Pasak G. Liugaitės, festivalio programos sudarytojas, Nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga šiemet norėjo atsigręžti į tuos kūrėjus, kurių darbai jau buvo pristatyti „Naujosios dramos akcijoje“ ankstesniais metais, pamatyti kuo jie gyvena ir ką kuria šiandien. NDA’12 bus rodomi pripažintų šiuolaikinio teatro kūrėjų – vengro Árpádo Schillingo, latvio Alvio Hermanio, lenko Krzysztofo Warlikowskio – bei jauno norvegų menininko Amundo Sjølie Sveeno darbai.

NDA’12 gegužės 15 d. pradės provokuojantis norvego A.S. Sveeno paskaitos žanro spektaklis „Norvegijos kelias – įžanga į „Nafta-menui“ programą“ ir  legendinis A. Hermanio spektaklis „Sonia“. „Norvegijos kelias“ – tai meninė akcija, verčianti susimąstyti apie kultūros politikos paradoksus.

Vienas garsiausių naujosios kartos Europos režisierių A. Hermanis spektaklį „Sonia“ sukūrė 2006-aisiais, kai dar nedarė brangių pastatymų didžiausiuose Europos teatruose. Tačiau būtent šis, Naujajame Rygos teatre rusų kalba sukurtas kamerinis darbas, A. Hermaniui atvėrė jų duris ir taip pat naujus „atminties teatro“ horizontus. Suvaidinta daugelyje pasaulio scenų ir pelniusi aibę apdovanojimų, „Sonia“ įkūnija vieną pagrindinių A. Hermanio kūrybos credo: „Jei žiūrovas šypsosi, nors tuo pat metu jo akyse ašaros, reiškia, teatras palietė patį jautriausią dalyką šiame pasaulyje – žmogaus sielą”.

„Sonia“ į Lietuvą bandyta atvežti jau ne vienerius metus. Pasak G. Liugaitės tai spektaklis, kurį „privalu pamatyti“. A. Hermanio scenos šedevras įrašomas į geriausių Europos spektaklių dvidešimtukus.

G. Liugaitė: Menininkai įsidrąsina kalbėti savo, o ne teatro grandų kalba, išjudina vandenis bei suteikia impulsus kurti ir kitiems.

G. Liugaitės manymu, itin įdomu stebėti, kaip skirtingose šalyse kuriantys menininkai, net ir nematę vienas kito darbų susisieja panašiomis idėjomis. Puikus pavyzdys – savaip atmintį spektaklyje „Akmuo“ interpretuojantis lietuvių režisierius Agnius Jankevičius. Pristatant šį spektaklį greta „Sonios“, NDA’12 siūlo žiūrovams susipažinti su skirtingais būdais suvokti istorinę atmintį šiuolaikiniame teatre.

NDA nuo seno bendradarbiauja su lietuvių publikai pažįstamu (spektakliai „Baalas“, „Juoda šalis“, „Žuvėdrė“, „hamlet ws“) vengrų režisieriumi Árpádu Schillingu ir jo vadovaujamu teatru „Krétakör“. Per pastaruosius trejetą metų šis, didžiausią tarptautinį pripažinimą pelnęs Vengrijos teatras, išgyveno didelius pokyčius. Naują „Krétakör“ ideologiją įkūnija trejus metus kurtas jo projektas – „Krizės trilogija“.

Visose trilogijos dalyse (filme, operoje ir spektaklyje) vaizduojamos trijų vienos šeimos narių (vaiko, tėvo ir motinos) krizės istorijos, per kurias siekiama atskleisti skaudžias šiuolaikinės visuomenės problemas.  „Krizės trilogija“ – tai tarpdisciplininis projektas-forumas, keliantis ateinančioms kartoms aktualius  klausimus. NDA’12 pristatys dvi trilogijos dalis – filmą „JP.CO.DE“ ir spektaklį „Dvasininkė“.  „JP.CO.DE“ sukurtas 2011 m. bendradarbiaujant su Prahos kvadrienale ir tapo vienu jos įvykių.  Paskutinėje „Krizės trilogijos“ dalyje – polemiką Vengrijoje sukėlusiame Á. Schillingo spektaklyje „Dvasininkė“ dalyvauja profesionalūs aktoriai ir 20 vengrų paauglių iš Rumunijos. „Dvasininkė“ šįmet taip pat bus rodoma prestižiniuose tarptautiniuose Vienos ir Briuselio festivaliuose.

