Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Tema

Globalios Lietuvos pirmeiviai

Leonidas Donskis
Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius
| 2015-09-24

Naujojo istorizmo pradininkas literatūros teorijoje ir kultūros istorijoje, amerikiečių šekspyrologas Stephenas Greenblattas (g. 1943 m.) kartą taip man užrašė savo knygą – „Nuo vieno lietuvio kitam lietuviui“. Žinojau, kad S. Greenblattas turi šaknų Lietuvoje, nes jo seneliai iš mamos pusės kilę iš Vilniaus. Ir vis dėlto man buvo netikėta jo mintis, kad du litvakai gali vienas kitam skirti knygas tai laikydami lietuvybės apraiška. Kokios lietuvybės? Alternatyvios? Žydiškos? Ar tiesiog pačiai titulinei Lietuvos tautai – lietuviams – dar nežinomos ir neatrastos? Juk šiuo atveju įtampą tarp pokšto ir netikėto atradimo sukuria būtent faktas, kad litvakai Lietuvoje nelaikomi lietuviais, nes jie yra kas tik nori – įdomi ir kūrybinga mažuma, Lietuvos ir lietuvių tautos draugai ar dar kas nors, bet tik ne lietuviai.

Litvakai tebelaiko save lietuviais pagal senovinę žydų tapatybės formulę, kuri leidžia būti Toros ir atminties žydu bet kuriame pasaulio taške, bet sykiu siųsti žinią visam Galut, t. y. diasporos pasauliui, kad esi dar vienos didelės ir reikšmingos tapatybės atstovas, ypač jei ji susijusi su žydų istorija tame krašte ir kultūroje. Ispanijos žydai, kalbėję ladino, – unikaliu hebrajų ir viduramžių kastiliečių kalbų deriniu, paveiktu katalonų, portugalų, arabų ir kitų kalbų, o vėliau ir tapusiu atskira kalba, – žodžiu „Sepharad“ žymėjo Ispaniją ir Iberijos pusiasalį (nors Biblijoje šis žodis veikiau reiškia Viduržemio regioną ir ten gyvenusius žydus). Vadinasi, patys save vadinę „sepharadim“ (dgs. ispanais), sefardai ne tik save susiejo su Ispanija bei įvardijo kaip jos teisėtus atstovus, bet ir išskyrė iš kitų Galut žydų. Juk visi žinojo, kad sefardai ir aškenaziai yra civilizaciškai skirtingi žydai, nors ir sukūrę savo istorines kalbas ir kultūras toje pačioje Europoje.

Žydų pasaulyje litvakai visų pirma tebėra Vilniaus Gaono simbolinė bendruomenė – Lietuvoje, skirtingai nei Gudijoje, Ukrainoje ir Lenkijoje, neprigijo liaudiškasis judaizmas, t. y. chasidizmas. Kadangi Vilniaus Gaonas Elijah ben Šlomo Zalmanas (1720–1797 m.) 1777-aisiais chasidus ekskomunikavo, Lietuvoje liko rafinuota, aukštoji judaizmo versija, pagrįsta Toros studijomis ir kritišku mąstymu. Nenuostabu, kad, gretimų šalių žydų (ypač chasidų) akimis, litvakai buvo konservatyvūs, išsilavinę, pasiturintys, bet savo pranašumą prieš kitus žydus demonstruojantys ir arogantiški. Jie išlaikė hebrajiškas įtakas, raštą ir apsaugojo judaizmą ne tik nuo liaudiškojo revizionizmo ar apsišaukėlių mesijų (kurių netrūko Ukrainoje), bet ir nuo fragmentacijos bei nykimo, kurių judaizmas ir žydų bendruomenės neišvengė kitur.

Žydų pasaulyje litvakai visų pirma tebėra Vilniaus Gaono simbolinė bendruomenė – Lietuvoje, skirtingai nei Gudijoje, Ukrainoje ir Lenkijoje, neprigijo liaudiškasis judaizmas.

