Boksininkas Floydas Mayweatheris neveltui turi pravardę „pinigai“. Per pastaruosius 12 mėnesių bokso ringe jis kovėsi vos du kartus, abi kovas laimėjo mažiau nei per valandą ir uždirbo 85 mln. JAV dolerių. Būtent dėl šios priežasties žurnalas „Forbes“ F. Mayweatherį titulavo daugiausia uždirbančiu sportininku.

Antroje daugiausia uždirbančių sportininkų sąrašo vietoje – taip pat boksininkas Manny Pacquiao. Jis per pastaruosius metus susikrovė 62 mln. dolerių ir aplenkė trečioje vietoje atsidūrusį golfo žaidėją Tigerį Woodsą su 59,4 mln. dolerių uždarbiu.

Tiesa, į „Forbes“ sudarytą daugiausia uždirbančių šimto sportininkų sąrašą pateko vos dvi moterys. Tenisininkei Marijai Šarapovai, uždirbusiai 27,9 mln. dolerių, atiteko 26 vieta. Jos kolegė iš Kinijos Li Na liko 81-oje vietoje su 18,4 mln. dolerių.

„Forbes“ sudarant daugiausia uždirbančių sportininkų sąrašą buvo atsižvelgiama į jų pajamas gautas per pastaruosius 12 mėnesių –  nuo 2011 m. birželio iki 2012 m. birželio.

Automobilių pasaulio legenda C. Shelby, dėvintis savo firminę juodą plačiakraštę „Stetson“ skrybėlę, juda lėtai ir atsargiai, sunkiai atgaudamas kvapą. Jis pakelia dešinę ranką link ant gegnių sumontuotų prožektorių ir pasveikina plojančią minią. Neįtikima, kad Carrollas čia, 2013 m. „Shelby GT500 Mustang“ modelio pristatyme, nes dar maždaug prieš valandą jis gulėjo ligoninėje grumdamasis su ilgus metus varginančiais sveikatos sutrikimais.

Atjungti savo gyvybės palaikymo sistemą tam, kad sudalyvautų automobilių pristatyme, jam ne naujiena.

Tenka pripažinti, kad C. Shelby, sulaukęs aštuoniasdešimt devynerių, buvo neįtikimas. Pastaruosius penkiasdešimt metų jis kovojo su konkurentais ir įvairiausiais sunkumais, tad atjungti savo gyvybės palaikymo sistemą tam, kad sudalyvautų automobilių pristatyme, jam ne naujiena. Tai tik įprasti verslo reikalai vyrukui, kuris savo vardą, reputaciją ir gyvenimą paskyrė automobiliams.

Prieš pradėdamas konstruoti automobilius 1962 m., C. Shelby šeštąjį dešimtmetį praleido pasaulio lenktynių trasose ir užsitarnavo gero lenktynininko antpečius. Iš gausybės jo laimėjimų galima paminėti, kad 1959-aisiais su „Aston Martin“ jis triumfavo Le Mano 24 valandų lenktynėse, be to, vairuodamas specialiais aerodinaminiais elementais ir mechaniniu kompresoriumi ginkluotą „Austin Healey 100S“, pasiekė šešiolika JAV ir tarptautinių greičio rekordų. 1958 ir 1959 m. sezonuose jis dalyvavo „Formulės-1“ varžybose su „Maserati 250F“, o vėliau – su „Aston Martin DBR4-250“.

Žinoma, jis būtų pasiekęs dar daugiau, jeigu ne jo silpna širdis, kuri pradėjo šlubuoti dar tuomet, kai jam tebuvo septyneri – tai ir tapo trumpos lenktynininko karjeros priežastimi. Neturėdamas galimybės prie vairo išreikšti savo varžybas dievinančią dvasią, C. Shelby įkūrė lenktynininkų mokyklą ir ėmė konstruoti automobilius. Vien tai, kad pats negalėjo lenktyniauti, dar nereiškė, kad jis negali savo aistra užkrėsti kitų.

