Kaip skelbia „Forbes“, per pastaruosius 12 mėnesių abu atlikėjai uždirbo 78 mln. JAV dolerių ir tapo daugiausiai šeimos biudžetą papildžiusia pramogų pasaulio pora.

Atlikėjų pora aplenkė net tokias žvaigždes kaip futbolininkas Davidas Beckhamas ir jo žmona Victoria Beckham, vis tvirčiau žingsniuojanti mados pasaulyje. Ši šeima per pastaruosius 12 mėnesių uždirbo „vos“ 54 milijonus JAV dolerių.

Sutuoktinius Beckhamus gerokai aplenkė ir antroje turtingiausių porų vietoje likęs supermodelis Gisele Bundchen su vyru – amerikietiškojo futbolo žvaigžde Tomu Brady. Jų uždarbis per pastaruosius metus siekė 72 mln. JAV dolerių. Pernai būtent ši pora uždirbo daugiau už Jay-Z ir Beyoncé.

Tiesa, nors šildymas pastaraisiais metais beveik nesustodamas brangsta, 2010 metais daugiau žmonių gyveno šilčiau, nei 2005 metais. Prieš septynerius metus dėl pinigų trūkumo 35 proc. gyventojų nepakankamai šildydavo būstą. 2007-2008 metais ši dalis buvo sumažėjusi iki 22 proc., po to pradėjo didėti, ir 2010-aisiais pasiekė 25 proc.

Nepaisant mažėjusių pajamų ir išaugusio nedarbo, padaugėjo gyventojų, galinčių sau leisti nusipirkti automobilį. 2009 metais automobiliui pinigų neturėjo 15 proc., 2010 metais – 14 proc. gyventojų. Užtat nuo 10 iki 12 proc. padidėjo gyventojų, negalinčių susimokėti už komunalines paslaugas ar grąžinti paskolų, dalis. Tačiau tai, Statistikos departamento duomenimis, vis tiek buvo mažiau nei 2006 metais (15 proc.).

Lietuvoje žemės ūkio pajamos augo sparčiau už ES vidurkį – įvertinus infliaciją, per šešerius metus jos padidėjo 26 proc. Tačiau iš ES naujokių aplenktos tik Slovėnija, Kipras ir Malta. Šiose trijose šalyse žemės ūkio indėlis į ekonomiką yra pastebimai mažesnis nei Lietuvoje.

Dar prasčiau tvarkytis sekėsi ūkininkams Europos pietuose – Graikijoje, Portugalijoje, Italijoje ir Ispanijoje. Labiausiai smuko žemės ūkio sektoriaus pajamos Liuksemburge, tačiau šioje šalyje žemės ūkis sukuria vos 0,4 proc. bendrojo vidaus produkto (Lietuvoje – 3,4 proc.).

Žemės ūkio pajamos vienam darbuotojui didėja dėl išaugusių produkcijos kiekių, padidėjusių produkcijos kainų (kai jos auga sparčiau už infliaciją) bei sumažėjusio darbuotojų skaičiaus. Pavyzdžiui, per šešerius pastaruosius metus ES žemės ūkio pajamos vienam darbuotojui išaugo 18,3 proc., tačiau darbo jėgos šiame sektoriuje sumažėjo 15,2 proc.

Tačiau nors per 30 metų daugelyje EBPO valstybių nelygybė tapo kur kas ryškesnė, Prancūzijoje ji beveik nesikeitė. 2006 metais 10 proc. turtingiausių prancūzų gyvenimo lygis buvo septynis kartus didesnis nei 10 proc. vargingiausių Prancūzijos gyventojų.

Išsivysčiusiose šalyje šis vidurkis pakilo nuo septynių iki devynių. „Le Monde“ pastebi, kad 1985 metais Prancūzijos turtingųjų ir vargšų pajamos skyrėsi 8 kartus, o 1995 metais – 6 kartus. EBPO Prancūzijos stabilią padėtį aiškina tuo, jog nuo 1990 iki 2006 metų 1 proc. turtingiausių prancūzų pajamų dalis bendrame gautų pajamų katile padidėjo tik nežymiai – nuo 8,2 iki 8,9 proc. Anglosaksų šalyse ši dalis padvigubėjo.