„Krizės trilogija“ siūlo novatorišką meninio bendravimo su paaugliais būdą. Panašia kryptimi eina ir LNDT spektaklio „Šitas vaikas“ kūrėjai. Todėl jo pristatymas greta „Krétakör“ pasirodymo turėtų padėti patiems kūrėjams geriau pažinti vieniems kitų ieškojimus, o publikai – susidaryti pilnesnį vaizdą apie naują socialinio teatro kryptį.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pernai vykusio atnaujinto festivalio „Versmė“ rezultatai – du naujų lietuviškų pjesių pastatymai, kurių premjeros pristatomos NDA’12 programoje. Gabrielės Labanauskaitės „Raudoni batraiščiai“ (režisierė Yana Ross) ir Teklės Kavtaradzės „Namisėda“ (režisierė Gabrielė Tuminaitė) – tai du skirtingi požiūriai į jauno žmogaus pastangas būti pačiu savimi ir iš to kylančias kitoniškumo, pasirinkimo bei tapatybės dramas.

NDA’12 užbaigs vakaras, skirtas lenkų režisieriaus Krzysztofo Warlikowskio spektakliui „(A)pollonia“. Jame bus parodytas specialus spektaklio vaizdo įrašas, darytas Avinjono festivalyje Popiežių rūmų kieme, ir dokumentinis filmas apie „(A)pollonia“ kūrimą. Vakarą ves ilgametis K. Warlikowskio spektaklių bendraautorius dramaturgas Piotras Gruszczynskis. G. Liugaitė teigia, jog kol kas dar nerealu šį įspūdingą pastatymą atsivežti į Lietuvą – riboja finansinės galimybės ir netinkamos teatrinės erdvės.

Šis epinis vieno originaliausių šiuolaikinių Europos režisierių spektaklis tapo bene didžiausiu pastarųjų metų lenkų teatro įvykiu. Jungdamas antikinius ir šiuolaikinius tekstus, K. Warlikowskis spektaklyje siekia atskleisti daugialypę aukojimosi reikšmę žmonijos istorijoje. Mitologinės Dievų nulemto aukojimosi istorijos spektaklyje persipina su XX amžiaus Holokausto patirtimi.

„Lietuviškame teatre to kitoniškumo – naujų reiškinių, kaip pavyzdžiui, Auksiniu scenos kryžiumi įvertintas „No theatre“, atsiranda vis daugiau. Menininkai įsidrąsina kalbėti savo, o ne teatro grandų kalba, išjudina vandenis bei suteikia impulsus kurti ir kitiems“, – kitoniškumo gūsius lietuviškame teatre nusako G. Liugaitė.

Prie Teatro savaitės akcijos „Kviečiu tave į teatrą“ prisijungė 12 organizatorių, kurie visą savaitę siūlys įsigyti 2 bilietus už 1 kainą į daugiau nei 50 jų šį pavasarį rodomų spektaklių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Marijampolėje. Bilietus į visus renginius bus galima įsigyti internetu arba „Tiketos“ kasose.

„Šiemet mūsų akcijos „Kviečiu tave į teatrą“ repertuaras ženkliai išsiplėtė. Pernai siūlėme įsigyti bilietus į 31 spektaklį, o šiemet jų jau kone dvigubai daugiau – 55. Be to, šiemet akcija pirmą kartą galės pasinaudoti ne tik didžiųjų Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos gyventojai, bet ir panevėžiečiai bei marijampoliečiai“, – išaugusiu projektu džiaugiasi Teatrai.lt projekto vadovas Juras Vėželis.

Šių metų akcijos dalyvių sąraše galima rasti tiek teatro grandus – „Oskaro Koršunovo teatrą“, „Keistuolių teatrą“, Cezario Graužinio vadovaujamą „Cezario grupę“, tiek jaunesnius kūrėjus – „Stalo teatrą“, „Idioteatrą“, teatrą „Laimingi žmonės“ ir kt. Be to, akcijoje dalyvauja spektakliai ne tik suaugusiems, bet ir vaikams.

Spektaklių repertuare puikuojasi tiek visiems gerai žinomi ir klasika tapę spektakliai, tiek dar nenugludintos premjeros. Prie akcijos jungiasi „Oskaro Koršunovo teatro“ „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“, „Miranda“; „Keistuolių teatro“ „Gerbiami piliečiai“, „Vasarotojai“, „Juokdario mirtis arba kas nužudė Šekspyrą“ bei keletas vaikams skirtų spektaklių; „Cezario grupės“ „Lai lai lai“, „Nutolę toliai“, „Drąsi šalis“, „Viskas arba nieko“; „Idioteatro“ premjera „Karo dievas“, „Menas“, „Ša, kalba mamos“; teatro „Laimingi žmonės“ „Vietų nėra“, „Kitais metais, tuo pačiu laiku“, „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“; „Menų spaustuvės“ „Sibilė“, „Stebuklingas medis“, „Feel-link“; „Užupio teatro“ „Skapeno klastos“, „Hirosima, mano meile“; „Kauno mažojo teatro“ „Nuo raudonos žiurkės iki žalios žvaigždės“, „Sesuo“, „Žmogus medyje“; „Teatro klubo“ „Šeimos patarėjas“, „Meilė Paryžiuje“, „Jasekas“ ir kt.