Užuot kūręs nuosavą automobilį nuo nulio – tai C. Shelby padarė tik vieną vienintelį kartą ir iki šiol gailisi – jis įsigijo licenciją, leidžiančią importuoti „AC Ace“ iš „AC Motors“, įsikūrusios Jungtinėje Karalystėje. „Ace“ automobiliai paprastai būdavo su 2 litrų „Bristol“ varikliais. Kad galėtų varžytis su „Chevy Corvette“, Carrollui reikėjo daugiau galios, todėl į automobilį buvo sumontuotas 2,6 litro „Ford“ V8 variklis. Štai taip gimė baisioji „Shelby Cobra“.

Pradėjus montuoti šį variklį, o vėliau ir 289 bei monstriškąjį 427 V8 motorus, „Cobra“ tapo vienu labiausiai atpažįstamų, jaudinančių ir nepatyrusiose rankose pavojingų sportinių automobilių visoje planetoje. Kadangi „Cobros“ kupė per bandymus buvo užfiksuota lekianti didesniu nei 300 km/val. greičiu, dabar Jungtinės Karalystės greitkeliuose leistinas greitis – 110 km/val. Apsvaiginti sėkmės tiek keliuose, tiek trasose, „Ford“ ir C. Shelby bendradarbiavo dar kelis dešimtmečius, per kuriuos buvo sukurta nupjauto užpakalio „Daytonos“ kupė, „Ferrari“ medžiojantis ir triuškinantis GT40, GT350 ir, žinoma, žvėriškasis „Shelby GT500 Mustang“.

Panašių kūrinių būtų buvę ir daugiau, jei „Ford“ bendrovės bosas Lee Iacocca nebūtų perbėgęs į „Chrysler“. Su juo išėjo ir Carrollas. Nesuskaičiuojama daugybė „Dodge“ automobilių pasirodė su „Shelby“ prekės ženklu. Tai – arba tiuninguotos įprastų modelių (kaip „Dodge Daytona Shelby“, pasirodžiusio 1989 m.) versijos, arba modeliai su „Shelby“ ženkliuku, tokie kaip „Shelby GLHS“, tačiau nė vienas iš jų netapo klasika dar nesibaigus jų gamybai, kaip kad greitieji „Ford“.

Nė vienas – iki pat 1991 m., kai pasirodė galingasis „Viper“. C. Shelby į „Viper“ komandą buvo priimtas kaip patarėjas dinamikos klausimais. Siekiant bendro tikslo – sukurti Amerikos superautomobilį – jam teko dirbti su tokiais šviesuliais kaip Bobas Lutzas, Tomas Gale’as ir Francois Castaing’as. Sėkmingai dirbęs kitiems automobilių gamintojams, C. Shelby 1999 m. pirmą ir paskutinį kartą sužibėjo pats. „Shelby Series 1“ su įmontuotu „Oldsmobile“ varikliu atrodė gerai, skleidė puikų garsą, o važiavo taip, lyg būtų įgeltas subinėn. Tačiau dėl kelių ilgų ir nuobodžių teisinių ginčų, tarp kurių buvo ir įmonės perdavimas kitiems savininkams, esminiai GM vadovavimo filosofijos pokyčiai ir didelės išlaidos, projektas žlugo, pagaminus vos 240 automobilių.

Žinoma, to nepakako gamybos išlaidoms padengti, todėl C. Shelby skola pasiekė aštuonženklę sumą, kuri įtikino jį daugiau niekada gyvenime vienam nepradėti konstruoti automobilio. Laimė, greitai po šios nesėkmės „Ford“ sugrįžo į sportinių automobilių verslo areną ir pasamdė C. Shelby, kad jis savo auksinėmis rankomis į Mėlynojo ovalo modelių gamą vėl įlietų sportinės dvasios.

Pirmasis šios atsikūrusios unijos produktas buvo 2004-ųjų „Shelby Cobros“ konceptas, o po metų pasirodė ir prašmatnus bei tviskantis GR-1. 2006-aisiais rinkai buvo pasiūlyti pirmieji modernios kartos „Shelby Mustang“ ir GT500, kurie išliko ištikimi Carrollo „daug įspūdžių už jūsų pinigus“ filosofijai. Apdovanoti 5,4 litro V8 motorais, kurie dėl sumontuotų mechaninių kompresorių ir „Ford GT“ variklio galvų pasiekė lygiai 500 AG.