Daugiasluoksnė ir daugiamatė tapatybė jau kelis šimtmečius nebestebina Europos – ji pati yra giliai įaugęs europietiškas reiškinys. Istorinėje Lietuvoje gimę litvakai dailininkai, žinia, tapę prancūzų kultūros žmonėmis, bet neabejotinai sieję save su jidiš kalba ir kultūra, lygiai kaip ir su rusų (kartais ir lietuvių), yra itin iškalbinga šio fakto iliustracija. Jei reikėtų nurodyti žmones, kurie Paryžiuje kūrė dabarties Europos daugiasluoksnę tapatybę, tai visų pirma litvakai. Kadangi dažniausiai jie buvo kilę iš mažų miestelių, didelis kultūros miestas jiems savaime reiškė Europą.

Tai dabartinės Gudijos teritorijoje gimę, bet pagal jidiš kalbą ir kultūrą bei ano meto Vilniaus gubernijos administracinę logiką neabejotinai su Lietuva ir litvakais save sieję tapytojai Chaïmas Soutine’as (1893–1943 m.), Pinchusas Krémègne’is (1890–1981 m.), Michelis Kikoïne’as (1892–1968 m.), Kudirkos Naumiestyje gimęs Maxas Bandas (1901–1974 m.), Kaune gimęs Neemija Arbit Blatas (1908–1999 m.), Druskininkuose gimęs skulptorius Jacques’as Lipchitzas (1891–1973 m.). Visų jų indėlis į vadinamąjį Paryžiaus žydiškąjį ekspresionizmą yra didžiulis. Net ir iš Gudijos kilęs, savo vaikystės Vitebską visą gyvenimą mylėjęs ir su Rusija visiškai klaidingai siejamas Marcas Chagallas (1887–1985 m.) neabejotinai buvo litvakas.

Sąrašą įspūdingai pratęstų Kaune gimęs prancūzų filosofas, didžiausias XX a. etikas ir vienas giliausių Europos religinių mąstytojų Emmanuelis Lévinas (1906–1995 m.), Vilniuje gimęs prancūzų rašytojas Romainas Gary (1914–1980 .), taip pat vilnietis, smuiko genijus Jascha Heifetzas (1901–1987 m.). Dzūkijos miestelyje Butrimonyse (vadinamajame štetelyje, kuriame iki Antrojo pasaulinio karo būta ne tik didelės žydų, bet ir totorių bendruomenės, – pastaroji egzistuoja ir dabar) gimęs Bernardas Berensonas (1865–1959 m.) tapo pasaulinio garso dailėtyrininku, renesanso tapybos tyrinėtoju ir ekspertu, kurio tapatybę nelengva nusakyti. Jungtinėje Karalystėje, JAV ir Italijoje ilgai gyvenęs bei dirbęs B. Berensonas visur laikytas savu, tad susiduriame su atveju, kai niekas, be paties B. Berensono, nebūtų galėjęs pasakyti, kas jis toks.

Kad ir kaip būtų, ne vien Lietuvoje ir Lenkijoje buvo įmanomi tokie tapatybės viražai ir gyvenimas kelių kalbų ir kultūrų erdvėje. Ypatingo paminėjimo nusipelno ukrainiečių ir sykiu rumunų kilmės austrų poetas Paulis Celanas (Paulis Antschelis, 1920–1970 m.). Gimęs Černovcų mieste, kuris tapo Ukrainos dalimi, bet tuo metu buvo Rumunijos karalystės miestas, žydų kilmės ir vokiškai poeziją kūręs poetas, be gimtosios vokiečių kalbos, mokėjo rumunų, ukrainiečių ir rusų. Tai jam ir leido iš rusų į vokiečių versti savo mylimą poetą Osipą Mandelštamą (1891–1938 m.). Genialių eilių „Mirties fuga“ (Todesfuge) autorius niekaip negalėtų būti klasifikuojamas vien kaip austrų, vokiečių, rumunų ar ukrainiečių poetas. Vokiečių kalbos poetas ir europietis – tai vienintelė teisinga tapatybės formulė kalbant apie P. Celaną.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 136984 [post_author] => 576 [post_date] => 2015-09-01 11:29:00 [post_date_gmt] => 2015-09-01 09:29:00 [post_content] => [post_title] => Brussels, 19 December 2011 [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => brussels-19-december-2011-8 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-09-01 11:29:00 [post_modified_gmt] => 2015-09-01 09:29:00 [post_content_filtered] => [post_parent] => 136974 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/09/Leonidas-Donskis-small.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai