Dienos skaičius
62
Tiek procentų Lietuvos gyventojų priskiria save vidurinei klasei.
Visi tekstai

The Economist

Be namų negerai

IQ | 2016-10-13

Vaikus iš užsienio įsivaikina mažiau šeimų

 

Prieš dešimtmetį Gvatemalos viešbučiuose būriuodavosi šviesaus gymio užsieniečiai su tamsaus gymio mažyliais. Šioje šalyje amerikiečiai įsivaikindavo kone tiek pat vaikų kiek Kinijoje, nors abiejų valstybių gyventojų skaičius skiriasi šimteriopai. 1996–2008 m. užsieniečiai auginti pasiėmė daugiau nei 30 tūkst. vaikų iš Gvatemalos, 2007-aisiais tai sudarė beveik vieną iš 100 kūdikių. Šalies sostinės Gvatemalos viešbučiuose net buvo atskiri aukštai vaikų priežiūrai ir notarų biurams. „Vienos valstybės eksportuoja bananus, – sakė įvaikinimo srityje dirbęs teisininkas Fernando Linaresas Beltranena. – Mes eksportavome kūdikius.“

Įvaikinimo verslas Gvatemaloje įsibėgėjo XX a. 8-ajame dešimtmetyje, kai dėl pilietinio karo šimtai tūkstančių žmonių, įskaitant daugybę vaikų, liko be namų. 1977 m. priėmus įstatymą, leidžiantį notarams supaprastinti įvaikinimo procedūrą, susiformavo nekontroliuojama verslo šaka. 1996 m. pasibaigus karui, įsivaikinančių užsieniečių skaičius šovė aukštyn. Amerikiečiai ir europiečiai graibstė tariamus našlaičius, nežinodami, kad dažnas buvo atplėštas nuo šeimos.

XXI a. pradžioje šalies įvaikinimo „tiekimo grandinėje“ dirbo tūkstančiai žmonių. Nusikaltėliai grobė arba pirko mažylius, prižiūrėtojai maitino juos vaikiškų lovelių prigrūstuose „penėjimo namuose“, notarai ir teisininkai už solidžias sumas tvarkė dokumentus, o skurstančioms moterims buvo mokama, kad jos vis pastotų. „Dauguma kūdikių, kuriuos pasiimdavo užsieniečiai, buvo „gaminami“ siekiant įvaikinti“, – teigė Rudy Zepeda iš Gvatemalos nacionalinės įvaikinimo tarybos. Pranešimai apie pagrobtus kūdikius buvo ignoruojami. „Žmonės tikėjosi, kad valstybė padės, bet ji pati bendrininkavo“, – aiškino istorikė Laura Briggs iš Masačusetso universiteto. 1997-aisiais amerikiečių įsivaikintų kūdikių skaičius nesiekė tūkstančio, o po dešimties metų išaugo penkiskart.

2008-aisiais Gvatemala pagaliau sureagavo į bado streikus, kuriuos rengė pagrobtų kūdikių motinos, ir Jungtinių Tautų bei šalių gavėjų spaudimą ir nebeleido užsieniečiams įsivaikinti. Daugelyje kitų šalių siuntėjų kartojosi tas pats scenarijus: sparčiai išauga įvaikinimo atvejų, pasirodo iš pradžių ignoruojami, bet vėliau pripažįstami pranešimai apie išplitusią prekybą vaikais, stabdomi procesai ir (geriausiais atvejais) iš lėto prasideda reformos. Šalims vienai po kitos griežtinant taisykles (žr. grafiką), užsieniečiai paima auginti mažiau vaikų: skaičius nusmuko nuo 45 tūkst. 2004-aisiais iki 12,5 tūkst. pernai.

2008-aisiais Gvatemala pagaliau sureagavo į bado streikus, kuriuos rengė pagrobtų kūdikių motinos, ir Jungtinių Tautų bei šalių gavėjų spaudimą ir nebeleido užsieniečiams įsivaikinti.

Dėl to poroms iš turtingų valstybių tapo sunkiau įsivaikinti kūdikį iš skurdžios šalies. Taip pat prasidėjo diskusijos apie tarpvalstybinio įsivaikinimo vietą, kalbant apie platesnio masto bandymus padėti skurdžių kraštų vaikams. Šalininkams tai atrodo vienintelis būdas vaikus, kurių nėra kur dėti (vyresnius, turinčius rimtų sveikatos sutrikimų arba brolių ir seserų), ištraukti iš valdiškų įstaigų. Kritikai teigia, jog dalis į kitą kultūrą patekusių vaikų vėliau jaučiasi nelaimingi, kad buvo išvežti iš gimtinės. Kitiems atrodo, kad tarptautinis įvaikinimas tik atitraukia dėmesį nuo kitų būdų mažinti skurdą.

