Beviltiški ar teikiantys vilties?

Pastarosiomis dienomis populiariausias žodis Briuselyje yra „augimas“. Galbūt didelei daliai Europos gresianti recesija telkia protus. Arba galbūt šalių vadovai suprato, kad taupymo vajus kelia nesantaiką. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė Christine Lagarde teigia, kad jeigu skolų krizė nebus išspręsta ir ekonomika vėl nepradės augti, Europai ir pasauliui gresia sugrįžti į praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Didžiąją depresiją.

Sausio 30 dieną suplanuotame susitikime Europos Sąjungos vadovai iškilmingai kalbės apie ekonomikos skatinimą, jaunimo nedarbo mažinimą, paramą smulkioms įmonėms ir daug daugiau. Jie gali net paskirti lėšų darbo vietoms kurti, pavyzdžiui, su Europos investicijų banko pagalba panaudodami neišleistus ES paramos fondus.

Nesileiskite apkvailinami šių kalbų. Kiekvienas turi skirtingų minčių apie augimą, ir šiose mintyse dažnai atsispindi ilgalaikis išankstinis nusistatymas.

Vokietijai augimo skatinimas nereiškia, kad reikia išleisti daugiau pinigų. Jis siejasi su fiskaline drausme ir struktūrinėmis reformomis silpnesnėse šalyse.

Prancūzija pirmenybę teikia „nelojalios“ konkurencijos apribojimui harmonizuojant mokesčius, kad mažus mokesčius taikančios šalys (pavyzdžiui, Airiją) nustotų vilioti verslą iš labiau apmokestintų (pavyzdžiui, Prancūzijos). Arba tam, kad Didžioji Britanija netaikytų griežtesnių taisyklių savo bankams, ir šie nepradėtų atrodyti saugesni už prancūzų bankus

Britų, olandų, švedų ir kitų šiaurės europiečių požiūriu, augimas turi ateiti iš konkurencijos skatinimo plečiant bendrąją rinką ir skatinant laisvosios prekybos sutartis. Buvusio komunistinio režimo šalims Rytų Europoje paslaptis slypi ES finansavimo vaidmenyje.

Be to, kad į oficialius terminus įvilkti šie nesutarimai bus išguldyti popieriuose, pagrindinis susitikimo tikslas bus pajudėti su „fiskalinės sutarties“ įgyvendinimu. Tam reikia, kad pasirašančios šalys patvirtintų subalansuoto biudžeto taisykles. „Jie ketina pasirašyti sutartį, kuri keinsizmą pavers nelegaliu“, – komentuoja vienas diplomatas.

Savo ruožtu C. Lagarde, regis, linksta į priešingą pusę. Jos augimo skatinimo rekomendacijose yra ir laisvesnė pinigų politika, laisvesnis požiūris į deficito mažinimą tokiose šalyse kaip Vokietija, kurios gali sau leisti skatinti paklausą. Ji taip pat siūlo užtikrinti, kad bankai ir toliau skolintų, bei skatina euro zoną padidinti gelbėjimo fondus. C. Lagarde taip pat kalba apie europinio masto bankų paramos sistemos sukūrimą ir kai kurių valstybių skolų pavertimą bendra skola.

C. Lagarde žodžiai nepasieks ausų tos šalies, kuriai labiausiai reikia juos išgirsti – Vokietijos. Taigi, ar Europa pasmerkta paralyžiui?

Praėjusią savaitę paskelbtoje ataskaitoje apie Europą Pasaulio banko analitikai mėgina atrodyti optimistiškai. Kaip teigia pagrindinis ataskaitos autorius Indermitas Gillas, „Amerika priėmė neturtingus imigrantus ir pavertė juos dideles pajamas gaunančiais asmenimis. Europos Sąjunga priėmė neturtingas šalis ir pavertė jas dideles pajamas gaunančiomis šalimis“. Jos ekonomikos modelis tinkamas, net jeigu jam reikia reformų.

Jeigu JAV yra karinė superjėga, kuri gynybai išleidžia beveik tiek pat, kiek visas likęs pasaulis kartu sudėjus, tai Europa yra „gyvenimo būdo superjėga“, išleidžianti socialinei apsaugai daugiau nei likęs pasaulis kartu sudėjus.

Išryškėja dvi problemos. Viena yra Europos viešųjų išlaidų mastas. Jeigu Jungtinės Valstijos yra karinė superjėga, kuri gynybai išleidžia beveik tiek pat, kiek visas likęs pasaulis kartu sudėjus, tai Europa yra „gyvenimo būdo superjėga“, išleidžianti socialinei apsaugai daugiau nei likęs pasaulis kartu sudėjus.

Didelės vyriausybės paprastai lėtina augimą, teigia Pasaulio bankas, nebent jos yra tokios efektyvios kaip Švedijos. Visuomenės senėjimas dar padidins naštą. I. Gillo nuomone, europiečiai vis dar gali rinktis dirbti trumpiau ir atostogauti ilgiau nei amerikiečiai, tačiau jie daugiau nebegali išeiti į pensiją anksčiau.

Jeigu Europa būtų našesnė, tai padėtų. Tačiau čia yra antra susirūpinimo priežastis. Dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio viduryje beveik panaikinusi našumo atotrūkį nuo JAV, Europa ir vėl atsiliko. Ši tendencija labiausiai kelia nerimą Pietų Europoje, kurioje našumas netgi smuko.

Tai paprasčiausiai galima paaiškinti tuo, kad Viduržemio jūros šalys mėgavosi „pasivejančiu“ augimu importuodamos technologijas. Naujam augimui reikia naujo inovacijų ir verslo impulso. Gremėzdišką reglamentavimą, prastą administravimą, pernelyg apsaugotą darbo jėgą turinčioms ir smulkiu šeimos verslu pernelyg pasikliaunančioms Pietų šalims šioje srityje prastai sekasi.
O tam sutvarkyti reikės ištisos kartos, o ne vieno suvažiavimo.

Net ir be Viduržemio jūros galvos skausmo, Europa steigia per mažai pažangiųjų technologijų įmonių tokiose srityse, kaip IT ir biotechnologijos. Tam yra įvairių priežasčių. Viena iš priežasčių yra tai, kad pramonė ir universitetai per mažai bendradarbiauja. Kita yra bendrosios rinkos susiskaldymas, tad naujoms įmonėms sunku plėstis. Net internete pilna valstybių sienų, tai gali paliudyti bet kas, mėginantis internete apsipirkti kitose ES šalyse.

Patentų absurdiškumas

Viena iš simbolinių problemų yra dešimtmečius trunkančios pastangos turėti bendrą ES patentą. Europiečiams tenka mokėti penkis kartus daugiau už savo idėjų apsaugą nei amerikiečiams, nes kiekvienoje šalyje jie turi gauti atskirą patentą ir išversti dokumentus į kitą kalbą. Bylinėjimosi išlaidos padauginamos lygiai taip pat.

Paprastas, „vieno langelio“ principu paremtas patentų išdavimas paskatintų inovacijas ir sumažintų išlaidas. Tačiau bendro patento sistemos sukūrimą ilgą laiką blokavo kalbinis šovinizmas. Akivaizdu, kad reikėtų rinktis anglų, vokiečių ir prancūzų kalbas. Tačiau Ispanija ir Italija norėjo, kad jų kalbos taip pat būtų pripažintos, arba siūlė vien anglų kalba paremtą patentų sistemą (kuri būtų pigiausias pasirinkimas).

Atrodė, kad iš šios aklavietės buvo išeita pernai, kai 25 šalys sutiko įgyvendinti sistemą „išplėstinio bendradarbiavimo“ forma be Italijos ir Ispanijos.

Nepaisant teismų ieškinių, praėjusį mėnesį reikalas vis dar atrodė išsprendžiamas. Tačiau dabar jį užblokavo šviežias ginčas dėl to, ar pagrindinis patentų bylinėjimosi teismas turėtų būti Londone, Paryžiuje ar Miunchene.

Sprendimas nulems, kur bus atnešama pajamų (teismas sukuria teisinių paslaugų rinką), tačiau kivirčas kyla daugiausia dėl prestižo.

Būdama daugiausia patentų užregistruojančia šalimi Europoje ir suteikusi vietą registracijos biurui, Vokietija mano, kad čia turėtų būti ir teismas. Britanija ir Prancūzija po gruodžio mėnesio barnio dėl naujos sutarties yra nenusiteikusios nusileisti viena kitai.

Tačiau jeigu didelės šalys negali susitarti dėl mažos, bet akivaizdžios priemonės paskatinti augimą, kokios galimybės, kad ES atvers visą paslaugų rinką? Nenuostabu, kad likęs pasaulis ir rinkos praranda pasitikėjimą Europa.