Šis automobilis buvo ir vis dar yra gaminamas SVT padalinyje „Ford“ bendrovėje – Dirborno geriausieji puikiai pasinaudojo „Shelby“ prekės ženklu, nupirktu iš nuostabaus žmogaus. Tačiau paties Carrollo veikla „Shelby American Inc.“ Las Vegaso padalinyje nesustojo. Įmonė rinkai vis dar tiekia nesenstančius 289 ir 427 „Cobros“ modelius, o atskirame gamybos ceche dar ir pagamina apie 500 „Shelby Mustang“ modelių per metus.

Klientai jiems gali patys nusiųsti savo standartinį „Mustang“ automobilį arba susitarti su įgaliotuoju prekybos atstovu, kad jų naujai įsigytas automobilis būtų tiesiai siunčiamas bendrovei „Shelby American“ patobulinti, kur sumontuojamas pasirinktas priedų paketas: nuo paprastojo GTS, skirto modeliams su V6 varikliais, iki žvėriškojo, riaumojančio 800 AG adrenalino patranką primenančio „Super Snake“, kurį gali užsisakyti „Shelby GT500“ savininkai.

„Shelby American“ įmonė jokiu būdu nestovi vietoje, priešingai, ji iriasi į priekį.

Naujasis tobulinimo padalinys „Shelby American“ bendrovei svarbus tuo, kad leidžia pasiūlyti ne tik „Mustang“, bet ir kitų rūšių galingųjų automobilių savininkams pajusti išskirtinius kerus. Matyt, turėdami dinamometrinį stendą, galintį susidoroti su iki 2000 AG turinčiais varikliais, ir 13 keltuvų, jie neatsigina klientų, nes mums apsilankius angaras buvo prigrūstas įvairiausių markių automobilių, kurių DNR genetiškai modifikuoja „Shelby“ ekspertai.

„Shelby American“ įmonė jokiu būdu nestovi vietoje, priešingai, ji iriasi į priekį, tobulindama jau sukurtus produktus ir kuria naujus dar didesnės galios modelius su alternatyviomis degalų sistemomis. C. Shelby neseniai sakė, kad jau sukūrė kelis koncepcinius elektra varomus „Cobros“ modelius, tačiau nemanė, jog greitu metu jų gamyba gali tapti pagrindiniu verslu. „Dabar mes jau turime aplinką tausojančius benzininius variklius, todėl manau, kad benzinu varomi automobiliai gyvuos dar kokius 20 ar 30 metų, – sakė jis. – Mano amžiuje niekas kitas man jau ir nerūpi. Galvoju, kad tuo viską ir pabaigsiu.“

Nors C. Shelby buvo vienas ilgiausiai po širdies transplantacijos gyvenančių pacientų pasaulyje, per pastaruosius metus Carrollo sveikata stipriai pablogėjo. „TopGear“ interviu su juo buvo vienas paskutiniųjų, skirtų žiniasklaidai. Tačiau atsižvelgiant į tai, kaip gerai sekasi „Shelby American Inc.“ bendrovei, galite būti tikri, kad jo vardas bus dar ilgai žinomas. Ne visi per pastaruosius penkiasdešimt metų „Shelby“ ženklu pažymėti automobiliai sulaukė sėkmės, tačiau visi jie buvo išskirtinai jaudinantys. Tikėkimės, kad ši tradicija išliks dar pusę šimtmečio.

Be virvių, karabinų ar kitos specialios kopimo įrangos sportininkas yra įveikęs stačiausias uolas, pasikliaudamas vien savo jėga ir kūno lankstumu.  Jis vienintelis naudojasi „Free Base“ praktika, suvienijančia dvi mirtinai pavojingas kopimo į kalnus šakas: šuolius nuo uolų su parašiutu ar virve ir vadinamąjį „free solo“ kopimą be saugumą užtikrinančios virvės.

Pakibęs ant uolų žino, kad nelaimingo atsitikimo atveju jam tektų pasikliauti tik parašiutu.

„Aš esu varnas“, – pusiau rimtai, pusiau juokais sako pats 39 metų ekstremalas. Atlikdamas šuolius nuo uolų jis sako stebintis apačioje tamsuojančius šešėlius, kurie atrodo kaip juodi varnai, ir pats  pasijaučia paukščiu.

Ne vienas D. Potterio bičiulis, su kuriuo buvo kartu treniruotasi ar dirbta, per ekstremalų savo pomėgį neteko gyvybės. Kartą ir pats D. Potteris tik per plauką išvengė tragiško atsitikimo. Meksikoje, šokant nuo 333 metrų aukščio uolos, netinkamai išsiskleidė parašiutas, kadangi jis buvo sudrėkęs. Vyrui šiaip taip pavyko neatsitrenkti į uolą ir paskutinę akimirką suvaldyti parašiutą.

Akimirkos, kai tenka išskleisti parašiutą paskutiniu momentu ir leistis žemyn, anot D. Potterio, yra nepakartojamos. „Su parašiutu aš galiu baisiausią dalyką pasaulyje pakeisti į gražiausią: mirtį pakeičiu skridimu“, – sakė D. Potteris.

Teigiantiems kad D. Potteris nevertina nei gyvenimo, nei gyvybės, jis tvirtina priešingai. „Kai žinai, kad bet kuri klaida gali kainuoti gyvybę, viską aplink save suvoki intensyviau. Įdedi tiek daug pastangų kaip niekada gyvenime. Reikšmę įgyja daugybė aplinkos detalių: dangaus spalvos,  krentantis oro slėgis, pranašaujantis audrą. Norėdamas išgyventi turiu visa tai kuo geriau suvokti. Tokiu būdu atsiduriu arčiausiai gamtos“, – aiškina D. Potteris.

Kai nekopia ekstremaliais maršrutais ir nevaikšto lynu virš bedugnių, kas rytą jis netoli savo namų esančiame parke vedžioja šunį, o grįžęs namo prisėda prie knygos. Eilėraščius ir trumpas istorijas rašantis D. Potteris artimiausiu metu ketina išleisti knygą vaikams.

Jogos mokytojos ir karininko vaikas D. Potteris sako iš savo tėvų išmokęs disciplinos ir gebėjimo visiškai susitelkti į konkretų dalyką. Kopimas ekstremaliais maršrutais, pasak jo, taip pat prilygsta meditacijai.

Artimiausiu metu jis ruošiasi įgyvendinti du rekordus, kurių iki šiol niekas nebuvo pasiekęs: šokti nuo uolos su parašiutu kartu pasiėmęs ir šunį.  Antrasis planuojamas – aukščio rekordas šokant be parašiuto, tik su specialiu kostiumu su sparnais („wingsuit“). Jis yra įsitikinęs, kad  tinkamomis oro sąlygomis galėtų be parašiuto nusileisti ant apsnigto kalnagūbrio. „Kaip lėktuvas, tik žmogaus kūnu“, – paaiškina apstulbusiems gerbėjams. Kartu su dviem bičiuliais jis šiam tikslui kuria specialų „wingsuit“ kostiumą.

Duodamas interviu žurnalui „Spiegel“ D. Potteris prisipažino, kad baimė jam taip pat nesvetima. „Bijoti yra natūralu. Bet kai baimė tampa tokia stipri, kad sukausto kūną, kad tampa bloga, aš atsitraukiu. Tai mano saugumo mechanizmas“, – sakė jis.

Ekstremalas neslepia, kad jo sprendimus ne visada supranta ir palaiko net jo aplinkos žmonės. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus D. Potteris įkopė į garsiąją Trapiąją arką Jutos arkų nacionaliniame parke ir už tai neteko jį rėmusios drabužių kompanijos paramos. Nors galioja nerašyta tradicija nekopti į tokias vietas, D. Potteris teigė nematęs tam jokių teisinių kliūčių.

„Savo gimtojoje Kalifornijoje aš apskritai esu laikomas kriminaliniu nusikaltėliu. Nors Amerika ir laisvės šalis, bet, pasirodo, aš peržengiau ribas“, – savo bloge rašo D. Potteris.

Jis retai dalyvauja seminaruose, kuriuos veda alpinizmo meistrai. Pasak D. Potterio, visa jo filosofija telpa į keturis žodžius: nėra rizikos – nėra smagumo.