Jeigu Vokietija ir Europos centrinis bankas (ECB) nepradės greitai suktis, netrukus galime sulaukti euro griūties.

Net kai euro zona strimgalviais lekia griūties link, dauguma žmonių mano, kad Europos lyderiai galiausiai padarys viską, kas įmanoma, kad išgelbėtų bendrąją valiutą. Taip yra todėl, kad euro žlugimo pasekmės būtų tokios katastrofiškos, kad joks sveiko proto politikos formuotojas negalėtų sėdėti sudėjęs rankas ir leisti tam įvykti.

Euro zonos skilimas lemtų dar didesnę pasaulinę griūtį, nei įvyko 2008-2009 metais. Labiausiai integruotą pasaulio regioną į gabalus suplėšytų nemokumo bangos, bankų griūtys ir kapitalo kontrolės įvedimas. Euro zona suskiltų į atskiras dalis arba didelį bloką šiaurėje ir skeveldras pietuose. Po didžiausio ES ekonominio projekto žlugimo pasipylus abipusiams kaltinimams ir pradėjus laužyti sutartis, dideli ir neprognozuojami valiutų svyravimai tarp esančiųjų euro zonos šerdyje ir pakraščiuose tikriausiai sustabdytų bendrosios ES rinkos veikimą. Kiltų abejonių dėl pačios ES išlikimo.

Tačiau pragaištingos nelaimės nuojauta ne visada nuo jos apsaugo. Tikimybė, kad euro zona subyrės, išaugo dėl finansinės panikos, greitai prastėjančių ekonomikos perspektyvų bei kietakakčio balansavimo ant bedugnės krašto, ir tai kelia nerimą. Todėl galimybių, kad pavyks saugiai nutupdyti lėktuvą, sparčiai mažėja.

Rinkos, manijos ir panikos

Auganti baimė dėl euro zonos skilimo paskatino investuotojus trauktis iš silpnesnės ekonomikos šalių vertybinių popierių rinkos. Jie paniškai bėga, ir jų negali sustabdyti net ryžtingi vyriausybių veiksmai. Naujausias pavyzdys – Ispanija. Nepaisant reformoms ir taupyti pasiryžusios Liaudies partijos triuškinančios pergalės lapkričio 20 dieną, šalies skolinimosi kaina vėl pašoko.

Ispanijos vyriausybė ką tik turėjo sumokėti 5,1 proc. palūkanas už trijų mėnesių trukmės obligacijas – per mėnesį jos išaugo daugiau nei dvigubai. Dešimties metų trukmės obligacijų palūkanos viršija 6,5 proc.

Naujoji Mario Monti vadovaujama technokratų vyriausybė Italijoje taip pat nesulaukia jokio palengvėjimo: dešimties metų trukmės obligacijų pelningumas yra daugiau kaip 6 proc. Belgijos ir Prancūzijos skolinimosi kainos auga. Be to, praėjusią savaitę nepavyko Vokietijos vyriausybės obligacijų aukcionas.

Paskolų rinkos krizė gali būti dar gilesnė, nei Europa patyrė po „Lehman Brothers“ žlugimo.

Ne mažiau nerimo Europos bankus apėmusi panika kelia. Jų prieiga prie didmeninio skolinimosi rinkų išdžiuvo, o tarpbankinėje rinkoje kyla įtampa, nes bankai atsisako vieni kitiems skolinti. Įmonės atsiima indėlius iš euro zonos periferijos bankų. Šis bėgimas pro galines duris verčia bankus parduoti turtą ir mažinti skolinimą. Paskolų rinkos krizė gali būti dar gilesnė, nei Europa patyrė po „Lehman Brothers“ žlugimo.2 psl. >>