EBPO teigimu, skirtumai tarp prancūzų algų nedidėjo, nes mažėjo tiek turtingųjų, tiek vargingiausių gyventojų dirbtas darbo laikas. Priešingai, daugelyje išsivysčiusių šalių nedideles algas gaunantys gyventojai dirbo mažiau, o tie, kurie ir taip džiaugėsi nemenku atlyginimu, dirbo daugiau. Be to, Prancūzijoje viešasis sektorius, kuriam skiriama 16 proc. BVP, taip pat kur kas labiau nei kitose šalyse padeda išlyginti skirtumus. „Le Monde“ taip pat kalba apie prancūzišką socialinių ir pajamų mokesčių sistemą, padedančią atsverti skirtumus. Tiesa, dabar pajamų mokestis Prancūzijoje atlieka mažesnį perskirstymo vaidmenį nei, pavyzdžiui, 1990 m.

„Neteisingumo rekordai“ priklauso Izraeliui, Turkijai ir JAV. 10 proc. turtingiausių amerikiečių uždirba vidutiniškai 14 kartų daugiau nei 10 proc. vargingiausių šalies gyventojų. Italijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje ir Jungtinėje Karalystėje šis skaičius yra 10, o Vokietijoje, Danijoje ir Švedijoje – 6. Meksikoje ir Čilėje turtinguosius ir varginguosius skiria net 25 „bedugnės“, tačiau EBPO pastebi, kad nelygybė šiose šalyse pradeda mažėti.

Ataskaita paneigia teoriją, kad ekonomikos augimas automatiškai atneša naudos vargingiausiems gyventojams. „Le Monde“ pateikia JAV pavyzdį. 1980 m. 10 proc. daugiausia uždirbančių amerikiečių darbininkų pajamos buvo 3,8 kartų didesnės nei 10 proc. vargingiausių šalies darbininkų. 2008 m. šis skirtumas pašoko iki 5 kartų.

EBPO ragina vyriausybes, kad šios kuo greičiau imtųsi priemonių užkirsti kelią sparčiai didėjantiems skirtumams tarp gyventojų. „Socialinis susitarimas pradeda trūkinėti daugelyje šalių“, – ataskaitą cituoja prancūzų dienraštis.

Leidinyje „Gyventojų pajamos ir gyvenimo sąlygos“ Statistikos departamentas skelbia, kad 2010 metais penktadaliui turtuolių teko 43 proc. visų piniginių disponuojamųjų pajamų, o penktadaliui skurdžiausiųjų – vos 6 proc., rašo „Verslo žinios“.

Palyginimui: 2008 metais penktadalio turtingiausiųjų ir penktadalio skurdžiausiai gyvenančių Lietuvos asmenų piniginės disponuojamosios pajamos skyrėsi 6,3 karto.

Statistikų apklausos rodo, kad 62 proc. šeimų negalėtų prireikus apmokėti 720 litų nenumatytų išlaidų iš savo lėšų.

Įvertinus kainų pokyčius, kitų metų valstybės biudžeto pajamos panašesnės į 2006-uosius, tačiau ir tai bus keliais procentais mažesnės. Užtat 2005-ųjų pajamos jau bus viršytos. Palyginti su 2005-aisiais, biudžeto pajamos turėtų būti 54 proc. didesnės, tuo tarpu kainos bus išaugusios 41 proc.

Prasčiausi metai buvo 2010-ieji: tada kainos toliau didėjo, tuo tarpu biudžeto pajamos – mažėjo. Tada, nors nominalios pajamos buvo didesnės nei 2005 metais, įvertinus kainų skirtumą, pajamos neprilygo 2005-iesiems.

Per pirmąjį šių metų pusmetį visų Lietuvos nefinansinių įmonių ikimokestinis pelnas viršijo penkis milijardus litų ir buvo pustrečio karto didesnis nei per tą patį praėjusių metų laikotarpį. Tiesa, iki 2008 metais pasiektų aukštumų pritrūko daugiau nei 1,4 milijardo litų.

Tačiau kai kurie pramonės sektoriai jau dabar galėtų girtis, kad jų kišenės – pilnesnės nei prieš krizę. Pavyzdžiui, transporto ir saugojimo sektoriaus pelnas šiemet viršijo 656 mln. litų. 2007 metais per tą patį laikotarpį uždirbtas pelnas buvo mažesnis nei 526 mln. litų.

Šiemet per pusmetį 93,2 mln. litų pelno uždirbę baldų gamintojai taip pat viršijo 2007 ir 2008 metų rezultatus, kai pelnas siekė atitinkamai 54,9 mln. ir 17,1 mln. litų.

Šie metai geresni ir tekstilės gamintojams. 2007 metų pirmoje pusėje jie uždirbo kiek mažiau nei 8 mln. litų pelno, 2008 metų pirmą pusę baigę nuostolingai, šiemet jie uždirbo 49,7 mln. litų pelno.

Kasybos ir karjerų eksploatavimo įmonės šiemet žarstė kone dvigubai didesnį pelną nei prieš ketverius metus – atitinkamai 147,5 mln. ir 77,9 mln. litų. 2008-ųjų pirmojo pusmečio rezultatas – 86,9 mln. litų pelnas.

Daugiausia pelno uždirbo didmeninės prekybos (425,5 mln. litų) ir sausumos transporto (198,2 mln. litų) įmonės. Palyginti su ankstesniu ketvirčiu, labiausiai pelnas padidėjo gėrimų gamybos (7,5 karto) ir mažmeninės prekybos (6,6 karto) įmonėse.

Pirmąjį šių metų ketvirtį dirbusios nuostolingai, inžinerinių statinių statybos, specializuotos statybos, oro transporto, apgyvendinimo veiklų įmonės antrąjį ketvirtį uždirbo pelno – atitinkamai 38, 48,7, 2,4 ir 11,4 mln. litų. Tačiau pastatų statybos įmonės išliko nuostolingos ir jų nuostolis antrąjį ketvirtį buvo didžiausias tarp visų veiklų įmonių (–12,5 mln. litų).

Vidutinis įmonių pelningumas2 sudarė 6,7 procento (2010 m. II ketv. – 3,5, 2011 m. I ketv. – 4,6 proc.). Pelningiausios buvo žalios naftos gavybos įmonės (128,3 proc.), nuostolingiausios – stacionarinės globos ir slaugos įmonės (–48,7 proc.).

Pelningai dirbusių įmonių dalis 2011 m. antrąjį ketvirtį siekė 66,6 procento ir buvo didesnė nei praėjusių metų antrąjį (58,3 proc.) ir šių metų pirmąjį (57,5 proc.) ketvirtį.

Per pirmąjį šių metų pusmetį šalies įmonės gavo 90,3 mlrd. litų pajamų, o jų ikimokestinis pelnas siekė beveik 5,5 mlrd. litų. Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, pajamos padidėjo 23,6 procento, o pelnas – 2,5 karto.

Pirmiausia atkreipkime dėmesį, apie kokį laikotarpį kalbame. Statistikai aiškiai pasako, kad  „2010 m. skurdo rizikos rodikliams skaičiuoti naudojami duomenys apie pajamas, gautas 2009 metais“. Taigi iš tikrųjų paskelbtas rodiklis rodo skurdo rizikos lygį 2009 metais – kaip tik tais metais, kai staigiai augo nedarbas, krito dirbančiųjų pajamos, tačiau dar nebuvo sumažintos pensijos.

Atrodytų, skurdo rizikos lygis turėtų ženkliai šoktelėti – juk 2009 metais daugelis žmonių gyveno skurdžiau. Tačiau ne: palyginti su ankstesniais metais, skurdo rizikos lygis ne padidėjo, o sumažėjo 0,4 procentinio punkto. Žemiau skurdo ribos gyveno 670 tūkstančių šalies gyventojų, arba 20 tūkstančių mažiau negu prieš metus, kai krizės dar nebuvo.

