Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

Tema

Kodėl mums pavyko

Tomas JANELIŪNAS | 2015-03-19

Baltijos šalys vienintelės iš subyrėjusios Sovietų Sąjungos tapo sėkmės istorijomis. Likusios posovietinės valstybės nesugebėjo atsikratyti visų pereinamojo laikotarpio problemų ir netapo saugios, demokratiškos, pasiturinčios. IQ pateikia penkias svarbiausias priežastis, padėjusias Lietuvai išvengti posovietinių spąstų.

Tapatybė

„Pagrindinė nuostata tokia: apginti lietuvybę kaip moralinę kategoriją, moralinę vertybę“, – dar 1990 m. teigė Vytautas Landsbergis. Ši nuostata įprasmina bene didžiausią varomąją jėgą, kuri atvedė iki 1990 m. kovo 11-osios. Devintojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje tautinis ir nacionalinis pakilimas buvo kone didžiausias iš visų posovietinių šalių. Lietuvybės išlaikymas ir suvokimas, kad esame „kitokie nei rusai“, padėjo ne tik ryžtingiausiai iš sovietų okupuotų tautų siekti nepriklausomybės, bet ir ją atkūrus kaip įmanoma labiau nutolti nuo buvusios įtakos.

Pirmieji laisvės metai paženklinti papildomais sunkumais – ekonomine blokada, visuotiniu netikrumu. Vėliau stengtasi kuo greičiau atsikratyti to, kas svetima, – išvesti okupantų kariuomenę. Skirtingai nei daugelis kitų sovietinių respublikų, mes galime didžiuotis, kad savo nepriklausomybę iškovojome patys.

Kitoms posovietinėms šalims nepriklausomybė tarsi nukrito po nesėk­mingo 1991 m. rugpjūčio pučo ir Belovežo girios susitarimų. Nemaža dalis naujai susikūrusių valstybių gyventojų net nesijautė patenkinti, kad SSRS subyrėjo. Net ir praėjus daugiau kaip 20 metų nuo Sovietų Sąjungos griūties, remiantis tyrimų centro „Levada“ apklausomis, daugiau nei pusė Rusijos gyventojų gailisi, kad ši imperija žlugo (2003 m. apgailestavo 66 proc., 2013 m. – 56 proc. apklaustųjų). Nenuostabu, jog nemaža dalis naujųjų valstybių pakeitė tik pavadinimą, bet ne valdantįjį elitą ar įpročius.

1989–1992 m. įtampa buvo nemaža ir nesėkmingai pasukę įvykiai galėjo Lietuvoje įplieksti etninių konfliktų židinį.

Nesant aiškaus nacionalinio sukrėtimo ir atotrūkio nuo sovietinės tapatybės, dalis posovietinių visuomenių arba inertiškai parėmė tuos pačius komunistinius vadovus ir partijas (ypač Centrinėje Azijoje), arba po kelerių metų eksperimentų grįžo prie senų įpročių ir net atmetė bandymus kurti nacionalinę, tautinę valstybę (Baltarusija). Posovietinėse šalyse, kuriose aiški tautinė tapatybė nesusiformavo, imtasi spręsti visų pirma ekonomines problemas, tačiau nesutarta dėl geopolitinės orientacijos. Dabartinis Ukrainos karas taip pat primena savo laiku neišspręstas nacionalinės tapatybės problemas. Tiek po Oranžinės revoliucijos 2004-aisiais, tiek po Maidano 2013–2014 m. Ukraina sustiprino nacio­nalinį patriotiškumą, tačiau įtampa visuomenėje iki galo neišsklaidyta.

Lietuvai pasisekė, kad nereikėjo spręsti tapatybės klausimų. Palanki aplinkybė buvo ir tai, kad mūsų tautinė sudėtis buvo gana homogeniška. Pagal 1989 m. gyventojų surašymą lietuviai sudarė beveik 80 proc. visų šalies gyventojų (didesnis etninis homogeniškumas tuo metu buvo tik Armėnijoje – 93 proc., taip pat Azerbaidžane – 83 proc.). Kai kuriose sovietinėse respublikose vietos etninės grupės buvo net mažuma (pavyzdžiui, Kazachstane tik apie 40 proc. visų gyventojų 1989 m. buvo kazachai).

