio. Aukščiau, nuo 5 km, esantys statiniai – tik turistams skirti viešbučiai. Jų kasmet vis daugėja, o geresnė kokybė ir patrauklesnės paslaugos kilsteli ir nakvynės kainą – pasak T. Jeršovo, maždaug 10 proc. kasmet.

„Gidai ir nešikai palyginti nemažai uždirba. To uždarbio nori ir lygumų gyventojai, kurie atvažiuoja laukti turistų tiesiog prie oro uosto. Paklausti tikina, kad gyvena aukštai, yra patyrę vedliai, bet kartais pasirodo priešingai. Kartą sutikau dvi prancūzes, kurios ne tik nešė savo mantą, bet ir gaiveliojo jas lydintį nešiką: iš lygumų kilusiam vyrui 4,5 km aukštyje pasidarė bloga. Panašiai nutiko ir vienai danei: viduryje kelionės ją lydėjęs vietinis – nešikas ir kartu gidas – numetė jos kuprinę ir, pareiškęs, kad pavargo, nuėjo“, – pasakojo T. Jeršovas.

Todėl keliaujantiems vilnietis pataria itin atidžiai rinktis kelionės vedlius ir nešikus. Vien Katmandu yra įregistruota keli šimtai turizmo bendrovių. Jos skelbiasi darančios viską, net organizuojančios žygius į Everestą, nors iš tiesų tokiose bendrovėse neretai dirba vos po vieną žmogų ir jos tik persamdo kitas agentūras.

Budizmo istorijos pėdomis

„Nesuprasčiau žmonių, kurie nuvykę į Nepalą aplenktų kalnus. Pereiti bent dalį nacionalinio parko tiesiog būtina. Bet ir ne kalnuose Nepale yra ką veikti“, – teigė T. Jeršovas.

Planuojant kelionę po Nepalą rekomenduojama būtinai apsilankyti ir Katmandu slėnyje, saugomame UNESCO. Čia buvo trys – Katmandu, Baktapuro ir Patano – karalystės, tarpusavyje konkuravusios šventyklų grožiu. T. Jeršovas rekomenduoja aplankyti visų trijų karalysčių vietas, viena nuo kitos nutolusias maždaug 10–15 km. Paskutinį T. Jeršovas rekomenduoja aplankyti Baktapurą – jo šventykla atvykėliams palieka pribloškiantį įspūdį.

Katmandu slėnyje yra ir viena didžiausių bei svarbiausių pasaulyje budistų stupų – Boudhanath stupa. Budizmo istoriją pažinti norintiems vakariečiams rekomenduojama aplankyti ir Lumbinio miestą Pietų Nepale, kuris laikomas Budos gimimo vieta.

Ieškantiems pramogų organizuojamos išvykos plaustais kalnų upėmis – nuo palyginti nesudėtingų iki skirtų profesionalams, o norintiems geriau pažinti gyvūniją verta sukti į nacionalinį rezervatą.

Turistų, keliautojų, alpinistų atrastas Nepalas, T. Jeršovo nuomone, puikiai tinka ir keliaujant vieniems – visai nebūtina šlietis prie grupės. „Būna, žmonės paprašo manęs susitikti, šį tą patarti ir savarankiškai išvyksta į Nepalą – ir po vieną, ir po du, ir po keturis. Keliaujant su grupe kai kur įmanoma sutaupyti, pavyzdžiui, nuomojantis vietos transportą. Tačiau saugumo atžvilgiu jokių neramumų keliaujantiems paprastai nekyla“, – sakė T. Jeršovas.

Beje, pirmuoju drąsos egzaminu Nepale gali tapti ne kelius sudrebinantis kalnų vaizdas, o oro uostas. Luklos oro uostas Nepale, esantis 2,8 km aukščio kalne, yra laikomas vienu pavojingiausių pasaulyje.