Kaipgi paaiškinti tokius, atrodytų, paradoksalius duomenis? Manyčiau, tuo, kad „Eurostato“ kanonizuotas ir visose ES šalyse taikomas „skurdo rizikos lygis“ matuoja ne tiek skurdą, kiek pajamų nelygybę. Skurdo rizikos lygis parodo dalį gyventojų, kurių pajamos mažesnės už vadinamąją  skurdo rizikos ribą, o pastaroji laikoma lygia 60 procentų visų šalies namų ūkių pajamų medianos.

Netgi skurdžioje šalyje, kurioje turtingesnių ir vargingesnių gyventojų pajamos ne per daug skiriasi nuo vidutinių, skurdo rizikos lygis bus nedidelis.

Todėl netgi skurdžioje šalyje, kurioje turtingesnių ir vargingesnių gyventojų pajamos ne per daug skiriasi nuo vidutinių, skurdo rizikos lygis bus nedidelis. Ir priešingai – turtingoje šalyje, kur net vargšai gyvena kur kas geriau už skurdžios šalies turtuolius, skurdo rizikos lygis gali būti labai didelis, jei turtingųjų pajamos ten dar didesnės.

Grįžkime prie Lietuvos. Pagal 2009 metų duomenis apskaičiuota 2010 metų skurdo rizikos riba (60% disponuojamų pajamų medianos) yra 701 litas per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui. Metais anksčiau ši riba sudarė 831 litą, taigi pajamų mediana sumažėjo 15,6 procento. Šis sumažėjimas labai didelis ir skausmingas, liudijantis apie gyvenimo lygio smukimą.

Vidutinis neto darbo užmokestis 2009 metais, Statistikos departamento duomenimis, sumažėjo tik 3 procentais.  Kaip matome, namų ūkių tyrimai kur kas geriau nei vidutinio darbo užmokesčio rodikliai atspindi 2009 metų gyventojų nuskurdimo mastą. Tačiau šį mastą parodo pati skurdo rizikos riba, o ne vadinamasis skurdo rizikos lygis, kuris paradoksaliai fiksuoja skurdo sumažėjimą, o ne padidėjimą 2009 metais. Pensininkų skurdas pagal šį rodiklį rekordiškai sumažėjo netgi 14,3 punkto – daugiau nei perpus (bet iš tikrųjų pensijos 2009 metai buvo tik nemažinamos, kas nereiškia, kad pensininkai ėmė gyventi dvigubai geriau).

Todėl dar kartą lieka klausti – kaip turime interpretuoti tą 20,2 procentų „skurdo rizikos lygį“, kuris iš tikrųjų skurdo lygio nematuoja (arba matuoja blogai)? Gal jį skelbiant reikėtų kaip ant cigarečių dėti privalomą prierašą – „Statistikos departamentas perspėja…“. Ir ką daryti su mėgiamu kartoti teiginiu, kad „penktadalis Lietuvos skursta“, jei jis remiasi mažai patikimu rodikliu?

Skurdo rizikos lygio sumažėjimas 0,4 procentinio punkto rodo ne tai, kad skurdas sumažėjo, o tik tai, kad šiek tiek pamažėjo pajamų nelygybė.

Manau, statistikų paskelbti skurdo rodikliai puikiai liudija, kad į „skurdo rizikos lygį“ pirmiausia  reikia žiūrėti kaip į pajamų nelygybės, o tik paskui kaip į skurdo lygio matavimo rodiklį. Taigi skurdo rizikos lygio sumažėjimas 0,4 procentinio punkto rodo ne tai, kad skurdas sumažėjo, o tik tai, kad šiek tiek pamažėjo pajamų nelygybė. Panašūs procesai vyko ir kaimyninėse Baltijos šalyse. Latvijoje skurdo rizikos lygis 2010 m. buvo 21,3 procento, Estijoje – 15,8 procento; palyginti su 2009 m., skurdo rizikos lygis sumažėjo atitinkamai 4,4 ir 3,9 procentinio punkto. Taigi kaimynai kur kas ženkliau sumažino pajamų nelygybę; ypač reikėtų pabrėžti Estijos rodiklį, liudijantį, kad estams kur kas geriau negu mums ir latviams sekasi kurti socialiai teisingesnę valstybę.