Praėjusiais metais į 31 akcijoje „Pakviesk mane į teatrą“ dalyvavusį spektaklį žiūrovai įsigijo daugiau nei 1300 bilietų.

- Papasakokite, kada suvokėte, kad norite būti ir būsite teatro režisierius.

- Sulaukęs 19 metų tikrai žinojau, kad noriu būti režisieriumi. Tokiu atveju turėjau stoti mokytis į Maskvą, nes Lietuvoje režisūros studijų dar nebuvo. Aš net turėjau drąsos, būdamas pacanas iš gatvės, paprašyti Eimunto Nekrošiaus rekomendacijos! Jam tai buvo itin keista. Tuomet vaikščiodavau į visus jo spektaklius, nors dar prieš 1990-uosius patekti į teatrą buvo neįmanoma. Neįmanoma gauti bilietų. Bet sugebėdavau prasmukti nemokamai.

Tai būdavo netgi savotiškas sportas: įsiteigti sau, kad esi nematomas, ir slinkti pro bilietų tikrintojus. Pavykdavo. Tačiau netikėtai sužinojau, kad Lietuvoje renkamas pirmas režisierių kursas. Reikalavimai: vyresni nei 25 metų ir turintys darbo teatre patirties. Buvau devyniolikmetis – be mokyklos dramos būrelio, jokios patirties neturėjau. Vėl sugalvojau pats sau padaryti protekciją, susiradau J. Vaitkų, kažkur kaime tvarkantį savo sklypą, ir po ilgo pokalbio įtikinau, kad mane priimtų. Dabar net pačiam keista, iš kur turėjau tiek drąsos ir naglumo.

- Ar ir dabar į visas gyvenimo situacijas žiūrite taip pat drąsiai, tik per teatro prizmę?

- Gal būtų gerai į visas gyvenimiškas situacijas žiūrėti taip artistiškai  (juokiasi), tačiau gyvenimas yra gyvenimas ir dažnai tenka būti labai realistiškam. Vis dėlto teatras padeda mąstyti apie gyvenimą, jis gali buitį paversti būtimi. O tai yra labai svarbu, nes kasdienėje rutinoje mes dažnai nepastebime svarbių ir reikšmingų dalykų. Teatras padeda atrasti mūsų gyvenime šį tą, kas reikšminga ir svarbu, galbūt netgi epiška ar herojiška. Jis padeda susivokti.

- Gal paprasčiau įsivaizduoti, kaip ir kada gimsta paveikslas ar eilėraštis. O kaip gimsta Oskaro Koršunovo spektaklis?

- Iš pradžių kyla tam tikri vaizdiniai, tuomet išsirutulioja tema. O pagal ją atrandu medžiagą ar literatūrą. Vėlesnis procesas vyksta, kai jau turiu konkrečią medžiagą, kuri atspindi lūkesčius. Tačiau pirmiausia aš susikuriu vaizdą, scenografiją. Negaliu pradėti kurti spektaklio nematydamas scenos vaizdo; paskui aptariu jį su scenografais. Tuomet atsiranda muzika. Taip gimsta būsimo spektaklio įvaizdis. Bet vėliau, dirbant su aktoriais, dar daug kas keičiasi. Netgi galima būtų pasakyti, kad jeigu pirminis sumanymas darbo metu nepakinta, tada kažkas yra blogai, galima teigti, darbas nepavyksta.

Kūrybos procesas, pats gyvenimas pakoreguoja pirminę tavo idėją, ir tai yra nuostabiausia. Susidurti ne su tuo, ką esi sugalvojęs, o su tuo, kas tau pačiam netikėta. Dėl to stengiuosi kuo daugiau improvizuoti ir įsiklausyti į kitų žmonių nuomones. Ypač daug duoda aktoriai. Juk režisierius tam tikra prasme yra aktoriaus veidrodis. Jei režisierius netampa veidrodžiu, aktorius nemato savęs, nežino, ką gali duoti.

Teatras turi būti neįprastas, šokiruoti, sukrėsti. Jis privalo būti iš esmės paradoksalus.

- Vadinasi, pirmiausia atsiranda erdvė?

- Taip. Pavyzdžiui, staiga suvokiu, kad pjesės „Romeo ir Džuljeta“ veiksmas gali vykti virtuvėje. Galbūt dėl to, kad labiausiai mane sukrėtė momentas, kuomet ruošiamas vestuvių stalas tampa laidotuvių stalu. Apskritai kuo toliau, tuo labiau viskas verda, kunkuliuoja kaip puode. Iš tikrųjų pjesė pilna jaunatviško nekantrumo, dėl to viskas taip baisiai ir prisvyla. Būtent šie vaizdiniai ir suformuoja pačią erdvę. Tarkime, „Oidipo karaliaus“ veiksmas vyksta vaikų žaidimo aikštelėje, „Hamleto“ – grimo kambaryje.