Teritoriniai konfliktai

Byrant SSRS nemaža dalis posovietinių respublikų įsitraukė į tarpusavio konfliktus dėl teritorijų. Tai užprogramavo sovietų klasta perdalyti respublikų sienas, neatsižvelgiant į etniškai jautrias teritorijas, kurti įvairius autonominius darinius. Kartais tikslingai manipuliuota etniškumu, bandant praskiesti tradicines tautines grupes ir taip sumažinti nacionalistinio maišto riziką. Šie klausimai ypač jautrūs tapo Kaukaze. Vienas pirmųjų karštųjų taškų įsiplieskė Kalnų Karabache. Stalino laikais ši teritorija, gyvenama daugiau armėnų, buvo atiduoda Azerbaidžanui. Tačiau menkstant Maskvos priežiūrai dar 1988-aisiais Kalnų Karabacho nacionalinė taryba deklaravo siekį prisijungti prie Armėnijos, ėmė stiprėti smurtiniai išpuoliai. 1992 m. jau vyko tikras Armėnijos ir Azerbaidžano karas, paliaubos paskelbtos tik 1994-aisiais. Iki šiol ši teritorija, nors ir paskelbusi nepriklausomybę, išlieka ginčytina.

Teritorinių konfliktų neišvengė ir Gruzija. Nuo jos atsiriboti nusprendusios Pietų Osetija ir Abchazija ilgai laviravo tarp autonomijos ir galutinio atsiskyrimo, kol padedamos Maskvos visiškai atitrūko nuo Gruzijos po 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karo.

Moldova taip pat neišsaugojo teritorinio vientisumo, nes ji nuo pat pradžių buvo dirbtinis sovietinio laikotarpio darinys. Dalis dabartinės Moldovos (Besarabija) prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausė Rumunijai, tačiau po jo atiteko sovietams, o šie prie Moldavijos Tarybų Socialistinės Respublikos prijungė ir anksčiau sovietų valdytą teritoriją kairiajame Dniestro upės krante. Moldovai paskelbus nepriklausomybę, šis ukrainiečių ir rusų daugiausia gyvenamas kraštas (Padniestrė) pareiškė atsiskiriantis. 1992 m. kelis mėnesius trukęs ginkluotas konfliktas baigėsi paliaubomis, tačiau liko iki galo neišspręstas.

Visi šie teritoriniai konfliktai ne tik pareikalavo aukų, bet ir ilgam sustabdė posovietinių šalių raidą. Rusija beveik visais atvejais naudojosi įšaldytais teritoriniais konfliktais, siekdama, kad šios valstybės jaustų poreikį palaikyti gerus santykius su didžiąja kaimyne, tikėdamosi karinės pagalbos (kaip Armėnija), arba bent jau neprovokuoti Rusijos paramos separatistiniams regionams (kaip Moldova). Tai labai ribojo šių šalių užsienio politikos savarankiškumą. Moldova net savo konstitucijoje buvo įrašiusi neutralumo principą – taip demonstravo neketinsianti siekti narystės euroatlantinėse saugumo organizacijose.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 134319 [post_author] => 598 [post_date] => 2015-03-10 17:41:56 [post_date_gmt] => 2015-03-10 15:41:56 [post_content] => [post_title] => Leninas [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => open [ping_status] => open [post_password] => [post_name] => leninas [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2015-03-10 17:41:56 [post_modified_gmt] => 2015-03-10 15:41:56 [post_content_filtered] => [post_parent] => 134313 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2015/03/Leninas.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...
Didžiausią įspūdį per Seimo rinkimus ir koalicijos derybas man padarė ne sociologinių pranašysčių ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai