Neapykanta bankininkams yra vienas seniausių ir pavojingiausių pasaulyje nusistatymų.
Svaidyti plytgalius į bankininkus yra populiarus būdas leisti laisvalaikį. Judėjimas „Užimkime Volstrytą“ ir įvairios jo atšakos skundžiasi, kad blogasis vienas procentas, iš kurio daugelis yra bankininkai, lupa pinigus iš dorų 99 procentų.
Holivudas apjuodino finansininkus filmuose „Volstrytas“ (angl. „Wall Street“), „Volstrytas 2“ („Wall Street 2“), „Per dideli, kad žlugtų“ („Too Big to Fail“) ir „Rizikos riba“ („Margin Call“). Kalnai knygų pateikia tą pačią nuomonę ir nesinaudodamos aktoriaus Michaelo Douglaso paslaugomis.
Pyktis yra suprantamas. Finansinė 2007-2008 metų krizė sukūrė didžiausią recesiją nuo ketvirtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio. Dauguma įvykių centre buvusių finansininkų liko nenukentėję. Didžiausi bankai dabar didesni nei kada nors anksčiau. Priedai prie atlyginimų ir vėl pučiasi. Senas posakis apie bankininkus, kad jie tiki kapitalizmu, kai reikia susirinkti pelną, ir socializmu, kai reikia mokėti už nuostolius, skamba iki skausmo teisingai.
Tačiau ar priešiška reakcija pavojaus metu nebus pernelyg didelė? Ar galėtų teisinga kritika virsti į bjaurią išankstinę nuomonę? Ir ar galėtų bjauri išankstinė nuomonė sukurti gerovę naikinančias politikos priemones? Žvilgsnis į praeitį rodo, kad turėtume sunerimti.
Panieka besiverčiantiems iš pinigų turi ilgą istoriją. Jėzus išvarė pinigų keitėjus iš šventovės. Timotiejus mums sako, kad „meilėje pinigams slypi viso blogio šaknys“. Pranašas Mohamedas uždraudė verstis iš palūkanų. Žydai vadina palūkanas neshek – kąsniu. Katalikų bažnyčia uždraudė verstis iš palūkanų 1311 metais.
Alighieris Dante nusiuntė pinigų skolintojus į septintąjį pragaro ratą, kuriame taip pat yra Sodomos gyventojai ir „turintys kitų nenatūralių ydų“. Per amžius neapykanta pinigų skolinimui – pinigus kuriantiems pinigams – buvo jaučiama tokia pati, kaip ir šaknų neturėjimui vienoje vietoje.
Kosmopolitus pinigų skolintojus yra sunkiau apmokestinti nei nejudrius žemės savininkus, bambėjo vyriausybės. Vokiečių poetas Heinrichas Heine kritiškoje kalboje prieš Rothschildus piktinosi, kad pinigai „yra skystesni nei vanduo ir mažiau pastovūs už orą“.
Toks nusistatymas yra pavojingas. Nesant pinigų jiems patepti, prekybos varikliai sukasi lėtai arba visai sustoja. Draudimą skolinti pinigus atšaukusios civilizacijos tapo turtingomis. Išlaikiusios draudimą yra inertiškos.
Šiaurės Italija penkioliktame amžiuje klestėjo, kai Mediciai ir kitos bankininkų šeimos atrado, kaip apeiti taisykles. Ekonominė lyderystė persikėlė į protestantų Europą, kai Martinas Lutheris ir Johnas Calvinas pavertė pinigų skolinimą priimtinu.
Kol Europa stūmėsi į priekį, verstis iš palūkanų draudžiantis islamo pasaulis liko įklimpęs skurde. 1000-aisiais metais Vakarų Europos dalis pasauliniame bendrajame vidaus produkte (BVP) buvo 11,1 procento, palyginti su Artimųjų Rytų 8,6 procento. Apie 1700-uosius Vakarų Europai priklausė 13,5 procento dalis palyginti su Artimiesiems Rytams tekusiais 3,4 procento.2 psl. >>
Spausdinti
Labai netikęs ir šališkas straipnis. Visų pirma – bankininkai yra pateikiami, kaip situacijos įkaltai. Suprask maždaug taip: ekonominių/finansinių krizių jie nesukėlė (ar tikrai?). Visų antra – kur yra aptariamas pasaulio rinkos rizikos diversifikavimas (išskirstymas), kuomet ekonominiai sektoriai sudaro palyginti panašią rinkos dalį. Trečia – perteikiamas jausmas, kad mes turėtume būti dėkingi bankams ir bankininkams, kad jie apskritai yra, nes be jų nieko pasaulyje gero neįvyktų. Fui. Gėda. Gėda IQ ir toriškąjam Economist. Purvinas $ smirdantis straipsnis
O man straipsnis kaip tik pasirodė kur kas šviežesnis nei masinė liaudies “occupy wallstreet” išmintis. Šiam straipsniui iliuostruoti pasirinkčiau jutubo klipukus, kur iš demonstrantų imamas interviu ir jie pasakoja kodėl jie ten stovi (labai gerų yra
).
Justai, bankininkai pateikiami kaip situacijos įkaitai, juk taip ir iš dalies yra. Niekas nesako, kad jie švarūs, bet ir negali sakyti, kad vienas pirštas nuspaudžia vieną mygtuką. Jeigu apsidairysi, galime puikiai matyti kokiam tinginių pasaulyje gyvename, taigi va ir viena iš krizės priežasčių.
Pinigus privalu gerbti abiejose barikadu pusese. Kai spekuliuojama svetimo darbo laiko pinigine israiska, per matematikos ir statistikos formules, tai is kur rasis pagarba profesijai? Ir nei idealizuotas 15 amziaus bankininkas, nei 21 amaziaus makleris ar santechnikas Dzo cia ne prie ko. Pasitikejimas statomas darbais. Bankai pasitikejima ivertina ir primeta savo taisykles tavo pinigams, o kai pinigu nelieka, kas kaltas??? Zmones, kurie patikejo pinigus bankams
Nieko asmenisko, tik biznis.
Dėkui Mantai už pakomentavimą.
Galbūt ne iki galo aiškiai parašiau savo nuomone. Manau, kad nuo XX iki XXI amžiaus bankų koncentracija įgavo vis didesnį pagreitį, o išvestinės finansinės priemonės (sukurtos ~1940-1950m.) įgavo tokią svarbą ir reikšmę pasaulio ekonomikoje, su kuria lygintis deja negali nė vienas sektorius: nei gamybos, nei paslaugų sferos. Kadangi investiciniai bankai buvo tos institucijos, kurios rėmė/lobizavo (pakišinėjo JAV politikus) šių priemonių sukūrimą, manau natūralu yra reikalauti gerokai ir tikrai gerokai didesnės atsakomybės iš bankų/viso finansinio sektoriaus negu kad šiuo metu yra tas daroma. Palanku būti dideliu banku – tave gerbia, nes esi didelis ir patikimas, o jeigu ir pasirodo, kad esi iš vidaus supuvęs, JAV su FED tave parems tiek, kad nežlugtum, nes bijo domino efekto. Nemanau, kad ant tokių “pamatų” yra statoma tvari pasaulio ekonomika.
tikrai norėčiau tęsti šitą diskusiją.
OccupyWall street judėjimas yra labai teisingas reikalas. Tik turi esminę bėdą – ne ten protestuoja. Jie sako, kad bankininkai yra blogis, kad juos JAV valstybė remia pinigais ir t.t. Viskas būtų gerai, tik jie turėtų protestuoti ne NYC WallStreet bet Wasingtone prie Baltujų rūmų ar Kongreso Rūmų, nes būtent ten ir sėdi tie žmonės, kurie nusprendė galbėti bankininkus.
Gal dabar aiškiau pasakiau savo nuomone
Justas