- Ar Jums patinka sujaukti auditorijos fantaziją?

- Teatras turi būti neįprastas, šokiruoti, sukrėsti. Jis privalo būti iš esmės paradoksalus. Nešokiruojantis teatras daug kam patinka, tačiau, mano manymu, tai jau nėra teatras. Jeigu žmonės ateina pamatyti to, ko tikisi, patikrinti savo nuostatų ir vertybių, savotiškai pasijusti komfortabiliai, tarsi patvirtinti nusistovėjusių normų, – tai jau nėra teatras. Tai muziejiškas, negyvas daiktas, nes tikrasis teatras visuomet šokiruodavo.

Antikinis teatras šokiruodavo iki katarsio, W. Shakespeare’o teatras provokuodavo publiką, kiekvienas Molière’o spektaklis baigdavosi dideliu skandalu. Tikras teatras visuomet būdavo priimamas kontroversiškai ir tik ilgainiui tapdavo tam tikra konvencija, norma. Dėl to teatras privalo visuomet atsinaujinti, būti gyvas.

- Koks dabar turėtų būti tikrasis teatras, kuomet gyvenimas už teatro ribų tapo toks teatrališkas, kupinas perdėtų emocijų ir suvaidintų situacijų?

- Dabar teatras turėtų būti nuoširdus ir interaktyvus. Juk iš esmės viskas yra teatras. Kinas yra teatras, tik padarytas kitomis priemonėmis. Televizija – irgi tas pats teatras. Visi šie dalykai vienaip ar kitaip išsivystė iš teatro, įgavo vienokių ar kitokių techninių privalumų, tačiau prarado esminį teatro elementą – betarpiškumą.

- Tačiau ar tam nereikia mažesnės, kamerinės aplinkos? Kai prakalbote apie interaktyvumą ir betarpiškumą, iškart prisiminiau Jūsų spektaklį „Dugne“.

- Taip, dėl to šis spektaklis rodomas mažoje erdvėje ir yra pamiltas žiūrovų. Nors iš tikrųjų to nesitikėjome. Tiesiog eksperimentavome. Važinėjome po Prancūziją, rodėme „Hamletą“, repetavome autobuse ir viešbučiuose. Sugrįžę parodėme artimiausiems bičiuliams. Supratau, kad tai šis tas nauja. Taip, iš laboratorinio, eksperimentinio pobūdžio darbo jis tapo tikru spektakliu.

- Vadinasi, kai kurie spektakliai ir Jums – tarsi mįslės. O žiūrovams jų užduodate?

- Taip, kai kurie spektakliai man pačiam lieka mįslės, gyvos paslaptys. Teatras yra daugiareikšmis, daugiaprasmis, dėl to man patinka W. Shakespeare’as, mėgstu jo daugiasluoksniškumą. Šio autoriaus pjesėse yra ir nepadoriai šmaikščių, ir be galo gilių dalykų. Spektakliai irgi suvokiami įvairiais lygmenimis. Visuomet galima skverbtis giliau. Į kai kurių spektaklių gelmes man ir pačiam sunku įsiskverbti.

Pavyzdžiui, spektaklis „Miranda“ man atrodo vienas keisčiausių, įdomiausių ir paslaptingiausių. Islandijoje statant W. Shakespeare’o „Audrą“, liko daug paslapčių. Kas ta Miranda, kuri užaugo saloje, nematė vyro, motinos, kurią sukūrė tėvas? Kas šiais laikais yra Miranda? Kas šiais laikais yra skaistumas ir ar jis apskritai įmanomas? Nors šio spektaklio šūkis „Atėjo laikas paslaptis atskleisti“, tačiau paslapčių spektaklis neatskleidžia, tik dar daugiau užmena.

Baisi, bet akivaizdi tendencija – tai provincialėjimas ir miesčionėjimas. Niekada anksčiau tokia miesčioniška ir provinciali Lietuva nebuvo.

- Ar nenusiviliate žiūrovų sugebėjimu tas paslaptis gvildenti arba apskritai vaizduotės galimybėmis?

- Žiūrovais aš niekuomet nenusiviliu. Nepaisant išsilavinimo ar intelekto, širdyje mes visi esame vienodai gilūs. Dažniausiai nusiviliu išankstinėmis nuomonėmis. Yra žmonių, kurie remiasi vien išankstinėmis nuomonėmis, nesigilina ir labai paviršutiniškai bando nuvertinti, o ne įvertinti. Mane tai labai erzina, nes man svarbu supratimas. Savo spektakliais aš noriu būti suprastas. Nebijau nesėkmių, nušvilpimo, piktos reakcijos, man nepatinka ignoravimas.