Aktyvistus reikalauti pasaulinių įvaikinimo standartų paskatino įvykiai Rumunijoje, kai 1989-aisiais nuvertus diktatorių Nicolae Ceaușescu užsieniečiai paskubomis, dažnai neteisėtai, įsivaikino tūkstančius vaikų iš tenykščių našlaičių prieglaudų. Dėl to 1993 m. pasirašyta Hagos konvencija, kurioje nurodoma, kad valdžios įstaigos turi patikrinti, iš kur kilę vaikai, taip pat prižiūrėti visus įvaikinimus – šį darbą perimti iš privačių teisininkų. Konvencija taip pat numatė subsidiarumo principą, kad prieš kreipiantis į užsienį pirmiausia įtėvių reikia paieškoti tarp giminaičių ir vietos gyventojų.

 

Nebėra kur

Šalims vienai po kitos sugriežtinus tvarką, norintys įsivaikinti ir agentūros nusitaikė į kitas valstybes, kol kas neturinčias griežtų taisyklių. XX a. 9-ajame dešimtmetyje 56 proc. tarptautinių įvaikinimų teko tik trims šalims siuntėjoms: Kolumbijai, Indijai ir Pietų Korėjai. 1998-aisiais pirmajame trejetuke buvo Kinija, Rusija ir Vietnamas. Kai kurios vyriausybės šalis, kurios nesiskubino taikyti naujų taisyklių, įtraukė į juodąjį sąrašą. Kanada, Prancūzija, Italija ir Ispanija jau 2002-aisiais nebeleido įsivaikinti iš Gvatemalos, bet JAV tai tęsė iki 2008 m., kai ratifikavo konvenciją. Tada JAV įvaikinimo agentūros susidomėjo Afrika, ypač Etiopija ir Kongo Demokratine Respublika, bet jos jau taip pat pradėjo griežtinti tvarką.

Tarptautinio įvaikinimo priešininkai tvirtina, kad labiausiai pažeidžiamiems vaikams iš skurdžių šalių reikia ne naujos šeimos, o paramos gimtinėje. Antai jie pastebi, jog Gvatemala viešosioms išlaidoms, kurios tiesiogiai padeda vaikams ir paaugliams, skiria mažiau kaip 3,4 proc. BVP, t. y. kukliausiai Centrinėje Amerikoje. „Įvaikinimas rodo, kad visuomenė nesugeba pasirūpinti savo vaikais“, – pridūrė L. Briggs.

 

Ieškant atsakymų

Tarptautinį įvaikinimą taip pat kritikuoja ne gimdytojų šeimose užaugę žmonės. Jie kalba apie tai, kaip jiems buvo sunku augti mažai žinant apie gimtąją kultūrą ir aplinką. Jeaną Sebastieną Zune’ą, kuris aktyviai dalyvauja europiečių organizacijos „La Voix des Adoptés“ („Įvaikintųjų balsas“) veikloje, 1985 m. iš Gvatemalos pasiėmė belgų pora. 2013-aisiais jis grįžo ieškoti gimdytojų. Pavyko rasti gimimo liudijime nurodytą vyrą ir moterį, bet nė vienas jam ne giminė.2 psl. >>

Puslapis 1

Warning: Invalid argument supplied for foreach() in /home/scbmediaeu/domains/iq.lt/public_html/wp-content/themes/eiq_3/single-default.php on line 274
Array ( [0] => stdClass Object ( [ID] => 142500 [post_author] => 572 [post_date] => 2016-09-02 12:10:13 [post_date_gmt] => 2016-09-02 10:10:13 [post_content] => (Getty Images nuotr.) [post_title] => little redhead girl [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => closed [ping_status] => closed [post_password] => [post_name] => little-redhead-girl-kissing-smiling-adopted-african-ethicity-baby-sister [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2016-09-02 12:10:13 [post_modified_gmt] => 2016-09-02 10:10:13 [post_content_filtered] => [post_parent] => 142496 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2016/09/GettyImages-539217651.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) [1] => stdClass Object ( [ID] => 142501 [post_author] => 572 [post_date] => 2016-09-02 12:10:20 [post_date_gmt] => 2016-09-02 10:10:20 [post_content] => [post_title] => Grafikas [post_excerpt] => [post_status] => inherit [comment_status] => closed [ping_status] => closed [post_password] => [post_name] => grafikas-148 [to_ping] => [pinged] => [post_modified] => 2016-09-02 12:10:20 [post_modified_gmt] => 2016-09-02 10:10:20 [post_content_filtered] => [post_parent] => 142496 [guid] => http://iq.lt/wp-content/uploads/2016/09/Grafikas2.jpg [menu_order] => 0 [post_type] => attachment [post_mime_type] => image/jpeg [comment_count] => 0 [filter] => raw ) )

KOMENTARAI (0)


Dienos grafikas

Komentarai

Dideli svyravimai, bet be panikos – tokia buvo pagrindinių pasaulio biržų reakcija į JAV prezidento ir ...
Rūpinimasis paprastu žmogumi nėra nauja tendencija politikoje. Toks veidmainiškiems totalitariniams metu ...
Pagrindinė prognozavimo tezė teigia, kad „viskas bus taip pat, tik kainuos brangiau“. Ši prognozė ...

Naujienlaiškis

Rinktinius IQ savaitės straipsnius gaukite el. paštu:


Naujienlaiškio pavyzdys

IQ Facebook'e

Visi straipsniai