Taigi skurdo rizikos lygis neatrodo patikimas skurdo matavimo rodiklis. Tačiau ar yra patikimas rodiklis?  Gal vertėtų vėl atsigręžti ne į santykinę, o į absoliučią skurdo ribą – suskaičiuoti minimalų poreikių krepšelį ir įvertinti, kiek gi yra šalyje žmonių, neįstengiančių šį krepšelį įpirkti.

Anksčiau tuo tikslu būdavo skaičiuojamas minimalus gyvenimo lygis (MGL). Prieš keletą metų skaičiuojamas MGL siekė maždaug 350 litų (daugeliui paramos išmokų skaičiuoti taikomas MGL išliko 125 litai, vėliau jis buvo pervadintas bazine socialine išmoka ir padidėjo iki 130), bet paskui MGL nebebuvo skaičiuojamas (ar bent jau oficialiai skelbiamas).

Tačiau 350 litų išliko kaip valstybės remiamų pajamų dydis, ir pagal jį nustatoma, kokius asmenis (šeimas) remti kaip skurstančius. 2008 metais tokių asmenų buvo 37,3 tūkstančio, 2009 metais – 73,5 tūkstančio, 2010 metais – 181,3 tūkstančio, arba 5,5 procento šalies gyventojų (SADM duomenys).

Pagal šiuos duomenis išeitų, kad skursta ne penktadalis, o tik 5-6 procentai šalies gyventojų, nors porą pastarųjų metų kasmet jų skaičius padvigubėja. Bet ar patikimas šis skaičius? Juk socialinei pašalpai gauti keliamos įvairios papildomos sąlygos, ir ne visi skurstantys patenka į pašalpos gavėjų skaičių. Be to, ar ne per žema ta 350 litų riba? Ar žmogų, kurio mėnesio pajamos – 351 litas jau neturėtume laikyti skurstančiu? Tikroji skurdo riba, matyt, yra gerokai aukščiau, ir šiandien valdžia nepasiruošusi jos įvardinti.

____________________

Teodoras Medaiskis yra socialinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto docentas, 1992-1993 metais – socialinės apsaugos ministras

Tokias išvadas paskelbusi Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) išanalizavo daugiau kaip 100 įvairiuose šalies prekyvietėse prekiaujančių prekeivių liepos mėn. pardavimo duomenis ir palygino juos su 2010 m. liepos mėn. duomenimis.

Inspektoriai atkreipė dėmesį, kad tiek pagal atskiras apskritis, tiek pagal atskirus smulkiuosius prekeivius, duomenys yra prieštaringi – vieni prekeiviai apskaitė mažesnes pajamas, tuo tarpu kitų jos išaugo iki 3 kartų.

„Tokie duomenų skirtumai tarp prekeivių, prekiaujančių net ir tomis pačiomis bei, neretai, netoli vienas kito, liudija, kad dalis prekybininkų neįsiklausė į VMI įspėjimus ir vengia apskaityti pajamas. Tai liudija ne tik VMI pasiekiantys pirkėjų skundai dėl negauto kasos kvito, bet ir VMI taikytos atskirų prekybininkų veiklos stebėsenos rezultatai. Vykdant stebėseną, prekybininkų mėsos gaminiais apyvarta, lyginant su analogiškomis savaitės dienomis ne stebėjimų metu, bendrai padidėjo apie 1,5 karto, o kai kurių prekeivių net 2-3 kartus“, – teigė VMI viršininko pavaduotojas Artūras Klerauskas.

Jis akcentavo, kad tokie stebėsenos rezultatai verčia suabejoti viešai skelbiamais teiginiais apie tariamai mažėjančias smulkių prekeivių apyvartas, be to, paneigia priekaištus, jog savo veiksmais VMI darbuotojai atbaido klientus.

Nuo gegužės 1 d., kai įsigaliojo prievolė maisto produktų prekiautojams turėti kasos aparatus, per mėnesį prekyvietėse patikrinama vidutiniškai 200 asmenų ir už nustatytus pažeidimus surašoma apie 70 administracinės teisės pažeidimų protokolų. Didesnė jų dalis – apie 60 proc. – už pajamų neapskaitymą kasos aparatais ir kvito neišdavimą.