- Sakykite, o kas bijo paties Oskaro Koršunovo?

- Baisi, bet akivaizdi tendencija – tai provincialėjimas ir miesčionėjimas. Niekada anksčiau tokia miesčioniška ir provinciali Lietuva nebuvo. Va tie naujieji miesčionys ir provincialai labiausiai ir bijo manęs. Ir aš jų bijau, tiesą pasakius (juokiasi).

- O vulgarumas tokių žiūrovų nepatraukia?

- Jei vulgarumas neturi turinio, jis nieko netraukia. Kartais turinys gali būti labai gilus ir prasmingas, tačiau pasireikšti vulgaria forma. Teatras yra skaistykla. Tai vieta, kurioje valomos sielos. Skaistykla toli gražu nėra patogi vieta.

- Naujausiame jūsų spektaklyje „Išvarymas“ kalbama apie emigraciją. Ar Jums neatrodo, kad emigracijos tema tampa nuvalkiota?

- Kaip tik manau, kad apie emigraciją kalbama per mažai, vienpusiškai. Šnekama ne apie žmones, o daugiau apie tautą, valstybę. Visavertiškai apie emigraciją dar nebuvo kalbėta, tuo labiau mene. Mane labiausiai domina, kas gi slepiasi už tos baisios statistikos. Juk už šių skaičių – asmeniniai likimai. O tie likimai neįtikėtini!

Emigracija, apie kurią kalbama spektaklyje, vyko prieš 12–15 metų, kai žmonės važiavo į nežinią, nenusipirkę bilieto atgal. Galima sakyti, kad ta pirmoji emigrantų karta – tai prarastoji karta, per daug jėgų įdėjusi, kad išgyventų, per mažai laiko, kad gyventų. Daug domėjomės šiomis istorijomis, tad pjesė parašyta remiantis autentiškais pasakojimais, asmeniškomis dramomis, mažomis tragedijomis, kurios tapo globalios.

- O Jums lengva būti Čia? Jaučiatės pakankamai įvertintas Lietuvos publikos ir teatralų?

- Įvairiai. Žiūrovų aš jaučiuosi įvertintas. Dėl kritikos – turiu tam tikrų nuoskaudų. Kai kurie mano spektakliai buvo ignoruojami, tarkime, „Meistras ir Margarita“. Jo premjera įvyko Avinjono teatro festivalyje. Tai pagrindinis teatro festivalis, kaip kinui – Kanai. Ten jis buvo ypač palankiai įvertintas, kitose valstybėse irgi, tačiau Lietuvoje kritikų jis liko tarsi nepastebėtas. Kita vertus, kūrinys pelnė žiūrovų simpatijas, buvo lankomiausias spektaklis Lietuvoje.

Apskritai iš pradžių OKT (Oskaro Koršunovo teatras) susidūrė su labai dideliu pasipriešinimu, ypač iš brolių teatralų. Mums sekėsi, važinėjome po užsienį, skynėme laurus festivaliuose, turėjome Lietuvoje savų žiūrovų, dirbome kaip repertuarinis teatras, kasmet kūrėme po 5–7 spektaklius, negaudami jokios valstybinės dotacijos. Matyt, kažkam buvome kaip ašaka gerklėje. Iki šiol neturime savo teatro, nuomojame vietas, kuriose rodome spektaklius. OKT yra gavęs ir Europos teatro sąjungos Naujosios teatro realybės premiją. Tai yra aukščiausia teatro sferoje galima premija. Pasaulyje garsiname Lietuvos vardą, meną, bet čia nesuvokiama, kad tai yra vertybė, kad reikėtų tokią veiklą kaip nors palaikyti, paremti.

1976 metais viename Kauno laikraštyje pasirodė žinutė apie naujai kuriamą jaunimo kolektyvą Dirbtinio pluošto gamyklos Kultūros ir sporto rūmuose, jam „vadovaus LTSR n. a. S. Rubinovas, talkininkaujant LTSR Kompozitorių sąjungos Kauno skyriui. Kviečiami jaunuoliai ir merginos, kuriems nesvetimas „dainuojamosios poezijos“ žanras, sujungęs savyje socialinio ir pilietinio plano poeziją, bei šiuolaikinio skambesio muziką.“ Praėjus lygiai metams nuo šio skelbimo, 1977 m. gegužės 5 d., publika pamatė pirmąjį Jaunimo muzikinės studijos spektaklį – Giedriaus Kuprevičius operą „Ten, viduje“. Taip Lietuvoje atsirado pirmasis teatras, įsteigtas ne valstybinės institucijos įsaku, bet gimęs kūrėjų entuziazmo dėka. Tai buvo dabartinio Kauno kamerinio teatro pradžia.

Naujai sukurta Jaunimo muzikinė studija daugeliui jaunų žmonių tapo gyvos netradicinės kūrybos sala, kurioje buvo juntami gaivūs vėjai, dažnai pučiantys tarybinei ideologijai nepalankia kryptimi. Kolektyvo veikla buvo prieštaringai vertinama sovietinių kultūros funkcionierių, o statomi spektakliai nuolat balansavo ant uždraudimo ribos. A. Bloko „Nepažįstamoji“, „Jaunimo muzikinė studija vaidina Majakovskio „Blakę“, E. Hemingvėjaus „Atsisveikinimas su ginklais“, „Vade mecum“ (pagal Just. Marcinkevičių), V. Belovo „Savaitgalis“, S. Rubinovo „Nr.246“ – tai spektaklių pavadinimai, kurie nuolat vertė muistytis partinius funkcionierius. Per pirmąjį savo gyvavimo dešimtmetį Jaunimo muzikinė studija išleido 29 premjeras. Tai buvo pats romantiškiausias teatro istorijos laikotarpis, kupinas jaunatviško maksimalizmo, veržlumo ir didelio noro laužyti nusistovėjusius tarybinio meno kanonus bei ugdyti bent kiek laisvesnį mąstymą.

1986 m. miesto valdžia, įvertinusi nuoseklų studijos aktorių profesinį ugdymą bei spektaklių meninį lygį, suteikė studijai profesionalaus teatro statusą, ir Jaunimo muzikinė studija tapo municipaliniu teatru.

Dar penkerius metus teatras glaudėsi „Girstupio“ kultūros rūmuose, kurių vienas ankštas kambarėlis buvo ir administracijos patalpa, ir kostiumų bei rekvizito sandėlis, o neretai ir repeticijų vieta. Tačiau teatro gastrolių geografija buvo išties plati ir erdvi: įvairiausi Lietuvos miestai ir miesteliai, taip pat Sovietų Sąjungos toliai – Maskva, Leningradas, Tbilisis, Černobylis, Kazachstano stepės. Vienas po kito repertuarą pildė nauji darbai (A. Volodino „Dulsinėja iš Toboso“, E. Jonesko „Pamoka“, S. Rubinovo „Killer kommando“,, G. Jankaus „Stolypino vagonas“ ir kt.), ir tęsėsi atkakli ir ilga kova dėl didžiausios teatro svajonės – savų patalpų, tikrųjų teatro namų.

Pagaliau svajonė išsipildė, ir Kauno miesto mero potvarkiu bei Kultūros ir švietimo skyriaus įsakymu teatrui suteiktos patalpos miesto centre – Kęstučio 74A. Teatro trupės neišgąsdino apleisto pastato, kauniečių vadinto „chlamke“, būklė. Visi kibo į teatro namų rekonstrukcijos bei įrengimo darbus. Išvežtas ne vienas sunkvežimis šiukšlių, sutvirtintos senos pastato sienos, sumūrytos naujos vidaus pertvaros – šie pirmieji darbai atlikti šiandien teatre kuriančių aktorių, apšvietėjų, administracijos darbuotojų rankomis. Šie žmonės dar ir šiandien prisimena pirmąjį teatro renginį – klubo „Parnasas“ vakarą, kurio metu žiūrovai, sausakimšai užpildę mažąją teatro salę, išsitepė drabužius nespėjusiais išdžiūti dažais… Naująsias teatro patalpas jaukiai ir poetiškai pašventino a.a. kunigas Ričardas Mikutavičius. L. Andrejevo „Judas Iskarijotas“, F. Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelis“ – pirmieji pastatymai naujose patalpose, tebegyvuojantys teatro repertuare iki šiol.

Režisierius Stanislovas Rubinovas, vadovaujantis teatrui nuo pat jo įkūrimo teigia, kad įkurti teatrą yra kur kas lengviau, nei išlaikyti jį nuolat kuriantį ir gyvą. Teatras, turintis vos 7-10 aktorių trupę, kiekvieną sezoną išleisdavo po 2-3 premjeras. Repertuare atsirado ir klasikos pastatymų (A. Puškino „Pikų dama“, Džeromo K. Džeromo „Trise valtimi, neskaitant šuns“), ir moderniosios dramaturgijos (J. Glovackio „Antigonė Niujorke“, T. Ruževičiaus „Skaisčioji santuoka“, A. Strindbergo, A. Sverlingo „Karštas šokoladas“), ir lietuvių autorių kūrinių (L.S. Černiauskaitės „Pjesė trims moterims ir Liudviko lavonui“, D. Čepauskaitės „Šūvis krantinėje“, D. Zelčiūtės „Kūno vartai“).

Teatras nuolat stengėsi pateisinti kamerinį savo pobūdį, kurdamas artimą ryšį su žiūrovu, ieškodamas naujų spektaklio formų  bei nevengdamas sudėtingų temų. Teatro aktoriaus Aleksandro Rubinovo monospektakliai („Spektaklis po spektaklio“, L. Andrejevo „Judas Iskarijotas“, E. Radzinskio „Koba“) apkeliavo ne vieną šalies ir tarptautinį teatro festivalį ir ne kartą pelnė aukščiausius įvertinimus. Per kelerius paskutinius metus Kauno kamerinio teatro spektakliai dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje, Moldovoje, Armėnijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Čekijoje ir t.t. O 2009 m. kamerinio teatro iniciatyva Kaune gimė tarptautinis teatro festivalis „MonoBaltija“.

Vasario 9 d. 18 val., minėdamas šią savo šventę, teatras rodo naujausią spektaklį „Diena ir naktis“ (rež. S. Rubinovas) ir pristato ta proga išleistą albumą apie teatro istoriją, kūrybinę veiklą bei jame kuriančius žmones.

Režisierius Cezaris Graužinis naujame devintajame teatro „Cezario grupė“ sezone realizuoja jau ilgai brandintus savo sumanymus. Pirmoji premjera gimė iš klausimo, kaip savo vaikui papasakoti apie orą, ugnį, vandenį ir žemę?

Pirmoji premjera žaismingu pavadinimu „Lai lai lai“ – mitologijos pradžiamokslis patiems mažiausiems žiūrovams bei jų tėvams. „Cezario grupė“ į sceną perkelia autentiškus lietuvių mitų herojus ir stengiasi suprantamai bei šiuolaikiškai papasakoti apie pasaulio atsiradimą.

Kitas šį rudenį repetuojamas spektaklis – pagal Franzo Kafkos apysaką „Metamorfozė“. Tai vienas mįslingiausių visų laikų literatūros kūrinių, jau visą šimtmetį audrinantis vaizduotę ir provokuojantis ginčus. Ar tai  – paveikus košmariško sapno atpasakojimas, ar kandaus humoro sklidina žmonių susvetimėjimo ir nesusikalbėjimo kritika? O gal pasakojimas apie komivojažierių, pavirtusį didžiuliu vabalu – fantasmagoriška Jėzaus Kristaus istorijos parafrazė? „Cezario grupės“ aktoriai ir režisierius žada pateikti originalią, nešablonišką šio kūrinio interpretaciją.

Kiek vėliau, įpusėjus teatro sezonui, režisierius Cezaris Graužinis ketina pastatyti dvi savo paties parašytas pjeses. Vieną jų – „De Sadas – Žiustinai“ – režisierius pastatė Atėnuose dar 2008 m. Nors pjesės tekstas sukurtas remiantis skandalingojo Markizo de Sado kūriniais, kuriems dažnai klijuojama „pornografijos“ etiketė, tačiau joje paradoksaliai kalbama apie dabar madingos liberalios pasaulėžiūros absurdą ir apie tai, kas laukia žmonijos, kai ji galutinai nusigręš nuo religijos ir sudievins savo pačių egoizmą.

Kita C. Graužinio pjesė “Miego namai” su švelniu humoru pasakos apie žmones, kuriems pavyksta peržengti kasdienės gerai pažįstamos realybės ribas ir perprasti mirties, prisikėlimo bei gyvenimo džiaugsmo paslaptis.

Pirmąją sezono premjerą „Lai lai lai“ bus galima išvysti jau rugsėjo 17, spalio 9 ir 30 dienomis Menų spaustuvėje.

Lietuvos rusų dramos teatras naująjį sezoną nesislapstys už įmantrių dekoracijų ir nesipuikuos prabangiais kostiumais. Solidus santūrumas ir nuogas aktorinis meistriškumas finansinio nepritekliaus akivaizdoje – šie du elementai, anot teatro vadovo Jono Vaitkaus, lydės 66-uosius teatro gyvavimo metus.

„Naujas sezonas žada tai, kas įmanoma esant tokiai finansinei situacijai. Stengsimės išgyventi pagal esamas galimybes, o premjeros – finansų mes realiai turime tik dviem pastatymams – bus labai šykščios, bet, iš esmės, remsis autoriniais darbais. Jos tuo ypatingos, kad skurde daromos. O šiaip, gana intensyvus sezonas laukia visos trupės. Darbai nereikalaus didelių išlaidų ir gal žiūrovas liks truputį nuskriaustas vizualiąja prasme, bet tai bus proga atkreipti dėmesį į aktorių scenoje. Tos temos aktualios, įdomios siužeto, dramaturgijos požiūriu“, – kalbėjo maestro.

Iki naujųjų metų teatras ketina pristatyti dvi premjeras. Pirmoji – spektaklis-žaidimas vaikams „Stebuklingoji kreidelė“, statomas pagal norvegų autorės Zinken Hopp kūrinį. Netradiciniam režisūriniam darbui vietoje scenos pasirinkti teatro užkulisiai. Tai bus antrasis jaunos režisierės Olgos Lapinos spektaklis Rusų dramos teatre. Aktoriai jame kol kas vaidins rusų kalba, tačiau režisierė atskleidė norą netolimoje ateityje sukurti ir lietuvišką jo versiją vaikams, nesuprantantiems rusų kalbos. Antroji premjera – spektaklis „Eglutė pas Ivanovus“, statomas pagal rusų avangardisto Aleksandro Vvedenskio pjesę. Jo ėmėsi režisierius Jonas Vaitkus, scenografas Jonas Arčikauskas ir kompozitorius Algirdas Martinaitis. Šis spektaklis bus rodomas su lietuviškais titrais.

Pasak teatro vadovo, kada kiti darbai išvys sceną, lieka neaišku, tačiau savo eilės dar laukia spektakliai, kuriami režisierių Agniaus Jankevičiaus („Gronholmo metodas“ pagal Jordi Galcerán Ferrerą), Valerijaus Lobuneco („Senųjų laikų dvarininkai“ pagal Nikolajų Gogolį), J. Vaitkaus ir O. Lapinos („Stabmeldžiai“ pagal Anną Jablonskają), Jurijaus Ščiuckio („Ačiū, Margo“ pagal Valerijų Mucharjamovą bei Laimos Adomaitienės („Namo“ pagal Liudmilą Razumovskają ir „Trys mylimos“ pagal Žemaitę). „Stengsimės, kad daugiau būtų ne linksminamojo pobūdžio darbų, o tokių, kurie verstų žmones susimąstyti, kaip ir kodėl mes gyvename, ką darome ir kur einame. Kad primintų, jog esame visuomenės, valstybės, situacijos veikėjai“, – sakė J. Vaitkus.

Teatro vadovo teigimu, rudeniui įsibėgėjus, žiūrovai turėtų išvysti viešus teatralizuotus minėtų pjesių skaitymus aktorinių eskizų forma. „Jie bus sudėtingesni, daugiau surepetuoti ir atvesti iki tam tikros aktorinės kokybės. Kadangi patiems pastatymams lėšų mes neturime, tai šitie pristatymai-skaitymai bus daromi su minimaliomis dekoracijomis, minimaliais kostiumais, kuriuos imsime iš savo jau turimų rezervų“.

Rugsėjį teatras atiduos duoklę ir jauniesiems žiūrovams. Trečius metus iš eilės vyks tradicija tampantis vaikiškų spektaklių maratonas „Linksmasis metas“. Jo metu visą savaitę kasdien bus rodomi įvairūs repertuariniai spektakliai, skirti mažiesiems. Teatras taip pat ketina simboliškai paminėti sukaktį – pasaka „Snieguolė ir septyni nykštukai“, kurioje kadaise vaidino ir aktorius Vytautas Šapranauskas, bus rodoma 200-ąjį kartą.

Lėšų trūkumo padiktuota koncepcija atsispindės ir sezono atidarymo iškilmėse rugsėjo 9-ąją. Nors konkrečių detalių teatras neatskleidžia, tačiau žada, jog šventės vakarą esama situacija bus įprasminta ir žiūrovų akyse. Juos teatras ketina pasitikti šūkiu: „Garsiąją Konstantino Stanislavskio frazę „Teatras pasideda nuo rūbinės“ šįkart keisime kita – „Teatras prasideda nuo skverelio priešais teatrą!“.

Atidarymo vakarą bus rodomas pavasarį rampų šviesą išvydęs J. Vaitkaus spektaklis „Tas, kuris gauna antausius“. Pagal rusų simbolisto Leonido Andrejevo pjesę pastatytas kūrinys rodomas originalo kalba su lietuviškais titrais.

Kiti artimiausi spektakliai: rugsėjo 10 dieną „Kvailių karalienė“ (Francis Veberis, rež. Michailas Poliščiuk), rugsėjo 11 dieną „Juokdarys Balakirevas“ (Grigorijus Gorinas, rež. Algirdas Latėnas), rugsėjo 15 dieną „Nr. 13 (Out of Order)” (Ray’us Cooney, rež. Eduardas Murašovas), rugsėjo 16 dieną „Ana Karenina“ (Levas Tolstojus, rež. Eduardas Mitnickijus).